Įrašą dedikuoju savo ilgiems "geimingo" metams ir džiaugsmui, malonumui, visam kam kas mane žavi žaidimuose iki šiol. Idant šis įrašas būtų kuo prasmingesnis - rašau apie žaidimą, mane amžiams prikausčiusį prie įspūdžio, kuris jį dovanojo. Rašau dar ir dėl to, kad noriu jog tai pajustumėt ir jūs : ). Smagaus skaitymo.



Kada?

1998-ieji mums padovanojo aruodus gerų žaidimų. Daugelis iki šiol sako, kad tai buvo patys reikšmingiausi metai žaidimų industrijoje, nes būtent tuo metu visi žaidė „Half-Life“, „The Legend of Zelda: Ocarina of Time“, „StarCraft“, „Metal Gear Solid“, „Baldur‘s Gate“, „Fallout 2“ ir dar daug kitų, kurių čia nepaminėsiu. ištiesų, tai didžiulę nostalgiją šutvei senųjų žaidėjų keliantys laikai. Tačiau, ypatingai skaudu žinoti, kad yra nepaprastai gražiai blizgantis deimantas, užgožtas didžiųjų hitų. Žaidimas, kurį prisimena vienetai, nors mylėti gali masės. Tikras pavyzdys kaip realizuoti idėjas, padovanoti žaidėjui neužmirštamą jausmą ir įspūdžius. Žaidimas, kuriame kūrybingumas pasiekęs zenitą.

Kas?

Laikais, kai žaidimai turėjo gilią dvasią ir buvo kūrybingos vaizduotės pavyzdys, egsistavo kūrėjų studija „Lucas Arts“, apsikarsčiusi apdovanojimais už savo „point-and-click“ šedevrus: „Secret Of The Monkey Island“ ir „Day Of The Tentacle“, o viduje tos studijos gyveno žmogus, vardu Tim‘as Schafer‘is. Kirskit man galvą, bet drąsiai galiu jį vadinti žaidimų industirjos Stenliu Kubriku. Perfekcionistas, idėjininkas, tačiau neįvertintas kaip niekas kitas. 



Taigi šiai galvai buvo leista sukurti savo žaidimą su „Lucas Arts“ studijos pajėgomis. Taip ir gimė pirmasis studijos trimatis nuotykiu žaidimas/quest'as: „Grim Fandango“.

Koks?

Norėčiau pasakyti, kad prieš žaidžiant reikėtų susipažinti su „Noir“ stiliaus filmais. Ypatingai su „Casablanca“. Mat žaidime kuriama atmosfera kupina alegorijų į tokio tipo filmus, tad ją vertinsite žymiai nuoširdžiau jei turėsite šiokios tokios patirties šiame fronte.

Žaidime mus pasitinka pagrindinis veikėjas – Manny Calavera. Vaikštantis skeletas, kalbantis meksikietišku akcentu ir dirbantis mirties departamente, o darbas gana paprastas – būti savotiška giltine. Skirtumas tik tas, kad darbas labiau panašus į kelionių agento, o ne giltinės. Mat veiksmas vyksta mirusiųjų žemėje, kurion patenka neseniai mirusios sielos, tačiau jos čia ilgai apsistoti negali. Visi vargšai  turi keliauti į devintąją požemių karalystę. Čia ir įsiterpia mūsų kalbantis skeletas/kelionių agentas.  Ne ypatingai nusikaltusioms sieloms pasiūlomos prabangus kelialapis devintuoju traukiniu, kuriame kelionė trunka tik keturias minutes, o nusikaltę priversti keliauti pėsčiomis. Negana to, kad tokiu atveju kelionė trunka ištisus metus, Tau dar gali nutikti daug blogo, dažniausiai tokie nelaimėliai miršta. Taip, miršta mirtyje. Pats baisiausias dalykas, patikėkit. Tokiems iš kaulų pradeda augti gėlės! Khem... Žaidime tai skambėjo kiek labiau impozantiškai...



Ir tai tik pradžia. Pasakojoma istorija drąsiai dovanoja nenuspėjamus posūkius ir it modelis demonstruoja savo puikumą. Nedrįskite pagalvoti, kad tai „pixar“ filmukas, gink Dieve, tai tūkstančius kartu daugiau nei tai! Galbūt iš pirmo jūsų žvilgsnio visa pasirodys kiek vaikiška, tačiau už šią klaidą bus atleistą, jei sumanysite žaisti, o tada, tada jūsų nuomonė apvirs aukštyn kojomis.

Istorijos lengvai neapibendrinsi, čia paliečiamos temos pernelyg plačios. Kažkam ji pasirodys siurealiu paveikslu, kažkam įsimintinu, nuostabiu filmu, o kitiems – knyga, paliekančia toną malonių minčių ir erdvės interpretacijai. Bet šventai tikiu, kad žaidimo scenarijaus/istorijos aspektu, visiems, tai bus savaip suprastas ir suvoktas, širdžiai mielas kūrinys. O tai žymiai vertingiau už sausą šedevrą.

Kaip?

“Grim Fandango” – pirmasis trimatis “Lucas Arts” kompanijos žaidimas. Bet tegu tai neišgąsdina jūsų. Nepamatysite čia nei riebių pikselių, nei kažko panašaus į “Wolfenstein 3D”. Žaidimą puošia iš anksto nupiešti (pre-rendered) fonai, ir galime lažintis, kad rasite labai mažai žaidimų pasižyminčių tokiu meniniu žavesiu. Nors yra ir neišvengiamų, laiko dovanotų raukšlių – neryškių tekstūrų ir neįspūdingo apšvietimo – žaidimas vis dar atrodo jaunas ir gali pritraukti netgi jaunosios kartos žaidėjus. Puikiai padirbėta ir prie animacijos. Nežinau kas turėjo nutikti prieš tuos 12-ą metų, kai žaidimas buvo išleistas, tačiau dabar jos atrodo , kartais, net puikiau už kai kuriuos nūdienos žaidimus.



