2018 sausio 16, antradienis.   Games.lt naršo: 4   Registruotų vartotojų: 113069
              
El. paštas
Slaptažodis 
Prisimink  
  
Statusas: Paparacis
Paparacis JellyFish [310]
JellyFish Filmų Kampelis
Įrašų: 141
Aplankė : 33157
Prenumeruoti blogo įrašus 

Kaip "The Doors" grupė kažkada buvo pasakius: "This is the end my only friend". Iš tiesų net nesitikėjau, kad tiek daug parašysiu, nes kai pradėjau blogą dar 2009-aisiais turėjau tik idėją supažindinti žmones su keliais filmais apie kuriuos čia galbūt daugelis netgi nebuvo girdėję ir praplėsti jų kino žinias. Tai šiek tiek nusivažiavo kai supratau, kad rašyti filmo apžvalgas yra iš tiesų linksma ir asmeniškai man netgi padeda geriau susipažinti su tuo konkrečiu filmu, kurį aprašinėju. Tačiau lygiai po 135 filmų apžvalgų manau geriausia padėti tašką, aprašiau daugiau nei pakankamai juostų. Dėkui visiems, kurie skaitė, komentavo bei kritikavo šio blogo įrašus. Jeigu bent vieną žmogų buvau sudominęs pažiūrėti filmą iš mano blogo, šie įrašai nenuėjo veltui.


Pilnas sąrašas apžvelgtų filmų:

The Cabin in the Woods (2012)
The Artist (2011)
The Tree of Life (2011)
Source Code (2011)
Thor (2011)
Inception (2010)
Toy Story 3 (2010)
Black Swan (2010)
Shutter Island (2010)
Inglourious Basterds (2009)
The Hurt Locker (2008)
Diary of the Dead (2007)
Grindhouse (2007)
Inland Empire (2006)
Land of the Dead (2005)
Shaun of the Dead (2004)
Spirited Away (2001)
Donnie Darko (2001)
Mulholland Dr. (2001)
American Movie (1999)
The Game (1997)
Funny Games (1997)
Lost Highway (1997)
Independence Day (1996)
Scream (1996)
Twelve Monkeys (1995)
The Shawshank Redemption (1994)
Natural Born Killers (1994)
Clerks. (1994)
Pulp Fiction (1994)
Crumb (1994)
Ed Wood (1994)
Falling Down (1993)
Wayne's World (1992)
Army of Darkness (1992)
Slacker (1991)
Naked Lunch (1991)
They Live (1988)
Akira (1988)
The Vanishing (1988)
The Princess Bride (1987)
Good Morning, Vietnam (1987)
Evil Dead II (1987)
Blue Velvet (1986)
Stand By Me (1986)
Re-Animator (1985)
Ran (1985)
The Return of the Living Dead (1985)
The Breakfast Club (1985)
Day of the Dead (1985)
Beverly Hills Cop (1984)
Star Wars: Episode VI - Return of the Jedi (1983)
The King of Comedy (1982)
Blade Runner (1982)
The Evil Dead (1981)
The Shining (1980)
Star Wars: Episode V - The Empire Strikes Back (1980)
Alien (1979)
The Warriors (1979)
Grease (1978)
The Deer Hunter (1978)
Dawn of the Dead (1978)
The Hills Have Eyes (1977)
Star Wars: Episode IV - A New Hope (1977)
Eraserhead (1977)
Jaws (1975)
Monty Python and the Holy Grail (1975)
The Rocky Horror Picture Show (1975)
The Texas Chain Saw Massacre (1974)
Soylent Green (1973)
Sleuth (1972)
A Clockwork Orange (1971)
Walkabout (1971)
El Topo (1970)
Easy Rider (1969)
The Night of the Living Dead (1968)
2001: A Space Odyssey (1968)
Cool Hand Luke (1967)
Le Samouraï (1967)
Week End (1967)
The Good, the Bad and the Ugly (1966)
The Sword of Doom (1966)
Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb (1964)
8½ (1963)
Lolita (1962)
The Manchurian Candidate (1962)
To Kill a Mockingbird (1962)
Lawrence of Arabia (1962)
The Man Who Shot Liberty Valance (1962)
Harakiri (1962)
West Side Story (1961)
Yojimbo (1961)
The Hustler (1961)
Psycho (1960)
Plan 9 from Outer Space (1959)
Pickpocket (1959)
Anatomy of a Murder (1959)
The Hidden Fortress (1958)
Nights of Cabiria (1957)
The Killing (1956)
Invasion of the Body Snatchers (1956)
Rebel Without a Cause (1955)
The Night of the Hunter (1955)
The Wages of Fear (1953)
Tokyo Story (1953)
High Noon (1952)
Singin' in the Rain (1952)
Strangers on a Train (1951)
Day the Earth Stood Still (1951)
Rashomon (1950)
The Bicycle Thief (1948)
Rope (1948)
It's a Wonderful Life (1946)
The Lost Weekend (1945)
Yankee Doodle Dandy (1942)
Citizen Kane (1941)
The Great Dictator (1940)
The Grapes of Wrath (1940)
Fantasia (1940)
King Kong (1933)
Duck Soup (1933)
Vampyr (1932)
Freaks (1932)
Scarface (1932)
Dracula (1931)
M (1931)
All Quiet on the Western Front (1930)
Sunrise: A Song of Two Humans (1927)
The General (1926)
The Gold Rush (1925)
Sherlock Jr. (1924)
Safety Last! (1923)
The Cabinet of Dr. Caligari (1920)
The Birth of a Nation (1915)


Bonus:

Try not to rage
Dar 20 Žymiausių Kino Scenų
20 Žymiausių Kino Scenų
100 Žymiausių Kino Frazių
Įžanga






"The Good, the Bad and the Ugly" yra trečioji Sergio Leone "Dolerių" trilogijos dalis. Pirmasis trilogijos filmas "A Fistful of Dollars" (1964) nors ir turėjo mažą biudžetą, susilaukė didelio pasisekimo tarp žiūrovų, tad po metų Leone išleido didesniu mastu pastatytą antrąją dalį "For a Few Dollars More" (1965). Tačiau būtent trečioji dalis ir išgarsino italų režisierių Sergio Leone bei aktorių Clint Eastwood, kuris apart savo "Purvinojo Hario" personos visada bus žinomas kaip tas paslaptingas bevardis šaulys, griaužiantis savo cigarilę ir be jokių problemų iššaudantis visas gaujas banditų. Filmas beveik savarankiškai paskatino "spageti vesternų" bumą per ateinančius dešimtmečius kai amerikietiški vesternai, kurie taikėsi labiau į šeimyninę dramą ir turėjo daugiau muilo operos, nustojo susilaukti populiarumo. Bendrai paėmus šios trilogijos dalys viena su kita nieko bendro neturi, keli aktoriai vaidina skirtingus veikėjus per kelis filmus ir net nėra aišku ar Clint Eastwood personažas, žmogus be vardo, yra tas pats veikėjas iš kitų dalių. Jeigu žiūrėsime visus tris filmus iš eiles pamatysime kaip vystosi ir vis labiau progresuoja Sergio Leone filmai ir jų trukmė jam turint vis didesnį biudžetą. Nuo Akiros Kurosawos minimalistinio laukinių vakarų "Yojimbo" (1961) perdirbinio galiausiai yra peraugama į tikrą epą, kur stambiu planu yra vaizduojami ne tik nesibaigiantys veikėjų susišaudymai, bet ir JAV pilietinis karas.

"Geras, Blogas ir Bjaurus" kaip ir praeitos dvi dalys buvo nufilmuotas Italijoje. Jame vaidinę amerikiečių aktoriai Clint Eastwood, Lee Van Cleef ir Eli Wallach tuomet buvo dar mažai žinomi. Dauguma kitų antraplanių ir mėgėjiškų aktorių sudarė nežinomi italai, kurių eilutės buvo dubliuotos angliškai. Tad visgi kodėl šis filmas susilaukė tiek dėmesio tokiame laike, kai amerikiečių kurti vesternai nustojo priraukti žiūrovus? Vienas iš tų dalykų yra tas, kad jis buvo skirtingas. Ne vien skirtingas savo atmosfera, kai vietoj studijos dekoracijų buvo filmuojama laukuose ir ne tik todėl, kad labiau ramios "country" stiliaus melodijos šio žanro filmuose buvo pakeistos į didingus Ennio Morricone sukurtus garso takelius, kurie vesterną pavertė tikru epu. Didžiausia priežastis yra patys veikėjai ir visa moralės tematika, kurią režisierius tarsi žaismingai pašiepia. Leone buvo didelis amerikietiškų vesternų fanas, tačiau kurdamas savo filmus jis juos nekopijavo, o iškraipė. Kad ir ką sako pavadinimas, "Geras, Blogas ir Bjaurus" kaip ir likusieji "Dolerių" filmai neturi geriečių. Čia nėra kažkokio švento John Wayne veikėjo nuleisto tiesiai iš John Ford vesterno. Kiekvienas iš trijų pagrindinių personažų niekad nesutaria ir yra linkę padaryti daug nemalonumų kitiems dviems, ir viskas tik dėl pinigų, kurie motyvuoja veikėjus leistis į šiuos nuotykius.



Siužetas yra paprastas. Žmogus be vardo (Clint Eastwood) šioje dalyje pramintas kaip Blondie (atsieit "Geras") yra šaulys, kuris įvairiais būdais bando užsidirbti pinigų. Blogasis Angel Eyes (Lee Van Cleef) yra samdomas žudikas, kuris pasirūpina, kad kiekviena jam paskirta užduotis būdų įvykdyta. Ir Tuco (Eli Wallach) yra "Bjaurusis", už daug įvykdytų nusikaltimų ieškomas padugnė, kuris tik stengiasi išgyventi. Juostos pradžioje Blondie ir Tuco sudaro tam tikrą sandorį, Eastwoodo veikėjas pastarąjį nuolat gaudo, priduoda teisėtvarkai, o tada paleidžia į laisvę norėdamas padidinti atlyginimą už jo galvą. Aišku toks sandoris ilgai netrunka, bet po didelių ginčų ir šaudynių jiems vėl tenka susijunkti tuomet kai jie dykumoje aptinka karietą pilną lavonų. Jie greitai sužino iš vienintelio likusio gyvo keleivio apie vienuose kapinėse užkastą 200 000 dolerių vertės auksą, kuris priklauso konfederacijai. Deja šis kareivis Tuco pasako tik kapinių pavadinimą ir prieš mirdamas Blondie veikėjui atskleidžia vardą ant kapo. Dabar abu nesutariantys ir vienas kitu nepasitikintys personažai iš kurių vienas nekalba, o kitas negali užsičiaupti, turi išlaikyti vienas kitą gyvą norėdami surasti šį lobį. Situaciją dar labiau pasunkina sadistas Angel Eyes, kuris ieškojo būtent to kareivio ir suvokia, kad Blondie bei Tuco žino aukso būvimo vietą. Tai susijungianti tai atsiskirianti trijulė lėtai keliauja per įvairiausius peizažus ir pašalines siužetines istorijas aukso link, tačiau niekas nėra linkęs dalintis.

