Turbūt daugelis senesnės kartos žaidėjų kažkada, vienokiu ar kitokiu metu, savo vaiskystėjė yra žaidę vadinamuosius „beat em up“ žaidimus: nuo vėžliukų nindzių, „Streets of rage“, iki PS1 laikais pasirodžiusių „Fighting Force“, ar net to pačio „Tekken 3 Arcade Mode“ žaidimų. „Mother Russia Bleeds“ yra, ko gero, naujausias šio žanro atstovas.

Tačiau pirmiausiai noriu pasiskųsti prastu žaidimo valdymo įgyvendinimu. Turbūt pirmiausias mano atliktas veiksmas, vos tik įsijungus žaidimą, buvo tiesus keliavimas į nustatymų skiltį, pakeičiant visus valdymo klavišus tokiais, kurie bent iš pažiūros atrodė labiau patogūs. Tiesa, po to juos teko keisti dar bent keletą kartų, kadangi pirmasis bandymas buvo nesėkmingas. Apskritai, prie valdymo klaviatūra taip iki galo ir nepavyko priprasti, kadangi žaidimas siūlo nemažą kiekį skirtingų veiksmų, kuriems atlikti reikia ganėtinai greitos reakcijos.

Valdymą į šalį, „Mother Russia Bleeds“ didžiausią įspūdį palieka ne dėl pačio žaidimo proceso (kuris praktiškai beveik niekuo nesiskiria nuo senųjų žaidimų), bet dėl savo šokiruojančios vizualinės tematikos, kurios pagrindiniai akcentai – purvas, kraujas, narkotikai, eksperimentai su žmonėm, haliucinacijos ir kiti, panašiai atstumiantys dalykai. Apskritai, žaidime praleidęs ilgesnį laiką pastebėjau, kad kai kurie veikėjų judeniai tampa monotoniški ir, po labai mažą kiekį, pradeda pabosti.

Žaidime imamės valdyti vieną iš keturių įkalintų ir prievarta narkotikais farširuotų gatvės kovotojų, kuriems kažkaip pasiseka pabėgti. Priklausomai nuo to kokį veikėja pasirinksime, galimai keisis žaidimo stilius. Pavyzdžiui, vieni veikėjai labiau mėgsta mosuotis kumščiais ir tvirtai stovėti ant žemės, o kiti mieliau šokinėja. Kadangi kovotojai įkalinimo metu buvo pratinami prie narkotikų, vienintelis žaidime gyvybes atstatantis dalykas yra būtent pastarorios substancijos susileidimas. Na, o pačius narkotikus gausime dar įdomesniu būdu – ištrauksime iš leisgyvių priešų kūnų. Maža to, susileidęs visą dozę iš karto, veikėjais trumpam laikui gaus papildomų galių. Ilgainiui žaidime taip pat atsirakinsime kitokių efektų duodančių narkotikų.

Apskritai, žaidimas nėra lengvas. Net kai jau šiek tiek apsipratau su klaviatūriniu valdymu, vien tik pirmą lygį teko kartoti bent kelis kartus. Laimei, žaidime veikia kuo puikiausias kooperatyvinis režimas, leisiantis iš slides iš kalėjimo vienu metu tept keliems žaidėjams. Tad ir pralaimėjimai greičiausiai nebus tokie užknisantys.

Galop, žaidimas mums siūlo du galimus režimus: istoriją, kurioje keliaujame iš lygio į lygį, mušame bosus ir pan bei „areną“, leidžiancią kovoti prieš vis stiprėjančias priešų bangas, kol galiausiai mirsime.

Iš tiesų, „Mother Russia Bleeds“ tikriausiai būtų eilinis, niekuo iš kitų nesiskiriantis „beat em up‘as“, kadangi žaidime realiai nieko daugiau nedarome, kaip tik spaudome tuos pačius klavišus ir lupame tuos pačius priešus, tačiau visa savotiška, niūri, prichopatiška ir gal kiek psichodeliška atmosfera, itin puikus garso takelis, bei galimybė žaisti su draugais žaidimą daro visai vertu dėmesio.