2016 vasario 13, šeštadienis.   Games.lt naršo: 6   Registruotų vartotojų: 112588
              
El. paštas
Slaptažodis 
Prisimink  
  
Statusas: Blogeris
Blogeris Mek [330]
Žaidžiu.
Įrašų: 416
Aplankė : 32767
Prenumeruoti blogo įrašus 

Praėjusią vasarą turėjau vieną neplanuotą, nors ir nesėkmingą, bet gana naudingą patirtį. Vienas atrankų specialistas susisiekęs su manimi per LinkedIn, pasiūlė kandidatuoti į „Sproing Interactive Media“ siūlomą darbo vietą. Nors anksčiau niekad apie tokią savo karjeros patirtį aš niekada negalvojęs buvau, bet nusprendžiau kodėl gi nepabandyti. Teko kelis kartus dėl to pasikalbėti per Skype, atsakyti į milžinišką klausimyną (tai buvo pirmas, kartais kai gyvenime tiek daug teksto rašyti man reikėjo anglų kalba) bei pažaisti jų žaidimus, kad susidaryčiau nuomonę apie šią kompaniją. Vienas iš tų pabandytų žaidimų buvo „Asterix & Friends“.

Tikrai meluočiau, jog apie šį žaidimą nieko išvis nebuvau anksčiau girdėjęs. Bet, kad jį kūrė Sproing tikrai ne (kas labai keista pastoviai rašančiam apie žaidimus žmogui). Nors man patinka Asteriksas bei Obeliksas patinka, bet turbūt ne tiek daug, kad imčiau be priežasties žaisti dar vieną naršyklinį strateginį žaidimą (kažkaip mintis nuo šios idėjos dažniausiai jau mane nukrečia), turbūt dėl to šis žaidimas ir nebuvo iki tos galimybės taip ir paliestas. 

Kad jausčiausi kiečiau, pabandžiau žaisti žaidimą vokiečių kalba, kurios turbūt nenaudojau nuo pirmo universiteto kurso (vėlesniuose jos nebeliko). Nors ne viską supratau, ką ten rašo bei iš manęs nori, tačiau visa laimė, kad žaidime rodyklėlių, mikrsiančių mygtukų bei kitų vietų, į kurias lengva atkreipti dėmesį žaidime yra tiek daug, kad turbūt net žaidžiant ir prancūzų kalba (kurios nemoku) nebūtų didelio skirtumo.

Nors „Asterix & Friends“ ir turi tą labai nervinančią problemą - kai kurie procesai trunkai ilgai ir norint juos pagreitinti reikia imti naudotis savais pinigėliais. Laimė, jie gali būti ne vien nupirkti už tikrus pinigus, bet kartu ir gaunami žaidime atlikus dalį užduočių. Taip pat laimė, kad dėl kitos visumos žaidimo elementų, šis trūkumas, nekrinta taip smarkiai į akis kaip kituose nemokamiems žaisti šio žanro atstovuose.

Smagiausias žaidimo elementas, eiti ir duoti į kaulus romėnams. Na, o jei tai atsibostas, galima tradiciškai pulti ir kokį kito žaidėjo kaimą.

Daug nežaidžiau, bet iš to, ką mačiau, tai paliko tikrai gerą įspūdį. Tikrai tai vienas iš geresnių šio žanro šiandieninių atstovų.





Ar dažnai žaidžiate pirmo asmens žaidimus, kuriuos mirkčiojama? Na, kaip tikrame gyvenime? šį klausimą uždaviau sau išbandęs „Fibrillation“. Nors lyg dar kažkada kažką esu žaidęs su panašiu efektu, bet prisiminti to taip ir nesugebėjau. Šis efektas kaip būtų keista sutinkamas kažkodėl labai retai, net ir siaubo žaidimuose, kuriuose jis galėtų būti kaip vienas iš būdų, bandant sukurti siaubo atmosferą.