Kaip filmui, kuris trunka tris valandas Sergio Leone neskiria daug dėmesio pagrindiniam siužeto plėtojimui, bet suskirsto jį į mažesnius segmentus. Pavyzdžiui yra pridėta netikėta ir gana jausminga scena, kurioje Tuco sutinka savo kunigą brolį, pradinė scena su iš pirmo žvilgsnio nesurištu susišaudymu, kurio padarinys kažkaip sugrįžta filmui judant link pabaigos. Stebėtinai yra net stambus Pilietinio karo epizodas, kuris pasirodo taip netikėtai, staigiai į juostą įmeta ir išplėtoja naują veikėją (girtą Sąjungos generolą) ir yra filmuojamas daug stambesniu planu kaip karo juostos, jog vieną sekundę pagalvojame, kad tai tarsi filmas filme.



Būtent dėmesys yra skiriamas ne tiek bendram siužetui, kiek detalumui. Didelis detalumas kinematografijai, scenų dekoracijomis ir montažui. Pavyzdžiui juostos pradžioje stebime tuščius didelius laukus, tada staigiai be jokio nukirpimo į šį kadrą įžengia nudegęs veidas, atskleisdamas, kad šie laukai iš tiesų nėra tušti, bet yra pilni bandytų, kurie jaučiasi netgi per daug arti žiūrovų. Tokie dalykai kaip suvokimai ar pojūčiai yra keistai iškreipti šio režisieriaus filmuose. Veikėjai dažnai atsiranda iš oro nustebindami kitus personažus. Kaip scena prieš finalą, kurioje į kadrą staigiai įžengia kastuvas, o tada ir jį belaikanti Angel Eyes ranka, staigiai nustebinantis Tuco ir Blondie, nors per tuščius laukus einantis "Blogasis" jiems turėjo būti matomas už kelių kilometrų. Kai personažas eina viduryje gatvės ir banditai šaudydami į jį negali pataikyti, tai tikriausiai yra ne todėl, kad jie yra blogi šauliai, bet todėl, kad šiame Leone's pasaulyje tas personažas dažniausiai stovi kitame kadre ir nėra vaizduojamas kartu su šiais banditais.

Daug dėmesio taip pat yra skiriama ir veidams. Leone buvo tikras "veidų meistras". Filmas yra pripildytas pigiais pašaliniais aktoriais, kurie tikriausiai buvo pasirinkti dėl savo išvaizdos, o ne dėl savo vaidybos gebėjimų. Visi trys Leone's "Dolerių" filmai yra prigrūsti įsimenamais veidais, ir jie tikrai nėra Holivudo aktoriai su netikrais veido bruožais. Veidai dažnai yra filmuojami iš taip arti, kad juose atsispindi kiekviena raukšlelė ir prakaito lašeliai. Dauguma tokių veikėjų užsibūna filme tik kelias minutes, bet jie padeda sukurti visą šią ankščiau dar nematytą "spageti vesternų" atmosferą. Kad ir keistoka scena su kojų neturinčiu kaubojumi, kuris suteikia Angel Eyes jam naudinga informaciją, o tada pasitraukia iš filmo atšuoliavęs į barą. Papildomą žavesį suteikia tas momentas kai už kadro pasigirsta jo balsas kaip jis prašo viskio. Tokio tipo detalumas veikėjams, kurie pasirodo tik minutei Holivudo filmuose būtų tiesiog neįsivaizduojamas.



Detaliai yra vaizduojamos ir pašalinės smulkmenos, kol pastebi tokius dalykus, kad pavyzdžiui "Blogasis" neturi vieno nago. Kartais atrodo, jog laikas Leone's juostuose yra tempiamas, norint išgauti tą detalumą. Geriausias to pavyzdys tikriausiai būtų viena įspūdingiausių scenų kino istorijoje - finalinis meksikietiškas susirėmimas. Penkias minutes įtampą keliantis epizodas, per kurias kamera tiesiog artėja prie veikėjų akių, o jų rankos prie ginklų, kol skamba Ennio Morricone šedevras "The Trio".

Kaip žmogus mėgdžiojantis vaikystėje žiūrėtus amerikiečių vesternus ir gangsterių filmus Sergio Leone sukūrė dar du neabejotinus šedevrus: "Once Upon a Time in the West" (1968) ir "Once Upon a Time in America" (1984). Tačiau panašiu metu Holivudas pradėjo nerimauti, kad per ilgos trukmės filmai gali atbaidyti žiūrovus, tad "Kartą Amerikoje" per savo premjerą Amerikoje buvo neatleistinai "sukapota" nuo keturių valandų iki beveik dviejų su puse valandų. Per pirmąjį "The Good, the Bad and the Ugly" išleidimą taip pat buvo iškirpta apie 20 minučių medžiagos, tačiau dabar kai visos jo filmų neapkarpytos "režisieriaus versijos" yra išleistos DVD formatu ir galime pamatyti juostas tokiu būdu, kurias norėjo Leone, tampa aišku koks kino genijus jis iš tiesų buvo. Kino tobulumo viršūnė buvo pasiekta. Kiekviena scena, kiekvienas veiksmas, kiekviena sekundė yra atidirbta iki tobulumo. "Geras, Blogas ir Bjaurus" gauna mano balsą už geriausią visų laikų filmą.

Mano įvertinimas: 5 maišai aukso iš 5







Apie "Inland Empire" kalbėti yra sunku dėl daugybės priežasčių. Ne tik todėl, kad tai vienas sunkiausių ir originaliausių filmų-dėlionių, bet ir todėl, kad ji jaučiasi kaip juosta prie kurios režisierius David Lynch dirbo visą savo karjerą. Pačios temos bei objektai mums jau buvo matyti ne viename ankstesniame Lynch'o filme: asmenybės susidvejinimas, skirtingų realybių pasauliai, žlugusios svajonės Holivude, senos bei saldžios popsinės dainos, cigaretės, kava, lempa, raudonos užuolaidos bei tamsoje tūnantis nežinomas blogis. Tačiau režisierius šioje juostoje visa tai perteikia dar nematytoje šviesoje, viskas yra išplėsta į tokį absurdiškumą, kad tai būtų galima nesunkiai palaikyti Lynch'o filmų parodija. Tai juosta tik didžiausiems Lynch'o gerbėjams, kurie manė, kad ankstesni jo filmai buvo per daug paprasti, tai tarsi "Mulholland Dr." (2001) ant LSD.

Atsisakau nagrinėti šį filmą tokiu pat būdu kaip "Lost Highway" (1997) ar "Mulholland Dr." (2001), kur paprastas paaiškinimas visgi prigyja. Priešingai nei tuose dviejuose filmuose, čia yra tiek bet kaip laike išbarstytų realybės sluoksnių, pašalinių įvykių, vizijų bei košmarų, kad yra daug lengviau stebėti šį reginį kaip emocinę kelionę. Be to, kiti jo filmai yra griežtai sumontuoti, kur kiekvienas objektas ir scena kažką reiškia ir nėra ištrintų scenų ar prailgintų filmo versijų, tuo metu "Inland Empire" buvo montuojamas daug laisviau, netgi yra panaudojami kadrai iš Lynch'o trumpametražio serialo "Rabbits" (2002). Režisierius taip pat iškirpo iš juostos 80 minučių ir pridėjo jos medžiagą prie filmo DVD priedų, po pavadinimu "More Things That Happened". Neapkarpyta juosta būtų trukusi 4 val. ir 20 min., tai mano nuomone turėtų parodyti, kad nuosekli struktūrinė istorija nebuvo šio kūrinio pirmenybė. Svarbiausi dalykai čia išlieka stilius ir emocija. Be to skirtingai nuo kitų režisieriaus darbu, čia aš nejaučiau noro išspręsti mįslę jeigu tokia yra ir sustatyti viską į vietą. Tai mano nuomone yra jo dvasiškiausias filmas po "Eraserhead" (1977) ir kuo mažiau supranti pačią istoriją, tuo mistiškesnis "Inland Empire" atrodo.



Laura Dern vaidina talentingą Holivudo aktorę Nikki Grace, kuri tikriausiai matė geresnių dienų. Vien faktas, kad po atrankos ji sėdi savo kambaryje belaukdama skambučio, kad sužinotų ar ji gavo rolę naujame filme turėtų parodyti, kad ji nėra A klasės žvaigždė. Kaip paaiškėja ji gauna pagrindinį veikėjos Sue Blue vaidmenį kartu su kitu pagrindiniu aktoriumi Devonu (Justin Theroux) romantinėje dramoje "On High in Blue Tomorrows". Dabar Nikki karjera tampa priklausoma tik nuo filmo sėkmės ir režisieriaus Kingslio (Jeremy Irons) malonės, kuris aiškina, kad šis filmas tikrai bus ypatingas. Iš tokio požiūrio galime teigti, kad jeigu "Malholendo Kelias" buvo tragiška istorija apie jauną būsimą aktorę, kurios nepasitikėjimas ir silpnybės pražudė ją angelų mieste, tai "Vidaus Imperija" yra apie gęstančią žvaigždę, kuri kovoja su savo neramiom mintim apie krentančią karjerą, norėdama išlikti viršuje.

