Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt kelinti metai…stoviu kompiuterinių žaidimų salone priešais arkadinį „The House of the Dead“ ir plačiom akim stebiu, kaip ten vienas po kito miršta žaidėjai. Du tūkstančiai šešioliktieji. Žiūri „Gal Gun“ pristatomąjį filmuką ir nesuprantu ar juoktis, ar verkt, ar spygaut.

Tačiau, kad ir kaip…“smagiai“ visa tai atrodytų, deja, teks nusivilti, jei žaidime tikitės rasti „balls to the wall“ tipo šaudyklę. Ne, žaidimas tikrai neapsiribos betarpiu vaikščiojimu po lygius ir mergaičių orgazminimu. Juk taip žaidimas būtų be galo nuobodus, jei kūrėjai į jį nepasivargintų pridėti visokių kitokių kompleksinių „JRPG“ tipo mechanikų. Ir, aišku, valdymo pulteliu, kurio čia net nepasivarginta pervadinti į žaidėjams klaviatūra priimtiną variantą, bet bent jau visą meniu galima suspaudyti pelės klavišais.

Štai, vienas toks, iš pažiūros visai nereikalingas dalykas, yra mergaičių aprangos keitimas, nuo kurio priklausys, kaip žaidime atrodys pačios į mus atbėgančios mokinukės (pastarąsias galima aprėdyti maudymo kostiumėliais, aptemptais sportiniais marškinėliais, mokyklinėm uniformom ir pan), bet ir nuolat kalbančios NPC veikėjos. Arba visa atskira skiltis, kurioje galime rasti įvairių kursų mokinukių nuotraukas su jų trumpais aprašymais. Žinoma, tą dalyką ilgainiui galima plėsti, rasdami lygiuose esančius asmens tapatybės dokumentus.

Kad jau užsiminiau apie pokalbius, tai taip pat verta paminėti, kad pastarojo dalyko žaidime taip pat tiesiog apstu. Kartais atrodo, kad ilgiau užtrunkame skaitydami tekstą, nei būdami įdomiojoje, su šaudymu susijusioje dalyje. Laimei, pastrajį tekstą visuomet galima praleisti, nors tai vėliau gali turėti kokių nors ilgalaikių pasėkmių, kadangi vietomis reikia daryti tam tikrus pasirinkimus, ką atsakyti tam tikroms veikėjoms, o šalimais rodomas „meilės rodiklis“. Na, bent bent jau aš čia dėl šaudyklės, ne dėl RPG elementų.

Na, o pati šaudyklinė dalis yra iš tiesų smagi. Čia, visai kaip arkadiniuose žaidimuose, judėjimo veiksmą už mus atlieka pats žaidimas, o mums telieka dairytis aplink ir šaudyti į visas puses. Zombius ar visokius kitokius padarus pakeičia mūsų veikėjo dėmesio ištroškę mokinukės, kurios, pribėgę ir ilgainiui iš mūsų negavę jokios ‚meilės‘ bandys ją pasiimti jėga, todėl mūsų tikslas jas kaip galima greičiau „patenkinti“. Na, o priklausomai nuo to į kurią kūno vietą pataikysime (kiekviena „priešė“ turi savo kritinė vietą, į kurią užtenka pataikyti vis vieną kartą, kad ši susi..drėktų?), priklausys tai, kaip gerai seksis pereiti lygį.

Už lygių parėjimą, visai kaip kokioje mokykloje, būsime apdovanojami taškais, kuriuos vėliau galėsime išleisti įvairiems praktiškiems (žalą sumažinanti tarpukojo apsauga), ar nelabai praktiškiems, bet šelmiškiems (speciali kamera, leidžianti vaizdą matyti kitais, intymesniais kampais) daiktams.

Galiausiai, žaidime jau pereitus lygius visąlaik galėsime pakartoti specialiame režime, leisiančiame pagerinti savo surinktus rezultatus. Tai turbūt aktualiausia bus tiems, kurie nebenorės daugiau skaityti teksto, o tiesiog pašaudyti…mokinukes.

Pabaigai galėčiau pasakyti, kad iš žaidimo tikėjausi šiek tiek daugiau. O gal tiesiog neįvertinau fakto, kad mane pasitiks dideliausios teksto sienos. Ir gal tikėjausi, kad žaidimas bus dar labiau iškrypėliškesnis. Bet visumoj likau ganėtinai patenkintas.