Taip tai iš tiesų pats „tikriausias“ stalo žaidimas, jei mes į jį žvelgsime taip pat, kaip ir kalbame. „Stalo žaidimai kur kas smagesni už kompiuterinius, nes žaidžiami gyvai“ — mėgsta sakyti stalo žaidimų mėgėjai, o jų reklamos dažnai puošiamos užrašais iš serijos „bendraukite“, „būkite kartu“ ir bla, bla, bla...
Aš neketinu ginčyti šių teiginių, bet iš tikrųjų, tikri stalo žaidimai yra visiškai kitokie. Jie labai panašūs į kompiuterinius ir labai retai juos žaidžiant lieka vietos bendravimui. Taip žmonės būna šalia, bet kad ir ką jie bežaistų, jie nekalba apie orą ar vakar dienos „games.lt“ naujienas. Paimkime bet kurį žinomą žaidimą laisvalaikiui — „Monopolis“, „Risk“, „Katano salo naujakuriai“, „Citadelė“ ar „Dominion“. Arba kažką rimčiau „Axis and Allies“, „Puerto Rico“ ar „Power Grid“. Visuose juose būnama kartu, bendraujama ir kalbama, bet tik apie tai kas matoma lentoje. Žaidėjai perka, parduoda, skelbia vieni kitiems karus, o jei ima tiesiog pliaukšti laukdami savo ėjimo, trukdo tam, kuris bando galvoti. Kuo geresnis stalo žaidimas, tuo tyliau patalpoje, tuo giliau į savo korteles, pinigus ir armijas sulindę žaidėjai. Vienintelis tikras stalo žaidimų privalumas šiuo atveju yra akių kontaktas. Ypač kai blefuoji ar ką nors išduodi. Tai neįkainuojami momentai, bet apie juos ant dėžučių nerašo.
„Dixit“ — stalo žaidimas, kuriame nėra nieko, kas būdinga stalo žaidimams, bet tuo pat metu yra visa tai, ką mes suvokiame kaip stalo žaidimo privalumus. Aš kalbu apie bendravimą, vienas kito pažinimą ir tikrai gerą laiką. Tiesa „Dixit“ dažnai priskiriamas vakarėlių žaidimų tipui ir iš esmės tai nėra neteisinga sąvoka, tačiau „Dixit“ yra subtilesnis. Jis turi savotišką polėkį ir tikrai nesugadins vakaro linksmoje kompanijoje ar kokios šventės metu panaudotas vietoj „Alias“, tačiau tuo pat metu jis visiškai tinkamas ir pasisėdėjimui ramioje aplinkoje. Tiesą sakant net ir labai rimtoje kampanijoje jis gali būti panaudotas kaip minutės pertraukėlė tarp dviejų įtemptų „Puerto Rico“ partijų.
Apžvalgos parašymui pirktuvė.lt mums paskolino naujausią „Dixit“ leidimą „Dixit Odyssey“, tačiau iš esmės jie nesiskiria tarpusavyje, tad pasakoju apie abu kaip apie vieną, o gale trumpai apibūdinsiu kelis skirtumus kuriuos turi naujesnis Odyssey.
Iš esmės „Dixit“ iš ties yra labai artimas plačiai žinomam „Alias“. Žaidėjai į rankas gauna korteles su piešiniais, kuriuose gali būti pavaizduota bet kas, nuo labai aiškaus į urvą lekiančio triušio iki labai neapibrėžtos bobutės rankose laikančios pusę žinomos saulės sistemos. Patys piešiniai labai gražūs ir keisti, pasižymi objektų gausa ir savotišku neapibrėžtumu. Žaidėjų užduotis apibūdinti vieną jų taip, kad tik dalis prie stalo esančių žmonių atspėtų apie ką eina kalba. Štai čia ir prasideda visi skirtumai lyginant „Dixit“ ir „Alias“.
Žaidėjams padalinama po 6 kortas. Vienas iš žaidėjų kuris yra pasakotojas pasirenka vieną iš turimų kortų ir padėjęs ją (užverstą) ant stalo, pasako apibūdinimą. Tai gali būti vienas žodis, emocija, sakinys, eilėraštis, daina, ar bet kas kita, kas pasakotojo nuomone perteikia esmę. Tuomet kiti žaidėjai peržiūri savo turimas kortas ir iš jų išrenka tą, kuri jų nuomone atitinka pasakotojo užuominą. Kortos išmaišomos ir žaidėjai slapčia balsuoja kuri iš ant stalo esančių kortų priklauso pasakotojui.
Jei pasakotojas lepšis ir dėdamas šalia matomą kortą sakė „metalinis aštuonkojis“, tikėtina, kad kortą atspės visi. Tokiu atveju visi išskyrus pasakotoją gaus po 2 taškus. Tas pats galios ir pasakotojui kuris gyvena savame kosmose, o tą patį aštuonkojį apibūdins kaip „vienaragį žaidžiantį ant vaivorykštės išlinkio“. Tokiu atveju niekas neatspės jo kortos, tad visi gaus po 2 taškus, o pasakotojas 0. Taigi pasakotojo tikslas paprastas — nors vienas žaidėjas turi atspėti jo kortą. Štai čia ir prasideda proto ir fantazijos žaidimai.