Kaip paaiškėja kitą dieną, režisierius pagrindiniams aktoriams užsimena, kad šis filmas vis dėl to yra lenkiško filmo perdirbinis, tačiau originalas niekada nebuvo baigtas - tiesiog kažkas su istorija - užsimena Kingslis. Buvo manoma, kad filmas yra prakeiktas. Ir viskas tuo pasakyta - kažkas su istorija. Pirma juostos valanda dar yra aiškiai suprantama, bet veikėjams pradedant filmuoti filmą realybės ribos nepastebimai pradeda tirpti. Viskas turi tokią sapno atmosferą, kad net nepastebi kada į Nikki pradedama kreiptis kaip į Sue ir kai vaizdai pradeda susimaišyti tarp Holivudo bei Lenkijos. Atsiranda pašalinės istorijos, tikriausiai susiejusios su originaliu prakeiktu filmu ir juostą lėtai pripildo įvairiausi gangsteriai, prostitutės, valkatos ir pan. Veikėjai nebetenka laiko nuovokos kai išgirstame tokius sakinius kaip: "I can't seem to remember if it's today, two days from now, or yesterday. I suppose if it was 9:45, I'd think it was after midnight". Kadangi tokio filmo neišeina normaliai reklamuoti ant plakato tebuvo užrašytas vienas sakinys - "Moteris bėdoje" ir pačioje paprasčiausioje siužeto formoje tai yra tiesa, taip pat kaip "Mulholland Dr." (2001) yra tiesiog "Meilės istorija svajonių mieste".



Be veikėjų, kurie keičia personas, visai kitas reikšmes įgauna ir objektai, kaip įspūdinga scena, kurioje Nikki pamato savo kopiją iš vakarykščio scenarijaus repetavimo ir persigandusi pasislepia netikrame name kino studijoje bei suvokia, kad šis kambarys tapo tikru, o už lango visai ne tamsi kino studija, bet gatvė. Ką jau kalbėti apie spalvų simbolizmą, kuris čia ryškus kaip niekada, be jau ne kartą naudotos raudonos čia daugiausiai dominuoja neoninė mėlyna. Kitas žingsnis vedantis ją vis giliau skirtingom realybėm įvyksta tada kai sėdėdama šiuose namuose Nikki su cigarete išdegina skylę staltiesėje ir pasižiūriu pro ją, o kameros filmuojamas vaizdas pro šią skylę palaipsniui mus tempia vis gilyn per personažo sapnus, vizijas, mintis ir nerimus, tai nebe "realybė ir sapnas" teorija, su kuria visgi taip nesunkiai buvo galima paaiškinti ankstesnius Lynch filmus, čia viskas vyksta tame pačiame lygmenyje, lyg skirtingos realybės ir net veikėjų neramios mintys gyventų greta vienas kito. Vien ko vertas tas netikėtas prostitučių muzikinis numeris skambant 1962-ųjų klasikinei dainai "The Loco-Motion". Kažkur tarp šių realybės sluoksnių jos taip pat laukia ir per televizorių stebi lenkų prostitutė, įkaltinta tamsiame kambaryje ir negalinti pati nugalėti savo vidinių demonų. Laura Dern išties puikiai sugeba perteikti pasimetusios ir trapios aktorės vaidmenį, kurios pasąmonė vis tamsėja ir ji susiduria su vis baisesniais košmarais. O tai daug ką reiškia, kadangi tiek Laura Dern tiek Justin Theroux prisipažino, kad nenutuokia apie ką buvo šis filmas.

Tokia idėja kaip prakeiktas filmas galėtų nuskambėti banaliai, bet Lynch'o priėjimas prie šios temos yra visai nematytas. Tai tarsi pragaras iš kurio Nikki negali ištrūkti netgi tada kai pats perdirbinis baigiasi, ji bus priversta išgyventi tuos pačius tragiškus įvykius, neviltį ir pažeminimą visą amžinybę nebent sugebėtų sulaužyti šį prakeiksmą. Lynch'o ne kartą liesta tema apie Holivudo tuštybę čia galiausiai yra išplėtojama iki pat viršaus. Pagal Lynch'ą baisiausias dalykas bekylančiai ar bekrentančiai žvaigždei yra baimė būti pamirštai (kaip Nikki užsimena vienoje eilutėje - "Look at me, tell me if you know me before"), netekti namų, galiausiai būti priverstai tapti prostitute ir mirti gatvėje. Užtat filmui progresuojant ji vis dažniau regi grupę prostitučių savo namuose, kurios vienintelės laisviausiai keliauja tarp Nikki ir Sue realybių, galiausiai ir gatvėje, nes mano, kad pati neišvengiamai artėja link tokių įvykių. Būtent viskas ko bijojo Diana iš "Mulholland Dr." (2001) čia atsitinka Laura Dern veikėjai, bet su keliais dar papildomais netikėtumais. Scena, kurioje Nikki krauju apsivemia Los Andželo Žvaigždžių alėjoje net per daug akivaizdžiai parodo ką Lynch'as norėjo pasakyti šia tema.



Didžiausias skirtumas tarp "Inland Empire" ir "Lost Highway" (1997) bei "Mulholland Dr." (2001), kuriuos būtų galima pavadinti viena trilogija yra tas, kad pastaruosiuose filmuose veikėjai patys sąmoningai ar nesąmoningai susikuria savo sapnus/vizijas, kuriuose jie randa harmoniją, bet galiausiai griežta realybė primesdama įvairiausių užuominų sugražina juos į tikrąjį pasaulį, tuo metu šiame filme iliuzijos ar net alternatyvios realybės, kurios gali būti tiek pat tikros - yra priverstinės. Nikki priverstinai tampa įmesta į šį košmarą, ji neturi jokių sugebėjimų bandyti išsklaidyti šias iliuzijas ar jas valdyti kaip veikėjai iš kitų Lynch'o filmų ir ji pati negali normaliai suvokti kas iš tiesų vyksta ("I don't know what happened first, and it's kind of laid a mindf**k on me" - pasako Nikki), būtent čia sapnai yra ta kančia, o realybė (bent jau jos realybė) - vienintelis šansas išsigelbėti. 

Taip, tai galime laikyti Lynch'o duoklę (ir jau ne pirmą kartą) tokiems filmams kaip Wilder'io "Sunset Blvd." (1950), Fellini "" (1963) bei Bergman'o "Persona" (1966). Tačiau "Inland Empire" taip pat yra ir siaubo filmas, kuris šioje kategorijoje tikrai yra išskirtinis. Scenos, kuriuose Nikki vaikšto savo namuose išties turi daug įtampos, dėl kraupaus garso takelio ir pačio filmo stiliaus, tu tiki, kad veikėja gali pasiklysti netgi savo namuose, nes niekada negali žinoti kur tie tamsūs koridoriai ją nuves ir koks asmuo gali laukti kitame kambaryje. Tai daug kas susieja ir su pačiu filmo stiliumi. Juosta buvo nufilmuota naudojant skaitmeninę kamerą, o veidai yra filmuojami iš tiek arti, kad dažniausiai jie net netelpa į ekraną, atstumas tarp žiūrovo ir veiksmo pačiame kine galiausiai yra nutrinamas, esame prispausti pačioje juostoje, tad net kai veikėjai tiesiog kalbasi yra jaučiama įtampa. Netgi per daug ryški šviesa dienos metu atrodo bauginanti. Pats blogis (greičiausiai vizualus originalaus lenkų filmo prakeiksmas) šiame filme yra mistiškiausias, nes apie jį kalbama mažiausiai. Priešingai nei koks Mystery Man iš "Lost Highway" (1997), kurio neįmanoma pamiršti, žiūrint šią juosta pirmą kartą galima ir praleisti momentą, kuriame minimas tikras "linčinis" blogis pramintas Fantomu, tad jo pasirodymas gale gali sukelti netgi daugiau neaiškumų, tačiau scena, kurioje ant Fantomo veido atsispinti iškreipta Nikki išraiška, lyg aktorė, kuri stebėtų savo satyrinę versiją per veidrodį ar kino ekraną yra bene kraupiausias dalykas, kuri man teko matyti filmuose.



Tai nemažiau yra ir filmas apie dvasinį apsivalymą, apie tai kaip veikėja perėjusi savo baisiausius košmarus pabaigoje tampa stipresnė ir drąsesnė savo versija ir tai vienintelis trilogijos filmas, kuris baigiasi optimistiškai, nors gal ir perdėtai. Toje scenoje netgi Laura Dern dėvi tą pačią suknelę, kurią dėvėjo per "Blue Velvet" (1986), o mes visi žinome kokia absurdiškai perdėta buvo to filmo pabaiga. Tačiau pati "paskutinė" "Inland Empire" pabaiga prasidedant titrams yra tarsi apsilankymas pačioje David Lynch galvoje, nes joje susipina iliuzijos beveik į visus jo sukurtus filmus. Tai tarsi vos ne kokia gulbės giesmė, lyg režisierius norėjo sustatyti dauguma savo filmų į vieną kadrą kažkokiam banaliam atsisveikinimui skambant kaip niekad netinkančiai dainai. Sakau tai tik todėl, kad Lynch'as minėjo, kad po filmavimo su skaitmenine kamera jis nebenorėtų sugrįžti prie standartinio kino ir iki šio laiko išleido tik kelis trumpametražius filmus. O gaila, nes po beveik 7 metų pertraukos kino pasauliui kaip niekad reikia naujo David Lynch filmo, tikėkimės, kad tai dar ne pabaiga. 

Nelaikau "Inland Empire" šedevru, tačiau antru geriausiu 2006-ųjų filmu tai tikrai. Tik todėl, kad juosta yra labai nutolusi nuo standartinio kino ir yra be galo skirtinga nuo visų kitų filmų automatiškai nepadaro jos geriausios. Bet ji sugeba padaryti kažką tikrai įspūdingai ir efektyviai. Kiekviena kartą ją žiūrėdamas suvokiu ją vis skirtingai ir pastebiu kažką naujo kas iškart atrakina naujus apmąstymus, kitas, seniau nepastebėtas siužeto linijas ir dar labiau išplečia šį komplikuotą juostos pasaulį. Bendrai juosta sukuria aiškų ryšį tarp filmo ir jo žiūrovo, tarp aktoriaus ir jo atliekamo vaidmens, tarp stebėtojų ir žmonių, kurie yra stebimi per sidabrinį kino ekraną, kurie pragyvena apsimesdami kitais asmenimis ir maivydamiesi prieš kamerą. "Inland Empire" yra vizualus parazitas, kuris jūsų galvoje dar ilgai tęsiasi po to kai pats filmas ekrane jau pasibaigė.

