“Devolver Digital” tikrai mėgsta savo retro stiliaus žaidimus. Tačiau turbūt įdomiausia tai, kad beveik visi jų žaidimai tam tikrame lygmenyje yra kažkokie ne visai rimti. Štai, „Broforce“ gauname valdyti legendinius 80-dešimto dešimtmečio veiksmo filmų herojus – amerikiečius, dalinančius 50-dešimto kalibro mėlynai-raudonai-baltą demokratiją, „Shadow Warrior“ leidžia įsikūnyti į stereotipų pritvinkusį Lo Wangą ir pan. Tik kuomet atrodo, kad žaidimai jau nebegali labiau nusivažiuot, kažkas, galbūt norėdamas patrolinti, padaro priešingai. Apskritai, jeigu reikėtų žaidimus vertint pagal jų beprasmybę ir tai, kaip jie tam tikroje vietoje paliečia egzistencionalistinius klausimus, „OmniBus“ gautų tvirtą devynetą, o gal net dešimtą bei stovėtų šalia tokių šedevrų kaip „Goat Simulator“ ar „Hotoful Boyfriend“. Aišku, kaip žmogus laisvalaikiu žaidžiantis modintą „Brutal Doom“, žaidimuose prasmės tikriausiai neturėčiau ieškot, bet net galūnių traukymas ir į visas puses skraidančios žarnos atrodo įdomiau.

Bet kas tas „OmniBus“? Teoriškai mąstant, tai yra savotiška autobuso vairavimo simuliatoriaus antitezė. Visas žaidimo tikslas – važiuoti per pasaulį autobusu, kuris tik dėl jam pačiam (ne)žinomų priežasčių negali nei sustoti, nei važiuoti lėčiau, pakelyje vykdant įvairiausias užduotis (pavyzdžiui, vartantis ore rinkti taškus), stengiantis neapsiversti ir (ar) neišskristi iš lygio ribų. O to nepadaryti gali būti itin sunku, dėl žaidime galiojančio „Oblivion“ laikų fiziką menančio reiškinio (pabandykit minėtame žaidime be modų pagalvos į lentynas pastatyti knygas). Maža to, lygiuose pilna įvairiausių kliūčių, kaip „pinball“ aparatuose esantys ‚bamperiai‘, mūsų autobusą atmušiantys lygiai taip pat, kaip tame aparate atmušamas į juos pataikęs kamuoliukas, ir taip ganėtinai didelį greitį dar padidinantys prietaisai ir pan.

Apskritai, žaidimas tikrai nėra lengvas. Dažniausiai užtenka atsimušti vieną kartą ir lygį jau galime kartoti iš naujo. Pridėkime faktą, kad autobuso jokiais būdais negalime sulėtinti, o tik pagreitinti, viskas tampa dar sudėtingiau. Galbūt todėl, nenorėdami iš karto atbaidyti žaidėjų, kūrėjai pačio žaidimo pradžioje leidžia pasirinkti vieną iš penkių lygių ir juos pareiti bet kokia tvarka. Taip pat pliusas už tai, kad žaidimas neapsiriboja vienu režimu. Be taip vadinamo „istorijos“ režimo dar yra „smėliadėžės“ bei „tinklo“, kuriame varžomės (bandome likti paskutiniai stovintys ant ratų) su kitais žaidėjais.

„Omnibus‘e“ taip nenuobodžiaus ir pasiekimų medžiotojai: kiekvieną lygį galima pereiti per tam tikrą laiko tarpą, už kuri gauname atitinkamos prabos medalį. Taip pat ilgainiui savo autobusą galėsime visaip tobulinti, ar tiesiog gauti naujų autobusų.

Pabaigai tegaliu pasakyti, kad „OmniBus“ greičiausiai patiks žaidėjams, žaidžiantiems vien dėl to, kad kažką žaistų, ar kokiems savo žaidimo progreso filmuotojams. Kitu atveju, važinėtis neletėjančiu autobusu yra tiesiog kažkaip beprasmiška ir neemocinga (jei nepaisysiu nuolat, kaip to pačio autobuso greitis, palaipsniui kilusios frustracijos, kiekvieną kartą paspaudus „bandyti iš naujo“. Galbūt, tikrai neatmetu tokios galimybės, žaidimas būtų smagesnis, jei turėčiau dar tris draugus, kurie būtų galėję šį žaidimą išbandyti tinklo režime. Tačiau žaidžiant vienam kantrybė baigdavosi ties 30 minučių riba.