Net muzikos ir garso šalyje žaidimas yra blizgutis. Tai tikriausiai pirmas žaidimas, kuriame girdėjau taip puikiai įakomponuotą ”džiazovo” stiliaus garso takelį. Kalbėti apie dialogus ir veikėjų įgarsinimą nepaprastai sunku. Sunku ne todėl, kad įgarsinimas nuvilia. Sunku todėl, kad jūs nepatikėsite, lyginsite mane su kvailiu, kai aš pasakysiu, kad jis prilygo “Mass Effect 2”, ar “Dragon Age” įgarsintojų darbui. Jeigu tai nebūtų žaidimas, tai būtų puikus filmas.

Tačiau “Grim Fandango” nėra tobulybė. Ir kaip bebūtų gaila, žaidimas šlubuoja būtent savo žaidimo mechanizme  (gameplay) ir valdyme. Veikėjas gana sunkiai valdomas, dėl fiksuotos kameros, kuri dažnai pasisuka keistu kampu, priverčianti žaidėją pasimesti. Žinoma nereikėtų stebėtis, trečiojo asmens nuotykių tipo žaidimas išleistas kompanijos, kuri daug laiko praleido prie “point-and-click” žaidimų, bus prisvilęs būtent tokiose srityse kaip valdymas.

 Dažniausiai atliekami veiksmai žaidžiant yra daiktų ieškojimas ir galvosukių sprendimas juos pritaikant. Tradicinis “point-and-click” žaidimo požymis. Bet tai nėra blogai, o ir monotonijos galėsit pasigesti, dėl aplinkų, daiktų, dialogų ir veikėjų įvairovės. Taip pat įgyvendinta nemažai įdomių idėjų, kaip kad tai, jog Manny savo “inventorių” laiko švarke, tad paspaudus inventoriaus atidarymo mygtuką, kamera prisitrauks prie veikėjo švarko, iš po kurio jis trauks įvairiausius daiktus pagal jūsų pageidavimą. Beveik kaip klounas.

Taigi žaidimo išorėje, prezentacijoje, jeigu taip norite sakyti, tvyro nenuginčijamas šarmas, kuriam negali likti abiejingas niekas, šarmas sklindantis iš visų žaidimo kampų, veikėjų, dialogų ir net muzikos. Visa tai kuo puikiausiai užmaskuoja žaidimo klaidas.



Kiek?

Daug. Įvertinčiau skaičiumi. Tačiau to nemėgstu, mat skaitytojas dažniausiai tik ten ir nusuka akis. Aš noriu, kad Tu skaitytum! O ir teikti kažkokį objektyvų vertinimą „Grim Fandango“ nežmoniškai sunku. Tai ne žaidimas laužantis standartus, juos kuriantis, ar bandantis juos pasiekti. Tai įspūdis. Labai stiprus, galingas ir neužmirštamas įspūdis, kurį turi patirti kiekvienas.

Sveiki!  Smagu po gana ilgos petraukos vėl grįžti čia, į savo blogą : ). Dėkui Dievui, mano dienotvarkė dovanoja man vis daugiau laisvalaikio valandų, dėl artėjančio vasaros ir ilgėjančių dienų, tad tikiuosi nesupyksite mane vis dažniau čia matydami : ).

Neseniai su draugais diskutavom apie šiuolaikinį geimingą. Taip jau išeina, kad dauguma mano pažįstamų yra geri bičiuliai su “Baldur’s Gate”, “Icewind Dale”, “Starcraft”, “Heores III”, “Diablo”, “Secret Of Monkey Island” ir kitomis, dabar jau “old skūlo”, klasikomis. Drauge mes žaidėme, išėję į lauką kalbėdavomes apie nuotykius, kuriuos kažkada mūsų veikėjai patirdavo įvairiuose tuneliuose kovodami su monstrais ir kitais orginalios vaizduotės vaisiais. Drauge pasinerdavome į meistriškai pateiktą žaidimo istoriją, it knygą skaitydami, akimis gerdavom ypatingu stropumu parašytus veikėjų dialogus. Buvo gera. Gera kažką prisiminti, gera žinoti, kad žaidimas sukelia Tau minčių, kurias gali interpretuoti savaip, saugoti mažoj dėžutėje savo galvoje, kaip ypatingai brangų dalyką.

O dabar, pagalvojam apie dabartį. Nūdieną.

Viskas truputį kitaip, ane?

Šiandien žaidimų rinkoje turim naują “trendą” - “Multplayer’į”. Retai kada pamatysite žaidimą be šio, dabar jau gyvybiškai/finansiškai svarbaus, komponento. Šiuo metu tai yra vienas pagrindinių masalų gaudant pirkėjus. Negana to, tai dar ir milžiniškas pajamų šaltinis, ypač jei protingai pakinkyta  “pay 2 play” sistema. 



Žinoma tai nėra blogas dalykas, visad smagu šeštadienio vakarą prisėsti prie kompiuterio ir pažaisti su gyvais žmonėmis. Daugelio žaidėjų režimas puikiai veikia kaip katalizatorius Tau ir Tavo seniems, nematytiems draugams vėl sueiti į vieną krūvą, kad ir virutalią. Ne, jokiu būdu, daugelio žaidėjų režimas nėra blogas dalykas. Bloga yra tai, kad jis grasina uzurpuoti sąvoką: "žaidimas".