Kalbant apie patį „Fibrillation“, šis man primena kažkokį „BIENTÔT L'ÉTÉ“ bei „Silent Hill 4: The Room“ hibridą, balansuojanti tarp bandymo sukurti tikrą emocinį siaubo bei kažkokių neaiškių abstrakčių vizijų, bandančių į žaidėjo galvą prikišti kažkokių filosofinių minčių meno pavidialu. Nors būna hibridų ir blogų, bet šiuo tas hibridas gavosi gana įdomus ir žodžiais taip lengvai neatpsakojamas... bet kitavertus nepasakyčiau, kad ir sukelia didžiulį norą ten lįsti po kurio laiko atgal. Įdomu pabandyti, bet turbūt tik tiek...
 




Net nebepamenu kaip mano Steam paskyroje atsirado „Left 4 Dead 2“. Gali būti, kad nusipirkau su grupe kitų žaidimų per eilinį šios parduotuvės išpardavimą. Aišku, tik tai, kad šis žaidimas nepaliestas ten pragulėjo krūvą metų iki 2015-ųjų, kuomet visgi aš nusprendžiau pagaliau imti jį ir pabandyti.

Negaliu pasakyti, jog nors šio žaidimo tema ir susijusi su zombiais, jis būtų jau baisus, bet viskas tikrai gana gerai išlaižyta. Kiekvienas elementas lygyje, turi savo buvimo ten kur jis yra priežastį. Priešų kaip ir kompiuterio valdomų komandos narių dirbtinis intelektas irgi gana šaunus - jie stengiasi pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis. Žinoma, kartais įvyksta ir labai keistų dirbtinio intelekto elegesio variantų, bet jie gana reti.

Jei reikėtų įvardinti pagrindinį žaidimo trūkumą, turbūt jis būtų tai, kad priešų bangas (bet ne visada jų sudėtį) būna labai lengva nuspėti, todėl po kurio laiko peržaidžiant tuos pačius lygius gali tiesiog tapti nuobodu ir visiškai nesvarbu kuriuo sudėtingumu žaidžiama. Vienintelė idėja, kaip tai būtų galima pataisyti, kuri man šauna į galva, perdaryti žaidimą į atviro pasaulio, kuriame zombių gaujos pačios po tą pasaulį klaidžiotų ir atsitiktinai atsirastų šiek tiek tolimesnėse nuo veikėjų vietose. Žinoma tokiu atcveju reikėtų pergalvoti ir misijų sistemą... o kaip tai galėtų veikti, deja, šiai dienai kažkokių aiškių idėjų neturiu.





BioShock Infinite“ nors ir yra gana gerai parduodama pirmo asmens šaudyklė, tačiau kad ir kaip begalvočiau šis žaidimas vistiek išskiria iš daugumos. Bet ne savo žaidimo mechanika, o istorijos pasakojimo būdu, labiau primenančius iš bado mirstančių ar bandančių prisidurti saub išgyvenimui dirbdami kokiame Barclay'uje   nepriklausomų kūrėjų darbus nei kažką ką gali pamatyti paprastai AAA kūriniuose. Šia prasme drįsčiau teigti, jog Ken Levine, kai jam duodama absoliuti projekto kontrolė, gali padaryti stebuklus Christopher Nolan daro kine. Kažkokiu magišku būdu šie žmonės sugeba sulipdyti gana sudėtingas temas į tai, ką gali suprasti eilinis žiūrovas. Ir svarbiausia abu jie tai daro kiekvienam savo kūriniui bandydami pritaikyti vis kažkokias naujas dogmas, kurios bando išplėsti techninių galimybių suvokimą!

BioShock Infinite“ turbūt geriausias Ken'o kūrinys šiai dienai. Tikras šedevras! Jame galime rasti nemažai tiek religijos, galios, santykių, politikos temų. Ir kas svarbiausia, turbūt kiekvienas peržaidęs žaidimą iki galo turės savą teoriją apie tai, kas ten įvyko. Gal teisingiau ne „kas“, bet „kodėl“ tai vyko. Kaip vienas, iš pradžių atrodytų toks visai nekaltai atrodantis, kelias, nuveda prie ne ypač gerų pasirinkimų? Ar tikrai tie pasirinkimai yra tokie kokie esą? Ar visgi pasirinkimai turi kažkokią prasmę? O nuklydimai?.. 