Mano įvertinimas:
4 atsuktuvai iš 5







Tikriausiai neapsiriksiu pavadindamas David Fincher vieną geriausių ir įtakingiausių dabartinių režisierių. Jo "neo-noir" psichologiniai trileriai pasižymi tamsia, stilizuota ir nerimą keliančią atmosfera. Toks iš karto atpažįstamas stilius ir tapo Fincher'io skiriamasis ženklas bei puikiai prigijo netgi tada kai režisierius kūrė dramas. Tačiau nors "The Game" turi viską ko galime norėti iš Fincher'io filmo ir tarsi "paruošia pagrindą" po dviejų metų pasirodžiusiam "Kovos Klubui", jis išlieka vienas mažiausiai aptariamų režisieriaus filmų.

Iš dalies galėčiau suprasti kodėl. Po įtemptų ir daug apmąstymų sukeliančių juostų "Se7en" (1995) ir jau minėto "Fight Club" (1999), "Žaidimo" psichologinė įtampa ir nesaugumo nuojauta yra labai skirtinga, netgi absurdiška. Taip, ir per pastaruosius du filmus buvo jaučiama ta manipuliuojama aplinka, kai pagrindinis veikėjas nebevaldo situacijos, bet per "The Game" ji yra daug didesnė ir paslaptingesnė. Tai tarsi linksmas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, kai net pats režisierius nėra apsisprendęs dėl filmo rimtumo, o žiūrovas tiksliai nežino ar pagrindinį veikėją reikėtų užjausti, juoktis iš jo nelaimių ar būti susirūpinusiam dėl jo likimo.



Michael Douglas vaidina sėkmingą investicijų bankininką vardu Nikolas Van Ortonas ("Kas tu, caras?" - dėl jo vardo užsimena viena veikėja). Tai irzlus, savo monotonišku gyvenimu nepatenkintas veikėjas tarp kurio ir kiti aplinkui esantys asmenys jaučiasi nejaukiai. Nikas gyvena vienas savo didžiuliuose rūmuose, kuriuose jo tėvas nusižudė būdamas tokio pat amžiaus. Gimtadienį jis atšvenčia suvalgydamas ant sidabrinio padėklo pateiktą mėsainį ir žiūrėdamas žinias. Tačiau jo beprasmis gyvenimas pasisuka netikėta linkme kai jį aplanko jo jaunesnysis brolis Konradas (Sean Penn). Konradas gimtadienio progą įteikia savo broliui brošiūrą su paslaptinga organizacija "Consumer Recreation Services" ir liepia paskambinti duotu numeriu. "Jie vėl pavers tavo gyvenimą linksmu" - aiškina Konradas. Žinoma tokie dalykai kaip pramoga ar linksmybės Nikui tapo svetimi. Būtent kitokio gyvenimo patirtis ir beribis smalsumas nugali jį ir Nikas galiausiai susiranda šios organizacijos būstinę. Tačiau jis neįžvelgia nieko linksmo kai jam tenka pereiti per ilgą registracijos procesą bei atlikti įvairius psichologinius ir fizinius testus. Pagal šias apklausas Nikui yra sukuriama jo asmeninė "Žaidimo" versija.

Galiausiai ir visgi netikėtai "Žaidimas" prasideda kai Nikas pradeda manyti, kad jo registracija buvo atmesta. Kas visgi yra tas žaidimas apie kurį sukasi visas siužetas? Kaip vienas asmuo užsimena Michael Douglas personažui - "Žaidimo esmė ir yra sužinoti žaidimo esmę". Tai gali pasirodyti sunkiai suvokiamas paaiškinimas, bet bežiūrint filmą šis tikslas tiktai aiškėja. Netrukus viskas Niko gyvenime pradeda griūti. Tai prasideda nuo mažų dalykų. Jo parkelis pradeda lašėti, lagaminas nebeatsidaro, jis tampa užstrigęs lifte ir viskas tiktai blogėja, kol galiausiai jis yra priverstas klajoti kaip benamis po Meksiką. Ar tai žaidimo dalis, galbūt šie įvykiai buvo kruopščiai iš anksto suplanuoti, o gal tai sukčiavimo būdas leidžiantis "CRS" organizacijai iš Nikolo pavogti visus pinigus? Kas jį galiausiai manipuliuoja? "The Game" yra tarsi žmogaus, kuris mano galintis pilnai kontroliuoti savo gyvenimą, didžiausias košmaras.



Daugiausiai pagyrimų nusipelnė Michael Douglas, kuris sugeba atrodyti įtikinamas bet kokioje situacijoje, kuri pasitaiko jo kelyje. Juostos pradžioje Nikolo šaltakraujiškumas tarsi primena Douglas'o suvaidintą personažą Gordon Gekko iš "Wall Street" (1987), tačiau artėjant prie pabaigos jis yra nužeminamas iki tokio lygio kaip jo D-FENS veikėjas iš filmo "Falling Down" (1993) ir Michael Douglas tokią transformaciją sugeba pateikti realiai. Pagrindinis veikėjas mano, kad sugebės nuspėti tolimesnius įvykius ir išvengs spąstų, bet jis klysta. Netgi ta maža grupė žmonių, kuria jis pasitiki gali būti apsimetėliai, taip pat prisijungę prie šio žaidimo. Paranoja ir įtampa tik kyla. Tai be galo psichologiškai nejaukus labirintas, kuriame Nikolas yra priverstas bėgioti tarsi žiurkė. Didžiausias filmo koziris ir yra tame, kad jo pagrindinis siužetas išlieka šešėlyje ir po truputį ryškėja tik filmui progresuojant. Dėl to gali būti sunku jį reklamuoti ar apibudinti nieko neatskleidžiant, bet kartais mums kaip ir Nikui tiesiog reikia pasikliauti savo smalsumu ir David Fincher vardu, kuris manau iš anksto turėtų mums garantuoti gerą kokybę.

Didžiausia iškelta kritika prieš šį filmą yra ta, kad jis iškelia per daug "o kas jeigu?" klausimų. Kas jeigu jis nerastų to ar ano personažo, kas jeigu jis pasiduotų, o kas jeigu jis būtų nušokęs ne nuo tos vietos ir t.t. Teiginiai, kad filmas yra per daug netikroviškas mano nuomone su "The Game" negalioja. Visada šią juostą įžvelgiau kaip Holivudo perteiktą eksperimentą apie žmogaus elgesį ir kaip jisai reaguotų į netikėtas, pavojingas, o gal net mirtinas situacijas. O žmogus išgyvendamas didelį siaubą dažniausiai net pats nesusigaudo kaip pateko į tokią situaciją. Tai jau priklauso nuo žiūrovų asmeninio skonio, vienas gali pasiduoti bežiūrėdamas šį filmą ir palaikyti jį nesąmoningu, o kitas mielai išbus iki pat pabaigos. Kaip ankščiau jau teko minėti tai tarsi beprotiškas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais. Ir nors kelias situacijas ir spaudimus su kuriais susiduria veikėjas galime traktuoti kaip juodąją komediją, pats filmas humoro jausmo neturi. Jis yra ypač piktybiškas, agresyvus, negailestingas ir netgi pačias absurdiškiausias filmo scenas vaizduoja su visišku rimtumu.



Jeigu po filmo kam nors gali kilti mintis, kad kažką panašaus būtų sukūręs girtas Alfredas Hičkokas savo vėlesniais režisūros metais, jis tikriausiai neapsiriktų. Nors filmo kūrėjai to dar atvirai nepripažino, galime surasti tam tikrų sąsajų su atnaujinto Hičkoko serialo "The New Alfred Hitchcock Presents" (1985–1989) serija "Happy Birthday". Galiausiai "Žaidimas" atskleidžia vieną netikėtą posūkį po kito, jis kažkaip sugeba būti nuspėjamas, bet visgi pilnas siurprizų. Tad netgi po to kas beveik kiekvienam žiūrovui gali atrodyti kaip pabaiga, "The Game" nusprendžia nugriauti ir tas ribas bei tęstis toliau, taigi kai galiausiai ateina tikroji pabaiga žiūrovas pats nebežino kas yra tikra ir kiek tos žaidimo pakurstytos paranojinės mintys dar iš tiesų gali tęstis. Galiausiai ir filme minima citata iš Evangelijos pagal Joną ("buvau aklas - dabar regiu") įgauną daug aiškesnę reikšmę. Būtent dėl tokių dalykų filmas išlaiko tokią pačią kokybę netgi žiūrint juostą daugiau nei vieną kartą. Tačiau "mindf**k'u" tuo nepavadinčiau, filmas gali būti painus savo eigos metu, bet pabaigoje beveik viskas sukrenta į savo vietas ir jis palieka daugiau vietos žmogaus elgesio apmąstymams nei siužeto klausimams.

Ar "The Game" turi kažkokią moralę? Nebuk toks stuobrys ir išmok mėgautis gyvenimu? Jeigu tokia filmo žinutė jums atrodo per daug simplistiška ir nepateisina filme naudotų veiksmų paliksiu šį klausimą spręsti kitiems filmo mėgėjams. Tai tiesiog negailestingas ego sutrypimas, kurį galima žiūrėti su pasimėgavimu ar su užuojauta. Savo kūrybingumu tai iš tiesų yra labai atgaivinantis psichologinis trileris ir visiems jo dar nemačiusiems jį stipriai rekomenduoju. 

Mano įvertinimas: 4.5 dėlionės iš 5







Dauguma japonų kino režisierių mėgo šlovinti samurajų praeitį. Nesvarbu ar tai buvo labiau filosofinės juostos sudėtos iš pokalbių ar linksmi nuotykiai su nemažai dvikovų. "Jidaigeki" žanro tema atrodė neišsenkama ir režisieriai žavėjosi bei romantizavo šią unikalią Japonijos istorijos dalį. Masaki Kobayashi nebuvo vienas iš tokių režisierių. Pesimistas Kobayashi buvo pašauktas į Japonijos imperatoriškąją armiją per Antrąjį pasaulinį karą, bet atsisakė kovoti ar būti paaukštintas. Patirtis armijoje privertė jį nepatikimai žiūrėti į valdžios atstovus. Po karo tapusio režisieriaus darbuose nepaklusnumas valdžiai tapo dažna tema, nepriklausomai nuo to, kokiame periode vyksta filmas.