Didžiausia daugelio žaidėjų režimo auka yra žaidimų istorija, “singleplayer’is”. Vargšas kurėjas ir jo žaidimas, kuris neturi daugelio žadėjų režimo. Daliai pirkėjų nusispjauti, ar žaidimas pasižymi gera istorija, įgarsinimu, ar muzika. Pelnas bus ypatingai mažas. Ir tai yra faktas, o būtent dėl tokių faktų, mes matome vis mažiau žaidimų, kurių  “stuburas” yra istorija. Net jeigu ir didžiausios pastangos dedamos žaidimo istorijai, šalia būtinai bus “prilipdytas” daugelio žaidėjų režimas  (kuris tokiu atveju būna nevykęs ir taps tik žaidimui skirto biudžeto švaistymu),  nes tai būtina. Tai “šiuolaikiniai standartai”.

Ko aš bijau, tai kokybiškos istorijos trūkumo žaidimuose, ir žaidėjų kartos, kuri išaugs TIK ant įspūdžių iš internetinio žaidimo. Pirmoji baimė kol kas skamba gana siurealiai, tačiau antrąją galiu labai lengvai pateisinti. Pradedant tokiais faktais, kaip vis dar puikiai kompiuterinėse, pusrūsiuose gyvuojantis “cs’as” ir baigiant statistika, kad trečdalis “Call Of Duty : Modern Warfare 2” pirkėjų atsinešę žaidimą namo ir įsijungę konsolę, puolė ne prie vieno žaidėjo kampanijos, bet prie internetinio žaidimo. Kiti iki šiol dar nepradėjo žaidimo istorijos.



Kūrėjų ir leidėjų pozicija pateisinama. Pardavimai milžiniški ir toliau auga. Atsisiunčiamasis turinys, žemėlapiai internetiniui žaidimui parduodami gana didelėmis kainomis, po 15 dolerių, už 5 žemėplapių paketą.  Iš visų pusių pajamos, ir pelnas - dideli. Tačiau jeigu “Call Of Duty” būtų tik vieno žaidėjo režimo žaidimas – situacija būtų visiškai kitokia.

Pažiūrėkime į pardavimų statistiką. Pirmąjį išleidimo mėnesį, nepaprastai gilia atmosfera ir istorija pasižymėjusio “Bioshock” parduota 490tūkst. kopijų. “Cod : MW2” per pirmąją išleidimo savaitę, nupirkta beveik 5 milijonai kopijų. Žinoma, galite sakyti, kad tai reklamos dėka, tačiau susumavus visus pardavimus, “pareigos šauksmas” pirmauja pardavęs 11-uolika milijonų kopijų daugiau. Nepamirškime, kad leidėjų dėka, šio žaidimo kaina didesnė nei kitų ir kad atsisiunčiamas turinys parduodamas taip pat puikiai. Be to, pardavimai iki šiol auga. Tad pasakykite man, kaip kas nors gali konkuruoti su tokia verslo mašina? Niekas.



Žaidimų industrija dar jaunutė, pinigų skonis taip pat dar naujas, tad plikomis akimis pastebime, kad noras būti verslumu pasižyminčia kompanija, ar leidėjais, yra didžiulis. Tikiuosi į daugumos žaidėjų norą ir troškimą išvysti daugiau gerų istorijų ir regėti žaidimų tobulėjimą link interaktyvių filmų pusės, bus atsiliepta. Žinoma nenorėčiau, kad daugelio žaidėjų režimas būtų pamirštas. Viskam būtina harmonija : ).   

Ką jūs manote?

Tokia savo rant’o proga rytoj sumaniau parašyti viena įdomiausių istorijų pasižymėjusio žaidimo “Grim Fandango” recenziją : ). Iki ir džiaukites artėjančia vasara!

Sveiki! Ilgi nesilankymai games.lt erdvėje mane verčia į šį tinklalapį žvelgti su nostalgija, lyg tai būtų kažkokios senos būties vienas iš atraminių taškų, rašysiu vis dažniau, kad tą pakeisčiau. Ypatingai dėkoju žmonėms, kurie atsiverčia mano, kartais, padrikas ir nerišlias mintis paskaitinėti :). Ačiū.

Neturiu noro rašyti kryptingą, ar kažkokį konkretų blogo įrašą, tad šis bus tiesiog visko kratinys.

                                     „Mass Effect 2“



Pristatymo nereikia, visi žinom kas čia :). Nuostabus Sci-Fi  RPG, totalus gėris ir geimingo auksas. Skambūs žodžiai, bet būtent taip ir yra. Žaidimas nevertas 10 ir tikrai nėra arti tokio balo, tačiau jis yra unikalus savo ryšiu su žaidėju. Tokį emotional impact turintį žaidimą sunku rasti. Visas cast‘as yra aukščiausio lygio, jokiame kitame žaidime nemačiau tokių spalvingų, taip gerai įgarsintų ir taip lengvai įsimylimų veikėjų. Žaidimo pabaiga yra tiesiog neįtikėtinas adrenalino pliūpsnis, kuris žaidimams nebūdingas, o viską vainikuoja galingas, orkestrinis garso takelis...

Tačiau žaidimo istorija nesiekia MGS4 aukštumų, mažai RPG elementų, pasitaiko nemažai bug‘ų. But it‘s so damn touching!

                                      Haruki Murakami



Per pastarąjį “nebylumo” laikotarpį, savo asmeninę biblioteką papildžiau dviem mėgstamo rašytojo kūriniais. Tai Haruki Murakami “Norvegų Giria” (nežinau kodėl anksčiau nesumaniau perskaityti, tikriausiais geriausias šio rašytojo darbas) ir “Pernakt” (kol kas naujausia rašytojo novelė versta į lietuvių kalbą).