Kažkaip dabar pagalvoju, jog mokykloje buvo toks dalykas kaip „teksto analizė“. Jau kuris laikas aš kaip nebeeinu į mokyklą, bet jei ten vis dar moko tuos kūrinius analizuoti, kuriuos ir aš turėjau, manau, kad bent dalį jų galėtų pakeisti tokie interaktyvūs šedevrai kaip „BioShock Infinite“. Tie įgūdžiai, kurių bando išmokyti teksto analizė iš esmės, manau, gali būti išmokstami analiuojant bet kokios medijos istorijos ir svarbiausia ten turėtų būti galimybė ne kuo teisingiau išanalizuoti, bet pagrįsti savo argumentus dėl savo interpretacijos. Išvystytas šis įgūdis labai praverčia gyvenime, mažiau elgtis sau nenaudingai tuomet, kai reklama būna tokia įtikinanti, jog sunku būna ją pastebėti (juk nemažai vis dar tikinčių, kad straipsnis naujienų portale be aiškaus autoriaus nėra reklama!). 





Kažkada ne taip seniai „Bundle Stars“ kartu su „PC Gamerdalino nemokamaiThe Culling Of The Cows“. Ta proga pagalvojau paiimt. Ir žinot ką? Džiaugiuosi, kad šio žaidimo nepirkau kai išėjo bei dabar nerekomenduoju taip pat niekam jo pirkti. Šio žaidimo kaina tikrai per didelė. Turbūt jei reikėtų man mokėti tikrai nemokėčiau daugiau nei 2 eurų (šiuo metu prašoma apie 10!). Kodėl? Nes yra kitų panašaus stiliaus žaidimų, kuriuos žaisti daug smagiau. Pavyzdžiui, kad ir anksčiau mano minėtasZombie Football Carnage“! Tiesa, pastarasis neturi tiek daug galimybių kaip „The Culling Of The Cows“, bet tikrai daug smagesnis ir ne toks „anoying“!!!

Jei reiktų man rašyti šiam žaidimuo apžvalgą šiandien, turbūt max. kokius 5,5 balus duočiau... bet ir tik turbūt tik todėl, kad dabar galiu pasigaminti didelį banerį keliais pelės mygtukų paspaudimais... na... gerai meluoju, ne dėl to... o dėl tų smulkmenų, kurias turi „The Culling Of The Cows“, dėl kurių dar kažkam verta jį žaist...





Nežinau, ko tikėjausi kai pirkau „MotorHEAT“... gal labiau lenktynių žaidimo nei kažko, kas primena lenktynes iš rusiškų žaidimų automatų stovėjusių šalia Vilniaus Vingio parko buvusiame mini atrakcionų parke (dabar toje vietoje atstatytos kapinės)? Tai ką siūlo „MotorHEAT“ tikrai keista! Tai lyg nesibaigiančios lenktynės su power-up'ais, bet be priešininkų. Iš esmės viskas, kas yra tai lenktynės su savimi, renkant kiek įmanoma daugiau taškų, kurie vėliau praverčia tik norint pasirodyti, kad esi kietesnis už kitus! Galbūt būtų tai ir pakenčiama, jei nebūtų maksimalaus taškų limito, su kuriuo nemaža dalis, kitų žaidėjų sėdi...





Kažkada „Bobby“ skaitmeninė žaidimų parduotuvė „GamersGate“ dalino nemokamai. Tuomet aš jį ir paėmiau... Ir galiu drąsiai pareikšti, kad tai vienas iš tų žaidimų, kurių kūrėjai jei nori ką užsidirbti, turi juos ne pardavinėti tiesiogiai, bet rodyti reklamą, ir tik išmaniuosiuose telefonuose. Dabar yra daug geresnių žaidimų už tokią kainą! Ir šiaip „Bobby“ valdymas asmeniniuose kompiuteriuose labai užknisa. Būnant kosmonautu visai nesunku anksčiau nei reikia „įvažiuoti“ į portalus ir pamatyti „Game Over“ žinutę, Manau, telefonuose viskas turėtų atrodyti geriau. Ypač, jeigu būtų panaudotas akslerometras.