"Harakiri" (dar žinomas kaip "Seppuku") juostoje Kobayashi kritikuoja griežtą feodalinę klanų sistemą ir beveik vergišką atsidavimą garbės kodeksui. Nors specialiai yra vengiama tam tikra didybė ir stambus mastas, ko neatsisakytų padaryti bet koks kitas epas apie samurajus, jis sugeba įtraukti tokiu būdu, kurį retai matome šio žanro kine. Nesinorėtų kiekvieno senesnio "jidaigeki" filmo lyginti su Akiros Kurosawos darbais, bet kartais tai neišvengiama. Tiesiog pasižiūrėjus kelis Kobayashi filmus lengva suvokti, kodėl japonai Kurosawos juostas laikė per daug vakarietiškomis.



XVII amžiaus pradžioje, po Sekigaharos mūšio, Japonijoje ilgam įsiviešpatauja taika. Aišku ne visi gali mėgautis ramybe. Tūkstančių samurajų paslaugų buvo atsisakyta, jie tapo bedarbiai gyvenantys skurde. Dauguma klajojančių roninų (samurajai be šeimininkų) pasirinkdavo harakiri - ritualinės savižudybės, kurios metu samurajus persipjauna sau pilvą, o "antrasis", tam tikras padėjėjas ir dažniausiai velionio pažįstamas, užbaigia jo kančias nukirsdamas jam galvą. Kadangi samurajai reikalaudavo ritualo vietos, tai sukeldavo regioniniams valdovams tam tikrų keblumų. Jie negalėdavo laisviausiai atmesti prašymo, kuris buvo samurajaus etikos dalis. Toks ritualas atimdavo daug laiko ir pritraukdavo nenorimo dėmesio, dėl to dauguma mieliau sumokėtų roninui, kad šis tiesiog išeitų. Ši žinia greitai paplito ir kai kuriems, mažiau garbės turintiems samurajams, tai buvo galimybė pasipelnyti. Siužetas besisukantys apie tokią istoriją kol kas yra įdomus, bet tai tikrai nėra paprasčiausias pasakojimas apie klajojantį samurajų, kuris tokiu būdu bando išreketuoti pinigus.

"Data: gegužės 13, 1630, oras palankus, neįvyko jokių incidentų, kuriuos verta paminėti" - ir su tokiu melu prasideda "Harakiri". Įžangos metu regime šaltus, niūrius ir beveik avangardinius Iyi klano namus. Iki jų atvyksta samurajus Hanshiro Tsugumo (Tatsuya Nakadai) iš kurio veido matyti, jog jis patyrė daug psichologinio streso kol pasiryžo iki čia ateiti. Hanshiro pareiškia, kad Iyi namuose norėtų atlikti harakiri, bet klano nariai yra skeptiškai nusiteikę prieš Hanshiro ketinimus. Jie mano, kad visi čia atėję roninai net netrokšta mirties, o tik pinigų ir tokiu būdu įžeidžia garbės kodeksą. Klanas papasakoja Hanshiro panašią istoriją apie kitą samurajų Motome Chijiiwa (Akira Ishihama), kuris irgi pasirodė prašydamas vietos harakiri atlikimui. Po pasitarimo klanas nusprendė atlikti griežtą perspėjimą. Motome privalėjo mirti, net jeigu paaiškėtų, jog jo ketinimai buvo netikri. Kaip vėliau atskleidžiama, šis samurajus netgi neturėjo tikro kardo, o tik bambukinę repliką. Nors Motome pradėjo prašyti dar bent dviejų dienų, klanas privertė jį skausmingai nusižudyti su jo paties dirbtinu kardu. Viena įsimintiniausių scenų per visą Kobayashi karjerą.



Istorija tarsi turėjo išgąsdinti Hanshiro Tsugumo ir parodyti, kad Iyi namai griežtai baudžia apsimetėlius. Bet Hanshiro lieka nepaveiktas ir užtikrina klano narius, jog jis tikrai ruošiasi atlikti harakiri. Prieš pat ritualą samurajus trokšta visiems susirinkusiems papasakoti apie savo nepasisekusį gyvenimą. "Kas nutinka šiandienai kitiems, rytoj gali nutikti ir jums" - išlemena jis. Bendrai beveik visas filmas yra sudarytas iš dviejų praeities intarpų, Motome Chijiiwa priverstina savižudybė ir Hanshiro Tsugumo gyvenimo istorija. Ramiu tempu einant filmui mes sužinome kokie buvo tikri Chijiiwa ketinimai, kaip šios dvi istorijos yra susiejusios ir kodėl Hanshiro iš tikrųjų siekia keršto Iyi namams. Rizikuoju per daug sugadinti šio filmo žiūrėjimo malonumą jei dar daugiau kalbėsiu apie šiuos dalykus.

Tai vienas iš tų pasakojimų, kuriame tenka nuspręsti kokia pusė vis dėl to buvo teisi dėl savo veiksmų ir suvokti, kad garbė ir teisingumas ne visada yra vienodi dalykai. Užtat vietomis, kuriuose Hanshiro nesutariamai diskutuoja apie garbę su klano lyderiu visų akivaizdoje, gali priminti teismo dramą. Tatsuya Nakadai pirmiausia manė ar vaidmuo apie roniną, kuris siekia keršto ir mirties, nebūtų geriau tikęs aktoriui Toshirô Mifune. Barzda čia buvo privaloma, kad pasendintų trisdešimties metų Nakadai beveik iki penkiasdešimties ir sudarytų įvaizdį, kad šis samurajus daug ką išgyveno. Tiesą sakant su barzda Nakadai šiame vaidmenyje nemažai ir priminė Mifune. Žiūrovai, kurie domisi senesniu japonišku kinu toliau Kurosawos žinos ir puikius jo vaidmenis tokių režisierių darbuose kaip Hiroshi Teshigahara, Kihachi Okamoto bei Kon Ichikawa. Tačiau Hanshiro Tsugumo personažas iš tiesų buvo vienas iš aktoriaus geriausių vaidmenų, tiesiog negalima nuo jo atitraukti akių. Jo žodžiais kinas tapo nuobodus po "Harakiri". Mano nuomonė Tsugumo nusileidžia tik jo lordo Hidetoros vaidmeniui iš juostos "Ran" (1985).



Nakadai atskleidė, kad kautynės čia buvo atliekamos su tikrais kardais, tokia praktika dabar yra uždrausta japonų kine. Nors pačių dvikovų ir jiems atliekamos choreografijos čia nedaug, nes kaip minėjau, filmas stengiasi vengti tos didybės ir nenori parodytų tų laikų, tarsi tai buvo vien tik linksmi nuotykiai, niekas nėra idealizuojama. Bet jis viską atperka savo vaizdais. Netgi tokia rami scena, kuriuos metu du samurajai keliauja per kapinės į kautynių vietą, yra tarsi meninis paveikslas.

Nemanau, kad šį Masaki Kobayashi filmą būtų įmanomą sukurti prieš karą. Periode, kuriame patriotizmas, atsidavimas savo šaliai ir garbė valdžiai (šie dalykai čia greičiau yra tik paniekinami) turėjo būti svarbiau vertinami už tokius "savanaudiškus" norus, kaip savo šeimos gerovė, toks filmas būtų priskirtas propagandai. Visi veikėjai žino, kad vienaip ar kitaip, jiems baigsis blogai. Per pesimizmą "Harakiri" pavaizduoja bušido kodekso tuštumą, tokia dirbtina ir veidmainiška garbė iš veikėjų atima visas žmoniškąsias savybės. Simbolinėje scenoje netgi protėvių paveldėti šarvai, atspindintys visą Iyi klano dorybę ir tradiciškumą, yra išniekinami. Tai iš tiesų būtų galima pavadinti anti-samurajų juosta.

Mano įvertinimas: 4 šarvai iš 5







Dauguma ankstyvųjų 7 dešimtmečio filmų dar nespėjo surasti savo stiliaus. Hays'o kodeksas vis dar egzistavo, nors ir skyrė kino kūrėjams šiek tiek daugiau laisvės. Bet Robert Rossen'o režisuotas "The Hustler" sugebėjo išsiskirti. Filmas pavaizdavo šaltą, pilką ir realų pasaulį, kurį visas Holivudas pradės mėgdžioti tik per 8 dešimtmetį. Siužetas čia nėra toks svarbus kaip atmosfera, montažas ir pagrindinio veikėjo asmenybė. Kai veikėjai beveik visada vienoje rankoje laiko biliardo lazdą, kitoje stiklinę viskio, o burnoje cigaretę, tu žinai, kad "Sukčius" yra vienas iš tų filmų, kuris sugeba būti stilingas netgi nesistengdamas.

Žymusis Paul Newman čia vaidina Edį Felsoną, dar žinomą kaip Greitasis Edis. Edis yra vienas iš tų biliardo sukčių (pool shark), kuris slankioja nuo vienos biliardo landynės prie kitos ir ieško mažiau įgudusių, naivų žaidėjų iš kurių galėtų išvilioti pinigus. Ar tai vienas iš tų klasikinių antiherojaus filmų? Šį kartą sunkiau pasakyti. Newman'o "Cool Hand Luke" (1967) yra plačiai laikomas antiherojaus filmu, ir Luką laikyčiau labiau neigiamu veikėju negu Edžiu. Nors manau, kad Paul Newman, kuris yra atsakingas už tokių veikėjų išgarsinimą kine, tai padarė visai atsitiktinai. Nesvarbu kaip su veikėju elgiasi scenarijus, tu tiesiog negali nejausti kažkokios užuojautos tokiam pagrindiniui veikėjui, netgi jei jis bando išvilioti pinigus iš kitų žmonių ir filmo tikslas nėra atvesti jį į dorybės kelią. Newman'as kaip visada labiausiai ir išsiskiria šitame šaltame filmo pasaulyje, jis dažniausiai sugeba šypsotis ir vaidinti pasimetusį kai aplinkui susirinkę tik niūrūs ir įtampos kupini veidai. 



