Internete radau štai tokį kramtomos gumos apibūdinimą – kramtomoji guma yra tampri, minkšta medžiaga, skirta kramtymui, bet ne nuryti. Pagalvojau, kad šis apibūdinimas kone idealiai tinka ir šių metų „Call of Duty“ žaidimui: tai visiška „kramtomoji guma“, skirta žaidėjams kramtyti kuo ilgiau, bet po to – prilipdyti kur po stalo ar kėde, o gal ir visai atsikratyti. Nors tai – didžiausias „Call of Duty“ žaidimas (viena ilgiausių siužetinių kampanijų, iščiustytas žaidimas tinkle ir kaip niekada dideli „zombiai“, virtę nepriklausomu atskiru žaidimo režimu) visa tai galima prilyginti ilgai išsilaikančiam kramtomosios gumos skoniui. Bet jei žiūrėtume į žaidimą priekabiau – viskas, ką šiemet pasiūlo jau 12-as garsios kompiuterinių žaidimų serijos žaidimas – tėra kramtalas.

Kaip žinia, „Call of Duty“ serijos žaidimus įprasta matyti kiekvienais metais, o juos pakaitomis nuolat kuria bent kelios kūrėjų studijos. Viena jų – dar nuo „PlayStation 2“ laikų į šią frančizę įsitraukusi „Treyarch“, kuri „Call of Duty“ serijoje niekaip negalėjo atrasti savęs iki pirmojo „Black Ops“. Tai buvo visiškai bėginė šaudyklė, kurią daugelis vadino interaktyviu veiksmo filmu su spragėsiais, bet šiame pseudo-žanre jų žaidimas buvo tikrai sėkmingas. Sekanti „Black Ops“ dalis vis dar išlaikė tam tikrus ryšius su sėkmingu pirmuoju žaidimu, tačiau visas „Treyarch“ siūlomas kokteilis jau atrodė panašesnis į jovalą, nei kažką nuoseklaus. Na, o su „Black Ops III“, panašu, kūrėjai visai prarado kontrolę ir to neslepia – taip, tai didžiausias serijos žaidimas su daugiausiai veiklos, bet jis tik pakramtymui. T.y. jo tikrai neprarysi vienu gardžiu kąsniu kaip geriausių „Call of Duty“ serijos žaidimų.

Yra, manau, vienas vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti apie siužetinę „Black Ops III“ kampaniją ir tai – pagaliau žaidėjui suteikta galimybė pasirinkti, kas bus jo valdomas veikėjas – vyras ar moteris. Ir, nepriklausomai nuo žaidėjo pasirinkimo, abu veikėjai yra pilnai įgarsinti bei netgi suteikiama teisė šiek tiek pamodeliuoti veikėjo ar veikėjos išvaizdą. Ir tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties žaidėjo valdomas personažas puikiai įsipaišo į siužetą, nėra kažkokių nesuderinamumų. Kūrėjai, galvodami bei integruodami tai į žaidimą, rėmėsi visiems gerai žinomo filmo „Svetimas“ pavyzdžiu, t.y. kūrė tokį žaidimą, kurio situacijos ir bendras siužetas būtų neutralūs pagrindinio veikėjo lyčiai. Įdomumo dėlei, filmo „Svetimas“ siužetas buvo parašytas turint omenyje, kad pagr. personažas bus vyras, o šiandien visi šį filmą prisimename ir mėgstame didele dalimi būtent dėl neprilygstamosios Sigourney Weaver, suvaidinusios Elen Ripley.

Taigi, į ką mus įvelia „Black Ops III“? Visų pirma (ir didele dalimi dėl to, kad), žaidimo veiksmas vyksta praėjus 40-čiai metų po antrojo „Black Ops“ įvykių, susidaro įspūdis, kad trečia dalis neturi nieko bendro su pirmomis dvejomis. Toliau sako ne itin skanus prieskonis, liekantis po paties pirmojo lygio, kuriame žaidėją staiga užpuola krūva terminatorių. Dar labiau viską pagadina jau antroje žaidimo pusėje lygiai taip pat staiga išvesta kultinio „Spec Ops: The Line“ atomazga. Ne, „Black Ops III“ kūrėjai nieko neplagijuoja, bet, tikslumo dėlei, pernelyg rizikingai pikiruoja, artėdami prie kitų jau išplėtotų ar išpildytų idėjų. Na, o nepaisant to, ką parašiau, siužetinė kampanija yra toks vidutiniškas nuotykis, kuriame žaidėjas kartais šiek tiek nukeliamas nuo serijai jau įprastų bėgiu, tačiau tikrai ne tiek, kad apie tai galima būtų skelbti, skambinant varpais. Vėlgi, kramtomoji guma – kol žaidimo siužetines misijas kramtai, gniauždamas rankose pultelį, skonis kaip ir nieko, bet kai nežaidi, nebekramtai, šio žaidimo lyg nebūta. „Kramtūškė“.

Kita vertus, siužetinė „Black Ops III“ kampanija žaidėjams gali pasirodyti patraukli kitu kampu: ją smagu ir, taip pat, gana didelis iššūkis žaisti keturių žaidėjų kampanijoje. Ir ypatingai – nauju, pirmą kartą šioje serijoje matomu „realistic“ sudėtingumo lygiu. Kodėl? Nes žaidžiant šiuo režimu žaidėjas kris vos po vieno taiklaus priešininkų šūvio, tad žaisti šį gėrį vienam – rizikingas reikalas, tačiau žaidžiant keliese, žaidėjams leidžiama vienas kitą prikelti bei tęsti žaidimą ne nuo pradžių. Aprašyti ar nupasakoti visa tai sudėtinga, todėl rekomenduoju smalsumą patenkinti „YouTube“, pasižiūrint kaip su šiuo sudėtingumo lygiu tvarkosi žaidėjai visame pasaulyje. Garbės žodis, žiūrint norisi ir juoktis, ir verkti.