Kodėl jums reikėtų susidomėti šio rašytojo kūryba? O todėl, kad tai vienas geriausių rašytojų mokančių kurti siurrealistinė atmosferą, vien ant stiprios kūrinių atmosferos galėtų “stovėti” visa knyga, tačiau prie to prisideda dar ir keistas, bizarre, kartais pernelyg siurrealus, o gal subtilus rašymo stilius. Haruki, tai beveik literatūros David’as Lynch’as , tik iš japonijos.

                     “Mono” – “Hymn To The Immortal Wind”



Neseniai vieno man brangaus žmogaus pagalba atradau “Mono”. Tai post-rock/ambient/instrumental, kažkas panašaus į “Explosions In The Sky”, tik iš japonijos, to pasekoje muzika dažnai lengvutė ir švelni it japonų poezija, o kartais emocionaliai sunki, bet žavinti. Niekad nesu jautęs tokio jautraus muzikos prisilietimo prie savęs. “Mono” šiuo metu – mano favoritai, jų albumas “Hymn To The Immortal Wind” visiškai sugriovė mano skeptiškumą populiaroms japonų muzikos grupėms. Tai fantastika, kurią kiekvienas turėtų išgirsti.

P. S. “Mono” koncertuos Vilniuje, Mulen Ružo Klube, kovo 31d. Susitiksim koncerte :). Iki!

Sveiki :). Dabar, kai visi dar džiaugiames dovanomis ir mintam Kalėdų atmosfera, aš norėčiau prisiminti 2009-ųjų geriausius žaidimus. Žaidimus, kurie įsišaknyjo mano atmintyje. Taigi sveiki, sveiki, kas užsuko pamatyti mano asmeninius GOTY.

Norėčiau priminti, kad visa tai ką čia matysite yra mano asmeninė nuomonė, jeigu nepamatysite kelių žaidimų, kuriuos norėjote pamatyti, nesupykite ir manęs PM'ais neužverskit, aš greičiausiai tų žaidimų nespėjau peržaisti.

Matysite kategorijas, atitinkančias kriterijus, kurie man svarbiausius žaidimuose.

Pagrindinės kategorijos ir nominantai:

* Geriausia istorija:

   1. Batman : Arkham Asylum
   2. Dragon Age : Origins
   3. Assassins Creed II
   4. Uncharted 2 : Among Thieves

* Geriausia muzika:

   1. Dragon Age : Origins
   2. Uncharted 2 : Among Thieves
   3. Assassins Creed II
   4. Flower

* Geriausia atmosfera:

   1. Flower
   2. Demon's Souls
   3. S.T.A.L.K.E.R. : Call of Pripyat
   4. Dragon Age : Origins
   5. Batman : Arkham Asylum 


Platformos ir nominantai:


* Geriausias PS3 žaidimas:

   1. Demon's Souls
   2. Blab Blue : Calamity Trigger
   3. Uncharted 2
   4. Flower
   5. Dragon Age : Origins

* Geriausias PC žaidimas:

    1. Warhammer 40'000 : Dawn Of War II
    2. Dragon Age : Origins
    3. Cryostasis
    4. Batman : Arkham Asylum
    5. Left 4 Dead 2

* Geriausias PSP žaidimas:

   1. GTA : Chinatown Wars
   2. Dissidia : Final Fantasy
   3. Resistance : Retribution


Papildomos kategorijos ir nominantai:


* Labiausiai nuvylęs žaidimas:

   1. The Godfather II
   2. F.E.A.R. 2 : Project Origin
   3. Bionic Commando

* Geriausias atsisiunčiamas žaidimas ir nominantai:

   1. Shadow Complex
   2. Fat Princess
   3. Flower

---------------------Nugalėtojai------------------------

Geriausios istorijos savininkas - Dragon Age : Origins

Tamsios fantazijos epinis nuotykis. "Baldurs Gate" tęsinys. Skamba gražiai. O dar gražiau tai, kad tai realizuota. Ir aš neperdedu, netgi pats netikėjau išvysti kažką tokio kaip "Baldurs Gate", bet baigęs "Dragon Age : Origins" buvau paliktas durniaus vietoje, mat viskas ką "BioWare" padarė su šio žaidimo istorija yra fantastika.

Geriausiai skambėjęs žaidimas - Uncharted 2

Kas žaidė, tam neturėjo kilti jokių abejonių. Tokiu biudžetu pasižymintis žaidimas + žinomas kompozitorius + geras orkestras + epinės muzikinės idėjos = WIN.

Žaidimas pasižymėjęs tirščiausia atmosfera - Batman : Arkham Asylum

Tebunie tai pavyzdys kitiems žaidimų kūrėjams, kurie dirba su galinga licenzija. Į "Batman'o" visatą kūrimo metu buvo pasinerta visa galva, žaidimas kupinas detalių iš komiksų ir stebuklingai glosto nostalgijos ištrokusias, šikšnožmogio (lol :D) fanų akis.

Geriausias PS3 žaidimas - Uncharted 2

Tai ne tik geriausias šių metų PS3 žaidimas, tai tikriausiai geriausias PS3 žaidimas per visą konsolės gyvavimo laikotarpį. Tai yra top - notch kokybės gaminys visais aspektais, tiek muzika, tiek grafika, ar istorija.

Geriausias PC žaidimas - Cryostasis

Galybės hitų užgultas ir visų užmirštas nežinomos kompanijos žaidimas. O iš tiesų jis siaubingai geras! Keista, atmosferiška ir įdomi šaudyklė. Puiki tokiam žiemos vakarui. Marš į Topo Centrą pasiimti, greičiausiai, Tave labiausiai nustebinsiančio šiais metais žaidimo :).