Aišku filmas, kuris trunka virš dviejų valandų negalėtų išsilaikyti tik ant tokio supaprastinto siužeto, tad istorija vien ties čia nesustoja. Greitasis Edis su savo pirmuoju vadybininku Čarliu (Myron McCormick) keliauja per visą šalį, kad surastų legendinį biliardo čempioną Minnesota Fats (Jackie Gleason). Mat Edis jaučia impulsą jį įveikti ir įrodyti, kad yra geriausias. Bet iš tiesų jo tiek nedomina pats laimėjimas, kiek Fats pripažinimas, kad Edis yra pranašesnis. Gleason taip pat sugeba palikti įsimenamą įspūdį. Jo veikėjas turi mažai eilučių ir daugiau naudoja kūno kalbą, jis atrodo savimi pasitikintis, nors jo veidas pilnas liūdesio. Susidaro įspūdis, kad jis seniai praėjo tą gyvenimo etapą, kuriame dabar yra Edis ir šiuo metu tik sąžiningai žaidžia žaidimą bei pragyvena būdamas geriausiu, kad kartais nuo karto tokie asmenys kaip Edis pasirodytų ir mestų jam iššūkį iš didelės sumos pinigų.     

Panašioje prirūkytoje landynėje šie veikėjai ir pražaidžia biliardą iki paryčių, o po to vengia saulės tarsi vampyrai. Edžiui vėl tenka pradėti nuo dugno, kad galėtų surinkti nemažai pinigų ir vėl mesti iššūkį Minnesota Fats'ui. Būtent tam čia įžengia ir naujasis apsukrus Edžio vadybininkas Bertas Gordonas (George C. Scott). "Tu turi talentą" - aiškina jis. "Tai kas jei aš turiu talentą, kas mane privertė pralaimėti?" - klausia Edis. "Charakteris" - atsako Bertas. Didelė "The Hustler" filmo dalis taip pat yra skirta savo charakteriui ir asmenybei ugdyti.



Kai Bertas pavadina Edį nevykėliu, jis niekada nepareiškia tik savo nuomonės, bet tuo siekia ką nors padaryti. Paskatinti Edį laimėjimui arba pralaimėjimui, priklauso nuo to kas labiau apsimoka pačiam Bertui. Jis suteikia Edžiui šansą žaisti iš jo pinigų, bet sutaria 75% laimėjimų pasilikti sau. "Geriau 25% laimėjimų nei 100% nieko" - atsako jam Greitasis Edis, neturintis kito pasirinkimo. Gordonas jį įtikina, kad vienintelis kelias į pergalę yra šaltakraujiškumas ir jam teks iš savo gyvenimo išbraukti viską išskyrus biliardo stalą ir priešininkus, kuriuos jis nori aplošti.

Kol jis dirba Bertui Gordonui, Edis taip pat iš akiračio turėtų išbraukti ir savo alkoholikę merginą Sarą (Piper Laurie), kurių santykius iš tiesų sunku pavadinti meile. Atrodo, kad Piper Laurie veikėja šiame filme yra šažinės balsas, ji vienintelė suvokia kokie padugnės yra šie veikėjai. Bėda, kad jos žodžių ir prašymų niekad neišklauso kiti personažai ir nepakeičia savo įsitikinimų. Nors tai buvo tik trečias George C. Scott vaidmuo kino filme, jis jau spėjo gauti "Oskaro" nominaciją už "Anatomy of a Murder" (1959) ir išsikovojo dar vieną būtent už "The Hustler". Be jo ir kiti įžymūs aktoriai kaip Jackie Gleason, Piper Laurie ir aišku Paul Newman gavo nominacijas. Žinoma 1961-tieji priklausė "West Side Story" miuziklui ir nors dauguma mano, kad Akademija tinkamai neįvertino šio filmo savu laiku, aš vis vien džiaugiuosi už visus dešimt "Oskarų", kuriuos laimėjo "West Side Story".



Jei "Sukčius" ir turi minusų tai jie nedideli. Nors pirmasis žaidimas tarp Edžio ir Minnesota Fats trunka gana ilgai, pasigedau kai kurių kitų mačų pavaizdavimus, kurie per stilingą montažą buvo sutrumpinti iki minimumo. Šitoks bandymas pagreitinti siužeto eigą ypač išryškėjo scenose, kuriuose veikėjai žaidė karambolį. Nors reikia pripažinti, kad filmas yra ne tiek apie žaidimą, kiek apie veikėjus ir jų tarpusavio santykius. Pabaiga taip pat neturi kažkokios kulminacijos, suprantu, kad Walter Tevis parašytame romane ji gali tikti, bet kino filme jaučiasi neužbaigta. Negaliu pasakyti ar būtent dėl to Tevis po daugelį metų parašė tęsinį, kurį režisavo Martin Scorsese po pavadinimu "The Color of Money" (1986). Tą kartą prie daug senesnio Paul Newman prisijungė ir Tom Cruise.

"The Hustler" tiesiog pavaizduoja atsidavimą žaidimui, kad ir koks jis bebūtų, purvinas ar švarus. Kažkokio gyvenimą pakeičiančio sprendimo čia nėra. Pagrindinis veikėjas tiesiog turi nustoti gaudyti savo svajones ir suvokti, kad galima laimėti ne tik pergalės būdu. Jis turi pripažinti savo tuščio gyvenimo beprasmiškumą ir išdrįsti atsikirsti žmonėms, kurie juo naudojasi. Tik tokiu būdu jis gali užsitarnauti tą charakterį ir asmenybę, kurios taip siekia.   

Mano įvertinimas: 4.5 biliardo kamuoliukai iš 5







"The Warriors" yra vienas iš tų absurdiškai linksmų filmų, kurį būtų sunku įsivaizduoti sukurtą šiandien. Tai stilizuoto ir vos ne animacinio smurto bei veikėjų mišinys. Tokie filmai 8 dešimtmetyje nebijojo rizikuoti ir pasiūlyti žiūrovui kažką netipiško, jie sugebėjo atrodyti rimtai net kai pats filmas yra beprasmiškas. "The Warriors" niekada savęs nepašiepia, nors ir suvokia savo beprasmiškumą. Režisierius Walter Hill taip pat žino savo auditoriją. Tai kultinė klasika apie gatvių gaujas, bet nesitikėkite kažkokios sudėtingos kriminalinės dramos.

Pradiniai žodžiai užrašyti komikso stiliaus šriftu "kažkur ateityje" turėtų greitai padėti įtvirtinti šio filmo atmosferą. Tai ateitis, kuri specialiai be išskirtinių veikėjų aprangos, atrodo lygiai taip pat kaip kiti niūrūs filmai nesaugiame 70-tųjų Niujorke. Saulei nusileidus miestą užpildo šimtai įvairiausių gaujų iš kurių dauguma laisviausiai galėtų pritapti senesniuose Betmeno komiksuose. Visos gaujos pasižyminčios tam tikra tematika, ginklais ir netgi veido grimu turi savo teritorijas mieste. Tarp tokių tipų netgi Aleksas su savo "The Droogs" gauja iš "A Clockwork Orange" (1971) galėtų atrodyti normalus. Nėra nei vieno momento, kurio metu patikėtume, kad tokios gaujos galėtų būti tikros, viskas tiesiog per daug karikatūriška, bet juk tokia ir yra filmo esmė.



Pati galingiausia miesto gauja "Gramercy Riffs" surengia susitikimą vidurnaktį viename iš Bronkso parkų, į kurį yra kviečiamos beveik visos gaujos. Tarp jų į susitikimą atvyksta ir devyni neginkluoti nariai iš filmo pagrindinės gaujos "The Warriors", kurioje vyrauja labiau indėniškas įvaizdis. Būtent parke šio įvykio organizatorius Cyrus (Roger Hill) pradeda aiškinti tūkstantinei miniai. Cyrus skatina nežudyti vienas kito dėl menkiausio gatvės ploto ir siūlo visiems susijunkti, kadangi miestas jiems yra paliktas ir susivienijusių gaujų skaičius būtų trigubai didesnis už visus policijos darbuotojus Niujorke. "Ateitis yra mūsų, jei mokate skaičiuoti" - tvirtina jis. Nors minia jaučia susižavėjimą, jis trunka neilgai. Greitai pasigirsta šūviai iš minios ir Cyrus krenta negyvas. Kilus panikai tikrasis žudikas apkaltina "Karių" lyderį Cleon, sakydamas, kad tai jų darbas. Policija taip pat įvažiuoja į parką. Po kelių bandymų atsilaikyti prieš puolikus, Cleon yra užmušamas kovos menų ekspertų (neklauskit) iš "Gramercy Riffs" gaujos. Likusieji aštuoni "Karių" nariai suspėja pabėgti iš parko sumaišties metu.

Iki čia siužeto konstrukcija yra gan išradinga, bet dabar prasideda tikroji filmo istorija, kuri laikosi tik ant plonos struktūros. Likusiųjų aštuonių neginkluotų "The Warriors" narių pradeda ieškoti visos miesto gaujos ir policija. Dabar jie turi grįžti namo į Konio salą Brukline, kirsdami visą Niujorką. Pradžioje tarp jų kyla nesutarimai, tačiau naujai pasiskelbęs jų lyderis Swan (Michael Beck) galiausiai padeda likusiems nariams judintis, nors kai esi priešo teritorijoje ir tave gaudo beveik 60 000 agresyviai nusiteikusių asmenų bei policija, kelias namo tikrai nebus lengvas. Laukia nemažai muštynių metro stotyse, gatvėse bei daug kur kitur. Tiek apie patį siužetą ir galima pasakyti. Jo išdėstymas man tarsi primena video žaidimą. Įveikus vieną teritoriją ir silpnus oponentus (pirmu atveju lengvą "The Orphans" gaują, kuri net nebuvo pakviesta į susirinkimą), "Kariai" skinasi kelią prie stipresnių priešininkų, netgi gaudami ginklus, kaip Molotovo kokteilį bei beisbolo lazdas. Tuo tarpu radijo DJ'us pranešinėja apie naujausias jų buvimo vietas ir įveiktas gaujas, lyg tai būtų kažkokia tiesioginė sporto rungtynių transliacija. Gal dėl to ir nereikėtų stebėtis, kad 2005-aisiais "Rockstar" išleido žaidimą paremtą būtent šiuo filmu.



Nesu tikras ar šis filmas iš tiesų turėjo kokį moralą, tai tiesiog nepakartojamai gerai perteiktos muštynės ir bėgimai per daug paryškintoje aplinkoje. Bet dabartinis žiūrovas ne visada gali suprasti šios juostos rimtumo lygį. Gal todėl 2005-aisiais metais išleista "režisieriaus versija" ant DVD padarė kai kuriuos pakeitimus. Patys perėjimai nuo vienos vietos prie kitos buvo perdaryti komiksų stiliumi. Čia dauguma "The Warriors" fanų ir nesutaria. Nemažai mano, kad tai nereikalinga ir ištraukia iš filmo, bet mano nuomone tai tik prideda filmui dar daugiau savotiško stiliaus ir unikalumo, visgi jei režisierius Walter Hill tokio stiliaus ir siekė, tai dėl to ginčytis nereikėtų.

Didžiausią kritiką galima skirti patiems veikėjams. Bėda, kad filmas tikrai nėra ilgas ir kai jis bando pavaizduoti visus aštuonis "The Warriors" narius bei didelį skaičių kitų gaujų, šansai yra, kad dauguma šių personažų tikrai nebus gerai išplėtoti. Taip, svarbiausi nariai kaip Swan, Ajax ir Vermin apsikeičia standartiniais dialogais, nesutarimais ir pergyvenimais, o ir jų grupė skyla į kelias dalis, visgi ne visi pasieks savo teritoriją. Bet nemažai likusios grupės narių yra tiesiog tuščios asmenybės kaip: grafitininkas ar žvalgas, kurių veiksmai neturi jokių siurprizų.



Nepaisant to, "The Warriors" išlaiko tam tikrą patrauklumą. Tai tarsi vizualus 80's rokas, garsus, beprasmiškas, grubus ir velniškai linksmas. Užtat vietomis jis taip pat primena ir muzikinį video klipą. Bet kaip gi kitaip, kai juostos metu skamba tokios užkabinančios dainos kaip "Nowhere to Run" ir "In the City", kuriuos savo žodžiuose nemažai atspindi ir pačią filmo istoriją.

"Kariai" juda ir mušasi su tam tikra grakščia choreografija, tad pradėjau galvoti ar kiti jų priešininkai nebus "Džetai" bei "Rykliai" iš "West Side Story" (1961). Kaip jau minėjau, atrodo 8-9 dešimtmetyje tokis juostos pritapdavo daug lengviau. Filmas negalėtų perteikti nei puse to keisto žavesio jeigu butų kuriamas šiandien, be šio specifinio banalumo, atmosferos ir muzikos. Subalansuota girtiems, bet tinka ir blaiviems.

Mano įvertinimas: 4 "Karių" žymės iš 5







Ekranizuotas pagal teisėjo John D. Voelker populiarų romaną, kuris pats buvo paremtas tikrais įvykiais, Otto Preminger filmas "Žmogžudystės Anatomija" nesižiūri kaip paprasta teismo salės drama dėl vienos priežasties, juosta tiesiog jaučiasi per daug realistiška, o to retai sulaukiame iš tokio tipo holivudinių filmų. Juk dauguma tuometinių filmų, kurie pasakojo rimtas istorijas ar buvo paremti tikrais įvykiais neatsisakė panaudoti komiškų elementų, staigių siužeto posūkių ir kitų, per daug ištemptų netikėtumų, tik tam, kad žiūrovas liktų susidomėjęs. Nesakau, kad filmas buvo pilnai eksperimentinis, bet kai kurie dalykai yra tikrai ne standartiniai. Pradedant įmantriais titrais, kurie vaizduoja kūrėjų bei aktorių vardus ant gabalais supjaustyto žmogaus silueto ir baigiant tuo, jog visas garso takelis yra sudarytas iš žaismingų džiazo melodijų, kuriuos sukūrė Duke Ellington. To mažiausiai galima tikiesi iš teismo dramos, nors takelis niekad ir neskamba teismo scenų metu.

Vis vien pati svarbiausia filmo dalis išliko kalba. Tuometiniams žiūrovams buvo neįprasta girdėti tokius žodžius kaip "šliundra", "išžaginimas", "kelnaitės" ir pan. Jei neklystu, čia patį pirmą kartą amerikietiškame filme buvo pavartotas ir žodis "kalė". Nors Hays'o kino gamybos kodeksas tuomet dar galiojo, vis labiau jį menkino tokie rizikingi režisieriai kaip Preminger. Į akis taip pat krenta ir daili kinematografija, kiekvienas daiktas bei pirmasis ir antrasis planas atrodo detalus ir paryškintas, o bendras vaizdas tiesiog jaučiasi "aštrus". 



Mūsų pagrindiniu herojumi tampa buvęs apygardos prokuroras Polas Bigleris (James Stewart). Jis bandantis susigražinti prarastas pozicijas ir paskatintas savo išgerti mėgstančio kolegos (Arthur O'Connell) nusprendžia priimti išties suktą bylą. Polas stoja ginti armijos leitenantą Fredriką  Menjoną (Ben Gazzara), kuris nušovė baro savininką Barnį Kvilą todėl, kad šis išprievartavo ir sumušė jo žmoną Laurą (Lee Remick). Bet ir dėl pačio išžaginimo kyla abejonių, nors melo detektoriaus rezultatai tvirtina, kad Laura nemelavo, vien jais pasitikėti negalima, o atliktas medicininis tyrimas neparodė jokių prievartavimo žymių, tik veido sumušimų.    

Per pirmąją filmo valandą James Stewart tik susipažįsta su situacija bei ne vieną kartą apklausinėja teisiamąjį ir jo žmoną. Nors geriausiu atveju Polas gali prašyti teisėjo tik sumažinti bausmę, bet užkibęs ant vienos idėjos jis nusprendžia visiškai išteisinti Fredriką. Jo gynyba yra paremta tuo, jog Fredrikas užvaldytas keršto pasidavė "neįveikiamam impulsui" ir tuo momentu tapo laikinai išprotėjęs, nebegalintis suvokti savo veiksmų. Būtent dėl to Polas siekia Fredriką padaryti nepakaltinamu. Likusią valandą ir 40 minučių sudaro tiktai teismo scenos su trumpomis pertraukomis. Aišku Polo tikslas nebus lengvas, nes apygardos prokuroras iš didmiesčio pasikviečia juriskonsultantą Klodą Danserį (dar tuomet mažai žinomas George C. Scott), kuris tikisi pasirūpinti, kad kaltinamasis būtų nubaustas už savo veiksmus. Taigi James Stewart ir George C. Scott vienas su kitu stoja į ginčų mūšį, visada norėdami vienas kitam pakišti koją ir laimėti šia bylą. Abu legendiniai aktoriai buvo įvertinti "Oskaro" nominacijomis.    



Nors James Stewart čia ir vaidina vienišių, kuris savais žodžiais, tik stengiasi daryti savo darbą, mes turime abejonių dėl pačių veikėjų, jų svarstomų problemų bei sprendimų iki pat pabaigos. Stewart nėra tarsi koks šventas geradaris nukeltas tiesiai iš Frank Capra'os filmo. Kaip jo kolega sakė: "Tu neprivalai jo mėgti, tiesiog apgink jį". Bylos nevienareikšmiškumas taip pat susidaro iš to, kad auka buvo visų gerai žinomas ir mėgstamas žmogus, tuo tarpu kaltinamasis yra nelabai sutariantis, piktaus būdo žmogus, kuris greitai dėl visko susierzina. Reikalus dar labiau apsunkina jo žmona, kuri atrodo nėra pilnai patenkina savo vedybiniu gyvenimu ir dažnai flirtuoja su kitais vyrais. Patį Polą Biglerį tarsi užpuola "neįveikiamas impulsas" laimėti šią bylą. Jis ilgai negalvodamas panaudoja kiekvieną triuką knygoje ir ne vieną kartą bando įrodyti, kad kaltinamojo žmona buvo išprievartauta, tik tam, kad sukeltų salės gailestį Fredrikui. Kai kurie žiūrovai galėtų įžvelgti ir kyšį scenoje, kurioje Stewart paduoda teisėjui teisių knygą, o kai jis viduje randa žvejybos jauką varlėms, leidžia jį pasilikti. Toliau kalbėdamas apie tą jauką jis nukerta George C. Scott, kuris nori pasakyti kai ką svarbaus. Nors ir pačio Danserio negalima laikyti šventu. Filmui vis toliau plėtojantis jie abu stengiasi laimėti panašiomis taktikomis dėl savų, vos ne asmeniškų priežasčių, visiškai užmiršę teisingumą, bet niekad iš teismo nepadarydami cirko kaip dauguma filmų.

Dauguma teismo dramų naudoja įvairius montažus, kad pabrėžtų už ką mes turėtume sirgti. Naudojami staigūs demaskavimo momentai, priartinimai, garso takelis gali padėti susigaudyti kas teisingas, o kas ne. Bet "Anatomy of a Murder" neturi nei vienos panašios scenos. Kai kinematografija išryškina viską, galime sakyti, kad niekas nėra išryškinta. Veikėjai apeina visus įmanomus svarstymus, įvykius bei motyvus ir išsekindami prisiekusiuosius bei pačius žiūrovus priveda filmą prie verdikto. Nors jis ne tiek svarbus kiek pati juostos pabaiga, kuri vėlgi sukelia abejonių. Jei neaiškumus ir abejones dėl sprendimų tik ir stengėsi sukelti Otto Preminger, tas jam pavyko.



Deja filmas taip pat turi per daug užtęstų scenų netgi ten kur jų būtų galima išvengti. Veikėjai per dažnai ilgai ir tuščiai užsikalba su savo pašnekovais kol siužetas juos pasiveja. Juk vis dėl to filmas trunka beveik tris valandas, tad tuščiažodžiauti nereikėtų. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad filmas prastai režisuotas ar sumontuotas, o aš tikrai nenoriu to sakyti, kadangi Preminger filmai bene drąsiausiai skaldė tą cenzūros sieną su tokiomis temomis kaip: narkotinė priklausomybė ("The Man with the Golden Arm" (1955)), išžaginimas ("Anatomy of a Murder" (1959)) ir homoseksualiniai santykiai ("Advise and Consent" (1962)). Dar vieną mažą kritiką norėčiau pareikšti Lee Remick, kuri čia vienintelė jaučiasi nepritampanti prie pilkos filmo atmosferos.   