Kol dar nenusukau kalbos apie žaidimo režimą tinkle ir zombius, reikalinga paminėti tai, kad siužetinę kampaniją kūrėjai gausiai praturtino įvairiais smagumynais: bėgiojimas sienomis, taktinis kovos lauko matymas, nauji ateities ginklai ir t.t. Tačiau žaidžiant susidaro įspūdis, kad tai – tiesiog sporadiškai į žaidėją mėtomos idėjos, kurių vienos lyg ir prilimpa prie, pavyzdžiui, siužeto, o kitos – visiškai ne, tačiau niekam tai nesvarbu. Palyginimui, pernai triumfavęs „Advanced Warfare“ turėjo nuoseklesnį siužetą, aiškius tikslus, o žaidime pristatomos technologijos buvo itin glaudžiai susietos su pagrindiniu veikėju, žaidimo siužetu bei pasauliu, kuriame viskas vyksta. Čia gi dalykai skraido į kairę ir į dešinę, viena sąmokslo teorija keičia kitą, o žaidėją periodiškai išvanoja terminatorių armija. Na, bet kramtosi neblogai.

Žaidimas tinkle yra bene smagiausia „Black Ops III“ dalis. Visi mačai vyksta greitai, efektingai, o siužetinėje kampanijoje nelimpantys bėgiojimai sienomis ar įvairių neegzistuojančių technologijų panaudojimai kovoje – tinklo režime yra lyg čia ir gimę. Taip pat kūrėjai suteikia žaidėjams visišką laisvę susikonstruoti bei vizualiai „tiuninguoti“ veikėjų naudojamus ginklus, kas suteikia žaidimui daugiau įsitraukimo. Galiausiai, kūrėjai pristato ir naują veikėjų sistemą – specialistus. Ji leis žaidėjui pasirinkti vieną iš 9 skirtingų karių. Kiekvienas jų turės savo unikalų ginklą ar savybę, kuriuos mačų tinkle metu galima bus sėkmingai (ar nelabai) panaudoti prieš savo varžovus. Na ir žinoma, keliantis savo lygį tinkle, žaidėjas atsirakins vis daugiau naujų priedų ginklams, pačių ginklų bei kitų žaisti toliau skatinančių atributų.

„Zombiai“ šiemet siūlo naują žemėlapį, naujus veikėjus, bet šio režimo esmė išlieka visiškai ta pati. Šiame režime laikinus namus ras tie žaidėjai, kurie mėgsta žaisti ne po vieną ir ne po du (nes vienam ar dviese prasilaikyti ilgai šansų mažai), bet po keturis. Įsivaizduoju, kad „Dying Light“ žaidėjai, kuriems teko kartu įveikti ne vieną sunkų šio žaidimo iššūkį (renkanti trofėjus) mielai vėl susibėgs pakovoti su zombiais tradicija tapusiame „Call of Duty“ režime. Tiesa, gaila, kad šio režimo įgarsinimui kūrėjai išnaudojo išties garsius aktorius. Gaila todėl, kad jie savo vietą tikrai galėjo surasti ir siužetinėje kampanijoje. Nors kita vertus, tokios siužetinės kampanijos, kokia ji dabar, nebūtų išgelbėję nei šitie aktoriai…

Nors žaidimas daugiau ar mažiau ir atrodo, kaip naujos kartos šaudyklė, vis tik kuriant jį buvo naudotas IW grafinis variklis, likęs nuo „Black Ops II“ laikų ir tai jaučiasi. Taip, apgaulingieji efektai gražūs, vietomis žaidėją stengiamasi užvaražyti puikiomis aplinkomis, tačiau dažnokai prasimuša ir tai, jog žaidimo variklis – ne pats šviežiausias. Neišsiskiria nei veikėjų modeliai ar šlykštieji terminatoriai, kuriuos teks naikinti tuzinais. Įgarsinimas, nors ir atliktas profesionalų, ištirpsta žaidime, nes dialogai – visiškai įprasti, neišskirtiniai ir net banalūs. Muzika vietomis pasigirsta ryškiau, vietomis visai išsitrina iš atminties, todėl kažkokių išskirtinumų šioje srityje kūrėjai taip pat nepasiekė.

Apibendrinant galima pasakyti, kad jei „Black Ops III“ kyla noras pirkti dėl žaidimo tinkle – pirkti jį dabar yra geriausias sprendimas. Nors „Black Ops III“ tinklo režime žaidėjai tupės ir po metų ar pusantrų – čia jums ne kokio „Tomb Raider“ tinklo režimas, ištuštėjęs vos po nepilno pusmečio. Šiame kontekste „zombiai“ tinklo žaidėjams būtų lyg malonus priedas. Tuo metu tiems, kas mėgsta „Call of Duty“ serijos žaidimus dėl siužetinės kampanijos, nuoširdžiai rekomenduoju „Black Ops III“ pasiskolinti iš draugo arba palaukti padoresnės nuolaidos, nes ši kampanija tikrai niekur nepabėgs ir juo labiau nepagerės. Tačiau gerai žinau ir tai, kad tokių žaidėjų mažuma, o tie kas perka metinį COD dėl savo dozės tinklo režimo – nusivylę nebūna.