Geriausias PSP žaidimas - Resistance : Retribution

Visi žinome, kad PSP yra gana galinga nešiojama konsolė, bet visgi, tai nešiojama konsolė, ji turi savo limitus. Būtent tuos limitus ir sulaužė "Resistance : Retribution", tai ilgos istorijos, nesustabdomo veiksmo, gerų dialogų ir sprogimų kupinas žaidimas. O dar "užmestas" ir gilus, handheld'ui savo gilumu nebūdingas, multiplayer'is. Kaip tai sugebėjo tilpti į mano PSP konsolę? Nežinau, kosmosas kažkoks...

Labiausiai nuvylęs žaidimas - The Godfather II

Indėnų patarlė : "Kalbėk tik tada, kada žinai, jog tavo žodžiai geresni už tylą". Tada aš patylėsiu...

Geriausias atsisiunčiamas žaidimas - Shadow Complex

Pasiilgote to "Metroid'o" senais gerais "Game Boy'jaus" laikais? Pasiilgote gero 2D erdvės tyrinėjimo? Jums reikia 1200 "Microsoft" taškų ir jūs jau pasirengę išvysti žaidimą, kuris išdidžiai savo turiniu aplenkia daugumą fizinėmis kopijomis pardavinėjamų žaidimų.

----------------------METŲ ŽAIDIMAS------------------------
_____________ Dragon Age : Origins ______________


---------------------------------------------------------------------------------
Ar pamenate tą jausmą pirmą kartą perskaičius "Žiedų valdovą"? "Raganių"? Tą jausmą, kai perskaitęs knygą guli ant sofos, o tavo mintys vis dar ten, kažkur, kažkieno sukurtame pasaulyje, kuris dabar tau artimas, su kuriuo tu susipažinai ir nebenori iš ten išeiti. Būtent toks "Dragon Age : Origins" ir yra. Nepaprastai gilus, išskirtinis, savo magiškai juodą ir hipnotizuojantį pasaulį kuriantis žaidimas. Išskirtinis savo istorijos gilumu, savo užburiančia muzika, dialogais ir veikėjais. Nepamenu kiek valandų man teko praleisti žaidime ęsančioje stovykloje, tik ieškant naujų poklabio opcijų tarp veikėjų. Ir kiekvienas jų toks unikalus, toks gyvas, toks charizmatiškas, toks TIKRAS. Aš vis dar manau, kad kažkur už Paberžės, miškuose manęs laukia Shale traiškanti (ups, spoiler in disquise) vištas, Alistair tupintis prie laužo, Sten'as visur ieškantis racionalumo ir logikos, mano Mabari veislės šuo, tupintis ir ilgesingai laukiantis savo šeimininko ir dvarfas Oghren'as pinantis savo barzdą į kasas. O stovyklos kampe, kamputyje, kreivoje palapinėje miega Morrigan. Oooooo Morrigan... 

HOUSE M. D.



22h, vakare, TV3. Šiuo metu daugumai tai asocijuojasi su vienu žinomiausių serialų pasiekusių TV ekranus. Serialu, turinčiu neįprastai aukštus kritikų vertinimus ir dar  vadinamu "vienu genialiausių" serialų TV istorijoje. "House M. D." - istorijos iš keisto, taisykles laužančio, bet neįtikėtiną sėkmę savo tiksluose pasiekiančio, gydytojo gyvenimo. Pats būdamas gana reguliariai šitą reikalą stebeilijančiu žmogumi, pasidalinsiu mintimis apie šitą "fenomeną" su jumis.

Kas serialą pavertė tokiu populiariu? Tikriausiai geriausiai žiūrovui "parduodamas" turinys yra Hugh Laurie (pagrindinis aktorius aka Dr. Gregory House), jo savimonė ir medicininių/biologinių terminų prigrūsti dialogai.
Hugh Laurie, arba pats "Daktaras House'as", seriale atlieka aukščiausio lygio darbą. Vaidyba kupina kvailo charizmatiškumo ir niekam nebūdingo House'o požiūrio į aplinką. Jeigu man tektų rinkti labiausiai įkvėpianti veikėją iš serialo, ar filmo, tvirtai drįsčiau teigti, kad House'as vertas pirmos vietos. Pagrindinis serialo veikėjas realizuotas kaip tobulas pavyzdys bet kokiam aktoriui, sekančiam sėkmės. Sėkmės vaidybos ir komercijos aspektais.



Tačiau kad ir kokia nuostabi būtų vaidyba ir kaip puikiai ja būtų pakaltinamas serialo populiarumas, drįstu reikšti pasipiktinimą dalimi žiūrovų, kurie jaučia didelį malonumą ir puikybę spoksodami į dialogus, kurių nesupranta. Tuo pasižymi daugelis serialų ("Grey Anatomy", kad ir senasis "Ligoninės priimamasis"). Dalis žiūrovų pirmenybę teikia "mokslinei" serialų daliai, taip, dažnai iš ekranų "pašalindami" kitus, galbūt dėmesio labiau vertus serialus, mat jie tampa nežiūrimi. Tai kvaila, buka ir stereotipiška, bet tai tiesa. O dar žiauresnė tiesa ta, kad "Grey anatomy" pasižymėjo tobulu idiotiškumu būtent moksliniu aspektu. Loginių klaidų ten privelta tūkstančiai, mašomi vaistų pavadinimai, netgi tam tikrų medicinos įrankių pavadinimai. Kažkur skaičiau, kad kažkoks studentas, kažkur išlaikė pagrindinį egzaminą, apsigynė ir tapo gydytojų, "mokydamasis" iš "Grey Anatomy" serialo. Gink Dieve mane nuo tokių šundaktarių. Nukrypom nuo temos. Taigi, net nebandykite žiūrėti serialų, tam, kad pamaloninti savimeilę, tik dėl to, kad jaustis taip it žiūrite kažką "moksliško", tai labai paprastai galite padaryti žiūrėdami "Animal Planet". House'as yra nepalyginamai aukšto lygio serialas dėl kitų aspektų, kaip - veikėjų/žmonių tarpusavio santykių ir, vietomis, nepaprastai "sharp" pokalbių. House'as spinduliuoja ne tik auksinėmis medicinos/biologijos idėjomis, bet ir kabinančiais dialogais su dažnai užslėptu psichologiniu "twist'u".



Pasakiau ką norėjau pasakyti, tad reiktu atsisveikinti. Bet prieš tai keletas pranešimų iš mano fronto - šiuo metu daug laiko atima pašaliniai reikalai, psichologinė literatūra, atriedančios, atidundančios kalėdos, tačiau radau laiko įsigyti ir pasidžiaugti "Windows 7 Ultimate". Puikus daiktas, dabar neįsivaizduočiau savęs, sėdinčio prie XP. Totalus "impprovment'as". Dar, laukiu atkeliaujančio "Uncharted 2", truputį pavėluotai, bet visgi apturėsiu. Taigi, kitas blogo įrašas iškart po kalėdų ir prieš "naujaką" - mano asmeniniai GOTY 2009 :).

Linksmų Šv. Kalėdų ir nesušalkit! Iki!

P.S. Retas apsilankimas games.lt blogo erdvėje privertė mane pamiršti įkišti kokį nors video, o juk tai mano vizitinė kortelė :). Štai, Hugh Laurie, kai dar nebuvo žinomas, kaip Dr. House :).

-----------------Metallica - Death Magnetic----------------------




------------------------------------------------------------------
Tikriausiai jau visiem žinomos šventės („Metallicos“ koncertas Lietuvoje) proga, nutariau jums pateikti savo nuomonę apie albumą, kurį grupė ir pristatinės šio koncerto metu. Ponios ir ponai, „Metallica“ sugrįžta po daug ką neviltyje palikusio „St. Anger“ ir sugrįžta taip kaip turėtų. Parako dar yra.
-------------------------------------------------------------------------------

1. „That Was Just Your Life“ – Albumo intro, tačiau ne koks pigus šlamštas o tiesiog stebinantis grįžimas į formą. Kaip ir dauguma šio albumo dainų, jos ilgumas „lipa“ virš 7-inių minučių. Gitarų kuriama riffo „siena“ totaliai solidi. Geresnio intro po „St. Anger“ negalėjome tikėtis - 9/10.

2. „The End of the Line“ – Čia jau galime pastebėti, kad albumas koncepcinis, t.y. laikomasi temos, kurią užvedė albumo pavadinimas. Daug žodžių susijusiu su mirtimi, but hey, thats what metal is about! Dainos trukmė vėlgi viršija 7-ias minutes. Klausant dainos su gera garso aparatūra ir gana garsiai, riffas ir choru‘sas užlaužia taip, kad ne headbang‘int negali. Bet, pasigendu daugiau melodingumo. Top notch stuff – 8/10.

3. „Broken, Beat & Scarred“ – Poooooowerfull skambesys, riff‘as, vokalas, vers‘as, chorus‘as. Pykstu, kad tai ne singlas, nes daina to verta. Neturiu jokių priekaištų. Ši daina yra tas atskaitos taškas, kai pirmą kartą klausydamas „Death Magnetic“ supranti, kad „Metallica“ vėl tokia, kokios norėjai ir dabar ji Tau sulaužys kaulus :) – 10/10.

4. „The Day That Never Comes“ – Heh, čia buvo pirmasis singlas ir galiu suprasti kodėl. Tikriausiai tai lengviausia šio albumo daina. Tuo „lonely guitar picking‘u“ lyg buvo norėta padaryti kažką panašaus į „One“. Deja, aš negaliu pripažinti, kad pavyko. „The Day That Never Come“ yra silpniausia šio albumo vieta – 6/10.

5. „All Nightmare Long“ – Ir kai viskas rodytusi krenta žemyn... BAAAAM!!!! Nesveikas riff‘as, superinis vokalas, „Metallica“ skambanti lyg savo epogėjaus metais. Po penkių minučių dainos, lieki sedėti totaliame šoke, jausdamas nepaprastą malonumą, o tada, tada prasideda totalus „shitstorm‘as“. Ateina smegenis sprogdinantis guitar solo, Lars‘as prisijungia būgnais su „double-kick pedal“, kad žino kas tai yra, tikrai įvertins, nes kolkas tai buvo naudojama tik vienoje „Metallicos“ dainoje – „Dyers Eve“. Albumo brangakmenis – 10/10.

6. „Cyanide“ – Keistas skambesys. Tiksliau savotiškas. Vieniems patiks, kitiems – ne. Aš prie tų, kuriems nepatiko, tačiau vertinant objektyviai, problemų dainoje matau mažai – 8/10.

7. „The Unforgiven III“ – Kai ant albumo galo pamačiau šį užrašą man nepaprastai knietėjo pirmiau įsijungti ir išgirsti būtent šią dainą. Gerai, kad to nepadariau. Iki „The Unforgiven III“ ruošiama visomis iki šiol skambėjusiomis dainomis. Tai tikrai priklausys nuo jūsų, ar jums ši daina patiks, ar ne. Tačiau faktai sako štai ką – tai tikrai nėra stipriausia šio albumo ir tai tikrai nėra daina, kurį aplenktų savo tėvus „The Unforgiven“ ir „The Unforgiven II“ – 8/10.

8. „The Judas Kiss“ – Tikriausiai viena labiausiai vežančių šio albumo dainų. Stovi kažkur viršuje kartu su „All Nightmare Long“. Chorus‘as ir verse‘as nerealiai veža. Vėlgi, manau tai turėtų būti singlas – 10/10.

9. „Suicide & Redemption” – Instrumentalas, žinoma ne „Orion“ lygio, bet tikrai melodingas, kupinas gerų riff‘ų ir įstringantis galvoje. Bet instrumentalo vertinti negaliu, čia grynas jūsų skonio reikalas :) – X/10.

10. „My Apocalypse“ – Albumas „uždaromas“ trumpiausia daina iš šio albumo. Tikriausiai daugiausiai apdovanojimų šiam albumui laimėjusi daina. Greitas riff‘as, geras vokalas. Albumas užbaigiamas nepaprastai gera nata, tačiau kartais dainoje jaučiama monotonija, todėl – 9/10.

„Death Magnetic“ yra nepaprastai gražus ir galingas „Metallica“ sugrįžimas, toks kokios visi nesitikėjo. Dabar liko visa tai pajusti koncerte, būtent ten ir pasimatysime, iki!

Galutinis – 9/10.

...Bet tai ką skaitysite dabar bus didžiausias pagyrų kibiras kokį galite iš manęs išsemti. Ir visos tos neadekvačiai ir kvailai skambančios pagyros bus vertos to. O aš nepyksiu ant jūsų, kai komentarų skiltyje pasakysite, jog tai neįmanoma, neįmanoma filmui būti tokiam geram. Nesupyksiu, nes liepsiu jums pažiūrėti tą, ką mačiau aš, o tada negalėsiu nuslėpti šypsenos veide, kai matysiu jūsų pliūpsnį padėkų :).

Esu vadinamas Sci-Fi freak‘u, dažnai daug laiko praleidžiu skaitinėdamas mokslinės fantastikos knygas, žaisdamas mokslinės fantastikos žaidimus, žiūrėdamas mokslinės fantastikos filmus. Būtent šios stilistikos rašytojų, kūrėjų, režisierių darbai mane labiausiai traukia. Traukia kaip bitę prie medaus. Ir žinot, „Moon“ visai nekvepėjo medumi. „Moon“ atrodė kaip tolimas man filmas. Bet dabar aš jį girsiu, girsiu, nes jis yra toks mokslinės fantastikos filmas, kurį galėtume vadinti artimą tobulybei. „Moon" – filmas, kuris man aplenkė senąjį „Solaris“ pastatymą, kuris įcementavo mano meilę mokslinei fantastikai, kuris vertas to nedažno kino salėje ęsančių žmonių atsistojimo ir gausių aplodismentų.

Moon



Ah, žinot ką? Faktai tik sugadins tą ką noriu pasakyti. Šnekėsiu abstrakčiai.

Žiūrėdamas „Moon“ aš kažkur giliai savo smegenų žievės iškilimuose mąsčiau apie tai, kodėl šitas filmas man teikia tokį pasitenkinimą. Vienintelė išvada, prie kurios priėjau buvo ta, kad tai filmas, kurio kiekvienas elementas žavi. Sakydamas žavi (tpfu, toks nuvalkiotas žodis) kalbu ne apie kino žiūrėjimą, o savo kūno nejutimą ir bejėgį spoksojimą į ekraną, „geriant“ kiekvieną kadrą, nesuspėjant viduje ištarti: „čia geras, stiprus momentas“, nes po kelių sekundžių tą ką matei nustelbia kažkas kitas. Žiūrėti „Moon“ yra neapsakomas malonumas.



Ir ne, tai ne veiksmo filmas, tai Sci-Fi/Psichologinė drama. Drama, kurioje dramos elementai pasireiškia nepalyginimai stipriau, nei kituose filmuose. Bet kas svarbiausia jie nenuvalkioti, šiame filme dramatiški momentai nesugeba žiūrovo palikti kažkokioje tuštumoje, ne, kaip tik jie duoda nemažai peno protui „apkramtyti“.

Savo kokybe gniuždo ir vaidyba. Aš nežinau ką darė Sam‘as Rockwell‘as (pagrindinis aktorius) pamatęs script‘ą, tačiau aš žinau, kad būčiau atsisakęs vaidybos šiame filme. Čia radau tokių stiprių ir gniuždančių momentų, jog netikėjau, kad aktoriaus vaidyba gali tai perteikti, bent jau, su realistiškumo prieskoniu. O pasirodo įmanoma. Tos vietos suvaidintos taip, kad aš imu tikėti, jog pagrindinis aktorius  iš tikrųjų buvo uždarytas kosminėje stotyje 3 metus.



Visą šį nuostabų kūrinį vainikuoja mano lekcionu neapibūdinama prezentacija. Vaizdai, kurie matomi toje erdvėje, kurią vadiname kosmosu. Aktorių mimika ir elgesys, kuris peržengia bet kokio lygio speceliuosius efektus. Ir muzika, kurios aš klausysiu po filmo dar ~3 metus.

„Moon“ tai filmas, kuris savo vidumi parodo gilias ir įdomias žmogaus psichologijos tiesas. Pateikia tobulą vienišumo ir kovojimo su savimi pavyzdį. Ir visą savo neaprėpiamą gilumą apjungia tobula vaidyba, kameros darbu, vaizdo efektais ir muzika, o kiekviena iš pastarųjų detalių susijungia taip pat tobulai kaip „puzlė“, kurią būdamas vaikas dėliojau. Nėra nė vieno tarpo.



Padarykite, ką dariau aš ir pažiūrėkite „Moon“. Tai bus paskutinis dalykas, kurio aš prašysiu šiais metais. Ir patikėkite manimi, nors kalėdos dar negreit, bet dovaną gausit dabar.

„Moon“ – mano „Sci-Fi“ filmo etalonas.

Rammstein



Šiandien atsikėlus mane „pa‘slay‘ino“ mobiliame ęsančios žinutės. Beveik 10 žinučių psichodėlišku riksmu ir kūrybinga disleksia man skelbė, kad Kovo 5 dieną, 2010m., Siemens Arenoje koncertuos „Rammstein“! Šokas, atsisėdam ant sofos, galvojam ar ne fake‘as... Tikriausiai fake... Įsijungiam MTV, kad turėt ką žiūrėt valgant pusryčius ir BAM!!!, spėkit kas ten? „Nori Rammstein? Kovo 5 dieną Vilniuje!!!!”. Whoah… Pasiskambinau Tiketai, bilietais prekiaujama nuo spalio 23d.. Bus ką veikt…

Tokia didele proga sumaniau apžvelgti naująjį “Rammstein” albumą – “Liebe Ist Für Alle Da”. Rašydamas “Depeche Mode” albumo recenziją, jaučiau didžiulį malonumą. Nežinau kodėl, tačiau muzikos temoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Tikiuosi jums skaityti bus taip pat įdomu, kaip ir man rašyti.

“Liebe Ist Für Alle Da”



1. “Rammlied” – Albumo intro. Prasideda tikrai pompastiškai, nykų, kažkur toli skambantį “ambientą” pakeičia grigališkąjį choralą primenantis choras, kol prie jo prisijungia vokalisto Till’o balsas. Po to daina perrauga į galingą “Rammstein” tipo rifą, kurio metu vis skanduojamas grupės pavadinimas. Truputį monotoniška, tačiau turint omeny, jog tai intro – 8/10.



2. “Ich Tu Dir Weh” – Matomai buvo bandoma atkartoti tą epic feel’ą kai grojo “Sonne” priedainis. Ir tai pavyko. Daina sunki, įtraukianti ir kas svarbiausia – ją vis norisi niuniuoti, melodija įstringa kaip reikalas. Ich tu der weeeeeh! 10/10.



3. “Waidmanns Heil” – Baisiai baisiai įdomus kūrinys. Daina prasideda skambant vokiško tipo trimitams ir po kelių sekundžių mūsų kaulus jau laužo ypatingai stiprus riff‘as. Priedainio melodija truputį primena kažkokius vokiečių liaudies motyvus. Labai stiprus kūrinys – 9/10.



4. „Haifisch“ – Deja vu? Aha. Tipiškas „Depeche Mode“ skambesys su „Rammstein“ vokalu ir choriniu priedainiu. Mix‘as tarp „Depeche Mode“ ir „Rammstein“ kuris pavyksta 9/10.



5. „B********“ – Vienas iš albumo „vinių“. Daina, kurią galima vadinti viena iš sunkiausių „Rammstein“ dainų. Priedainyje skamba vokalisto sugalvotas keiksmažodis, kuriuo daina ir pavadinta. Niekad neteko girdėti taip garsiai ir su tokiu rage‘u dainuojančio „Rammstein“ vokalo. Hitas 10/10.



6. „Fruhling in Paris“ – Iškart po sunkios ir, tikriausiai, velnio apsėstos dainos, mus pasitinka kažkas panašaus į „Stein um Stein“ ar „Ohne Dich“. Pagrinde akustine daina, su prancūzišku priedainiu. Kabina ir atelieka viską, ką turi atlikti daina. Bet truputį trūksta „Rammstein‘iškumo“. 8/10.



7. „Wiener Blut“ – Oj.... Aš „B*******“ pavadinau albumo viniu... Klystu... Dainos pavadinimas – „Wiener Blut“, spėkit ką reiškia? „Vienos kraujas“... Nieko nesako? Jozyfas Fritzlis? Taip taip, tas kuris 20 metų savo rūsyje augino savo dukrą ir su ja turėjo septynis vaikus. Būtent apie tą individą ir sukasi ši dainą. Nesveika, sleganti, sunki. Kažkur toli toli girdime iškreiptą vaikų juoką ir juodą „ambient‘ą“. Žodžius, jei norėsite, patys išsiversite... 11/10.



8. „Pussy“ – „You have a pussy, I have a dick, so what‘s the problem? Let‘s do it quick!“ Tipiškas „Rammstein“ sarkazmas ir ironizavimas. Pirmasis singlas ir neveltui. Garantuotas hitas. 10/10.



9. „Liebe Ist Fur Alle Da“ – Daina pagal albumo pavadinimą. Viskas lyg ir savo vietoje, tačiau perėjimas nuo dainos „body“ prie priedainio nėra baisiai stiprus, o ir pats priedainis ne pats įsimintiniausias. 8/10.



10. „Mehr“ – „Stein um Stein“ klonas. Tačiau ne iki galo realizuotas. Priedainis keistai silpnas. 6/10.



11. „Roter Sand“ – Tobulas outro. Stiprus, nors ne sunkus. Įsimintinas. 9/10.

Galutinis įvertinimas 9,5/10. Stipriausias „Rammstein“ albumas po „Mutter“. Tobulas pirkinys tokios muzikos megėjui. Nekantrauju pamatyti visko live.

Visad prie savo įrašo pridedu video. Šį kartą jį galite pamatyti paspaudę ant dainos „Pussy“ pavadinimo mano įraše. Tai oficialus dainos klipas. Iki!