Orcs Must Die!“ yra dar vienas iš bokštelių gynybos žaidimų, kurie šiek tiek kitokie, bet tuo pat metu išlaiko visas esmines taisykles būdingas šiam žanrui.

Nežinau, kodėl bet man šis žaidimas labai primena tokį „Dungeon Defenders“, kuriame taip pat reikia kovoti prieš švairiausių orkų bangas senove tviskančiose pilyse. Tik vienas iš jų orientuotas vien į žaidimą tinkle, o kitas į vieno žaidėjo režimą.

Orcs Must Die!“ iš daugumos bokštelių gynybos žaidimų išsiskiria tuo, kad jis turbūt labiausiai iš visų primena įprastą RPG, kuriame daugiausia lemia būtent žaidėjo įgūdžiai.





Kažkada nusipirkau „Zombie Football Carnage“. Turbūt buvo koks išpardavimas ar kas... ir jis pas mane taip ir gulėjo... pagalvojau, kad gal užteks ir reikia pabandyti...

Iš esmės šis žaidimas nieko nepasakoja. Iš esmės ir nieko jame pasirinkti negali. Esi tik kažkoks amerikietiško futbolo žaidėjęs su savo kamuoliu bei randamais powerup'ais taškantis zombius bei kitus baisius padarus. Padarai lenda iš niekur. Ištaškai juos - trumpa pertraukėlė. Ir taip toliau. Žaidimo prasmė išsilaikyti kiek galima ilgiau.

Nors žaidimas paprastas kaip 2x2, bet tikrai padarytas gana gerai. vienintelis minusas, jog nėra galimybės žaisti tinkle, todėl gana greitai viskas atsibosta.





Kažkada kai vyko „InfoBalt“ paroda ir ji buvo geriausia vieta gauti žinių, apie naujas IT tendencijas, su grupiokais nuėjau. Buvo ten viena tokia vieta kur pažaisti buvo galima tinklu kažkurią „Medal Of Honor“ versiją (deja, tiksliau jau nebepamenu). Žaidžiu, ir jaučiu kaip man už nugaros stovi vaikas ir įkyriai žiūri. Ne į ekraną, bet į mane. Atsisuku. Sako: „pažaisti leiskit!“. Užleidau, ją jau darysi... visvien neblogas žaidimas... Kodėl apie tai pasakoju? Nes galvoju, kad reikia įrašo ir apie vieną tokį labai gerą žaidimą „Medal of Honor: Allied Assault Warchest“ :)

Žinoma, dabar grafika žaidžiant atrodo primityvi, bet tuomet tai buvo vienas tikrai nebloga. Be kitavertus, kuo dabar žavi „Medal of Honor: Allied Assault Warchest“? Pirmiausia dirbtiniu intelektu. Jei tavo būrio draugai pamatys priešą, negalvodami šaus. Žinoma, šiek tiek keista, kad kartais jie sugeba pamatyti kažlą labai gerai pasislėpusio ir gulinčio krūmose, bet apskrirai tai tikrai atrodo, kad jie kažką daro, o nėra eilinė patrankų mėsa, kurią turi saugoti, kaip būna daugumoje kitų pirmo asmens šaudyklių.

Taip pat žaidimo sudėtingumas yra ta savybe, kuri tikrai žavi. Net ir žaidžiant lengviausiu lygiu, yra ką veikti. Gal ne visuose bet dalyje lygių. Žinoma, priešai nebūna tuomet tokie jau taiklūs, bet vien dėl to, kad šie elgiasi taip it kažkiek mąstytų, atrodo tikrai gerai.




Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 »» 
Blog‘o įrašai: