Ei, vaikai, keliaukime į kitą miestą parduoti prekių brangiau, nei nusipirkome! Ši frazė apibūdina visus prekybos žaidimus ir prekybos elementus kada išvydusius dienos šviesą. Pirk pigiai, parduok brangiai – ne tik šiknių dalijamas akcijų prekybos patarimas, bet ir absoliuti prekybos procesų simplifikacija. Kita vertus, gal mitiniais „Caravan“ laikais Arabijoje viskas veikė panašiai.

Tu esi prekybininkų šeimos įpėdinis. Tėvas nusprendė, kad tau metas nustot krapštyt bambą ant pagalvių krūvos (ar kur ten viduramžių arabai krapštydavo bambą) ir pradėti mokytis, kaip perimti šeimos verslą. Tad tau į rankas įbrukamas kupranugaris, per tradiciškai apribotus (ir nuobodžius) apmokymus išaiškinama, kaip atliekami prekybos veiksmai, ir esi paleidžiamas pėsčiomis vesti kupranugario į kitą miestą, kur galbūt uždirbsi pelno. Grįžti namo – ten miestą nusiaubė mįslinga smėlio audra, kuri tikrai yra magiškas prakeikimas. Tad visą žaidimą minsi smėlį ir pardavinėsi dalykus tol, kol išspręsi šią problemą.

„Caravan“ yra švelniai magiškas Arabijos prekybos simuliatorius, kuriame kelionės metu teks sutikt ir džinų, ir ghoul’ų, bet dažniausiai valstiečių, plėšikų ir kitokių žmonių, galvojančių, kad nėra ko gyventi arti miestų. Tokia kaip kriminalizuota, smėlėta Norvegija, taip išeina. Ir tavo tikslas yra, kaip ir kiekviename kitame žaidime, prekiauti dalykais, kartais užsiimti speicifinių daiktų pervežimų (quest’ai, taip sakant) ar tam tikrų žmonių palydėjimu į kitus miestus. Viskas paprasta, įprasta… nuobodu.

Šis žaidimas nepasiūlo nieko tokio įdomaus, ko nebūtume matę kituose žaidimuose. Taip, tau reikia rūpintis vandens atsargomis, ir veikėjai turi strateginių galių, kurias reikia gal atsargiai naudoti, bet daugiau „Caravan“ nėra nei vieno dalyko, kuris sužadintų norą žaisti daugiau. Nėra nei orientalistus viliojančios egzotikos (net jei žaidimas apsimetinėja, kad yra), nei įdomių verslininkystės dalykų, nei įdomių užduočių. Prisimenu prekybos žaidimą „Bounty Train“, kuris sugebėjo sujungti geležinkelius, realaus laiko kovas ir Amerikos pilietinį karą. Tai buvo rimtas reikalas, pareikalaujantis iš tavęs visokių įgūdžių ir taip pat pasiryžęs tave išmokyti visko, ką galima žinoti apie XIX a. lokomotyvus.

O štai „Caravan“ tėra nuobodūs miestai bei atsitiktiniai susidūrimai kelionės metu, kurie visada išsisprendžia taip pat. Urve visada bus vienas iš dviejų dalykų, valstiečiai tau visada pelningai parduos grūdų ir taip toliau. Dėl tingumo žaidime tiek kovos, tiek derybos (dėl kainos) naudoja tą pačią sistemą, sukergiančią žirkles-popierių-akmenį su dice poker, kuriai pasibaigus arba pasikeičia kainos, arba matai, kaip ekrane neceremoningai numiršta tavo ir/ar priešo palydovai. Ir nei vienas iš tų dalykų nesužadina jokio stipresnio pojučio nei susierzinimas.

Žaidimas galėtų dar šį tą gelbėti pasiremdamas savo gražia išvaizda, tačiau „Caravan“ nebuvo apdovanotas net tuo. Dabar, kai mes išgyvename didžiausią visuomenės pritarimą 2D žaidimams nuo tų laikų, kai šie pradėjo išstumti ASCII ir tekstinius žaidimus, „Caravan“ atrodo kaip hibridinis dirbinys menininkų, atleistų iš objektų ieškojimo žaidimų studijos ir žmonių, gaminančių 2D lėles šešėlių teatrui. Tai yra viena labiausiai nuviliančių pigumo ir meninio polėkio sąjungų, į kurią žiūrėti „Banner Saga“ laikais yra mažų mažiausiai liūdna, o prisiminus šimtmečių senumo „King of Dragon Pass“ net verkti noris.

„Caravan“ yra žaidimas žmonėms, kurie nori nuslopinti savo susižavėjimą Arabijos pusiasaliu ir auksiniu islamo amžiumi. Neįdomesnę prekybos sistemą ar kovas vargu ar rastum net žiūrėdamas į indie kosminius žaidimus, kurie paprastai yra pirmieji, besistengiantys tau įvaryti pasišlykštėjimą kosminiais laivais. Ačiū, „Caravan“, kad visiškai neišnaudojai savo neįprastų aplinkybių, kad pateiktum mums kažką naujo ar įdomaus.