Nors pats "Anatomy of a Murder" siužetas yra paprastas, jo tikslą ar žinutę paaiškinti yra sunkiau. Tai gali būti laiko kapsulė apie teisingumo sampratą, apie kaltinamojo motyvacijas ir apie individus, kurie nueis labai toli, tik, kad įrodytų savo įsitikinimus. Jis neturi tos aklos agresijos kaip "12 Angry Men" (1957), nėra toks absurdiškai linksmas kaip "Witness for the Prosecution" (1957) ir ne toks provokuojantis kaip "Judgment at Nuremberg" (1961). Taigi nerekomenduoju filmo tam kas nekantriai laukia netikėtų staigmenų ar naujų bylos atskleidimų teismo metu, kurie priverčia visą salę aikčioti iš nuostabos. Rekomenduoju tiems, kurie trokšta pamatyti kandžią ir griežtą tuometinės Amerikos teisinės sistemos analizę.
 
Mano įvertinimas: 3.5 teisėjo plaktukai iš 5







Kai pirmą kartą pamačiau "Walkabout" man jis nepaliko didelio įspūdžio, greičiausiai jo nesupratau ir nenorėjau suprasti. Tuomet negalėjau įvertinti ir režisieriaus Nicolas Roeg, kurio per daug prezentingi darbai man pasirodė tarsi apmąstymai, kuriuos pilnai supranta tik jis pats, nes čia žodžiais niekas nėra išsakyta. Tačiau bėgant metams mintys vis dažniau sugrįždavo prie šiuos juostos. Panašiai kaip vaizdai iš "2001: A Space Odyssey" (1968) ir "El Topo" (1970) šis filmas yra kažkuo patrauklus. Pasirodo tokia vizuali poezija palieka daug didesnį įspūdį negu iš pirmo karto man galėjo pasirodyti. Priskiriu jį prie tokių filmų, kuriuos pradedu vertinti labiau tik po kelių peržiūrėjimų.

Filmas prasideda vaizduodamas raudoną plytų sieną už kurios atsiveria Sidnėjus, Australija. Roeg ne vieną kartą minėjo, kad mėgsta savo filmavime naudoti sieną, už kurios atsiveria svetimas žiūrovams ir naujas veikėjams pasaulis. Čia traška radijas, ieškodamas veikiančių stočių ir visur girdisi kažkoks zyzimas, kurio net nebūtų galima pavadinti garso takeliu. Lyg be jokio tikslo vaikštinėja žmonės. Galiausiai įlekiame į eilinį butą, kur žmona gamina pietus klausydamasi beprasmiškos radijo laidos, o paniuręs vyras begerdamas savo koktelį pro balkoną stebi vaikus baseine. Kažkas iškart jaučiasi negerai su šia šeima, bet filmas negaišta savo laiko bandydamas tai paaiškinti.



Kitas momentas, kaip galima tikėtis, vėl vaizduoja plytų sieną. Tik šį kartą už jos atsiveria daili dykynė. Vyras per patį vasaros įkarštį nusprendžia nusivežti vaikus į Australijos gilumą, į tolimas ir beveik negyvenamas zonas, kurias australai vadina "Outback". Vaikai, titruose praminti tiesiog Mergina (Jenny Agutter) ir Berniukas (Luc Roeg) mano, kad jie išvažiavo iškylauti, tačiau neužilgo ir visai netikėtai jų tėvas pradeda į juos šaudyti. Mergina pagriebusi Berniuką pasislepia už artimiausios uolos ir po akimirkos pamato, kad jos tėvas nusišovė, o automobilis padegtas. Beveik jokių emocijų nerodanti Mergina ir nieko nesupratęs Berniukas tiesiog pradeda keliauti toliau nuo įvykio vietos ir ieškoti kelio namo. Visa ši neaiški scena tėra pretekstas režisieriui pastatyti šiuos du veikėjus į tokią padėtį. 

Nicolas Roeg prieš tapdamas režisieriumi dirbo kinematografu ir tai labai išryškėja "Pasivaikščiojime". Jaučiama didelė meilė ryškiems vaizdams ir egzotiškomis vietovėmis, šios laukinės gamtos scenos tiesiog gniaužia kvapą. Taip pat šios zonos įgauna tam tikrą mistišką atmosferą kaip oazė, kuri veikėjams bent trumpam suteikia komforto ir pakelia jų viltis išgyventi. Laikas čia nebetenka prasmes, tai tarsi sapnas, kuris prasideda ir baigiasi su savižudybe. Nors gamta yra graži ji netikėtai gali tapti ir labai pavojinga, kaip ne kartą išsiaiškina filmo veikėjai.



Prie išdžiuvusios oazės jie sutinka jauną aborigeną (David Gulpilil), kuris kaip filmas paaiškina pradžioje, atlieka savo genties ritualą, žinomą kaip "walkabout", kurio metu aborigenas norintis tapti suaugusiu turi atsiskirti nuo savo genties ir pagal savo medžioklinius įgūdžius bei išlikimo instinktus šešis mėnesius išgyventi Australijos dykynėse. Mergina mano, kad jie yra pirmieji baltieji žmones, kuriuos jis sutiko. Filmas niekada nepasako ar šis aborigenas kada nors buvo susidūręs su modernia civilizacija, bet atrodo jo niekas nestebina. Baltiesiems miestiečiams reikalinga pagalba ir taip susiklosto situacija, kad aborigenas juos vienintelis gali išgelbėti. Tačiau jie vienas kito nesupranta. Nicolas Roeg savo darbuose dažnai paliečia komunikacijos temą. Kiekviename jo filme ji yra skirtinga, "Performance" (1970) - ryšys tarp skirtingų gyvenimo sluoksnių (gangsterio ir roko žvaigždės), "Don't Look Now" (1973) - ryšys su dvasių pasauliu, "The Man Who Fell to Earth" (1976) - ryšys tarp ateivio, ir šiuo atveju - ryšys tarp skirtingų kultūrų bei rasių.

Žinoma tai tėra tik maža dalis visų bendrų, nors ir ne visada aiškių minčių, kurios besisuka šiame filme. Roeg'as taip pat dažnai mėgsta žaisti su montažu ir tik jo dėka, mes randame ryšį tarp dviejų pasaulių. Pavyzdžiui scenoje, kurioje aborigenas į gabalus kapoja kengūrą, jos metu visai netikėtai yra vaizduojami staigūs kadrai, kaip dirba mėsininkas. Tarp dviejų tokių skirtingų kultūrų žmogaus prigimtis vis tiek išliko nepakitusi. Be to, tai nėra vien komunikacija tarp dviejų, vienas kito nepažįstančių asmenybių. Atrodo, kad visi veikėjai gyvena savo pasauliuose ir beveik nereaguoja į aplinkinius dalykus ar kitų ištartus sakinius. Režisierius netgi įmaišo kai kurias pašalines scenas, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro su pagrindine istorija. Vienas įsimintiniausių tokių momentų įvyksta tada kai aborigenas pamato namą vidury tuščių laukų ir jos gyventoją, kuri eidama pro šalį bando užkalbinti aborigeną. Tačiau vėlgi, ryšio nebuvo galima užmėgsti ir aborigenas murmėdamas kažką savo kalba tiesiog praeina ją ignoruodamas. Tuo tarpu šiek tiek atokiau ir už akmens, montažo dėka, jo laukia Mergina ir Berniukas. Ar režisierius norėjo pasakyti, kad jie ieškodami civilizacijos praėjo pro pat šalį nepamatę namo, o aborigenas jiems to neparodė? Galbūt jis net nesupranta kam jiems to reikia. Kad mažą nepasirodytų, čia režisierius kokią minutę palieka mūsų pagrindinius veikėjus ir sugrįžta prie to namo, bei trumpam parodo prie jo esančių veikėjų gyvenimus. Esme, kad visur aplinkui verda gyvenimas, nesvarbu ar tai būtų žmonių ar gyvūnų.



Svarbiausia tema "Walkabout" juostoje išlieka ta, kad du paaugliai taip ir nesuranda bendros kalbos, netgi gestais. Mergina tam nejaučia jokio noro ir į aborigeną tiesiog žiūri su smalsumu, jo elgesys netgi šia tema jai lieka nesuprastas, kaip pavyzdžiui jo šokis. Nors tam tikra seksualinė įtampa jaučiama, ji galiausiai niekur neveda ir tiltas tarp dviejų pasaulių niekada netampa sujungtas. O ko mes turėjome tikėtis? Juk čia nėra vienas iš tokių filmų, kuriame pašalinis asmuo susipažįsta su kažkokia konkrečia kultūra, jos žmonėmis ir filmo pabaigoje tampa jos dalis. Ryšį palaikyti geriau sekasi tik Berniukui, kuris greitai prisitaiko prie šios situacijos ir pačią kelionę regi kaip nuotykį.

Galiausiai filmas nesmerkia vieno ar kito veikėjo už bendravimo stoką, juk toks apgaulingai paprastas siužetas po savimi slepia kai ką daug gilesnio. Nemanau, kad filmas mums visiems rekomenduoja palikti savo namus ir praleisti gyvenimą laukuose medžiojant kengūras. Tačiau kažkas svarbaus tarp šių asmenybių taip ir liko neišsakyta, civilizacijoje jie pajaučia tuštumą ir jos dirbtinumą, supratę, kad tie dvasiniai momentai jų kelionės metu išliks ryškiausi jų gyvenime. "Pasivaikščiojimas" tik per pakartotinus žiūrėjimus atskleidžia vis daugiau savo keisto ir tokio svetimo grožio, nors daug kas šioje juostoje man dar liko neaišku, tai nesutrukdė man ja mėgautis ir žinau, kad tai yra toks filmas prie kurio dar ne kartą sugrįšiu per ateinančius metus.

Mano įvertinimas:
4 kengūros iš 5





Lietuvių atsiliepimai apie "The Dark Knight Rises":



Ir mano megstamiausias:




Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 »» 
Blog‘o įrašai: