Prisipažinsiu, kai „Day of Imfamy“ pasirodė galimų apžvelgti žaidimų sąraše, jį ėmiau lyg katę maiše: nepasidomėjęs, net „screenshotų“ neperžvelgęs, ką jau bekalbėti, apie kokių kitokių nuomonių skaitymą, neva nebūtų su juo visai verta prasidėti. Tiesiog žinojau, kad tai bus pirmo asmens šaudyklė. Kažkokia, susijus su antruoju Pasauliniu karu.

Bendrai kalbant, pirmo asmens šaudyklėse saves visišku naujoku nedrįsčiau vadinti, tačiau „Day of Imfamy“ yra pirmasis „rimtesnis“ šio žanro žaidimas ( vis tik aš mieliau braunuose pro nesibaigiančias pragaro demonų ordas juos taškydamas lazeriu, nei apsimesdamas kietu specialiųjų modernių pajėgų kariu šaudančiu teroristus). Galbūt todėl šį žaidimą neišvengiamai mintyse lyginsiu su tomis pačiomis, mano pamėgtomis fantastinėmis šaidyklėmis.

Iš tiesų, pirmiausiai į akis krito žaidimo sudėtingumas. Nors jį galima kuo puikiausiai žaisti tinkle, kur visas daug maž priklauso nuo pačių žaidėjų įgūdžių, „Day of Imfamy“ esantis režimas prieš botus tikrai stipriai baudė. Štai, lengvesniame režime jie galbūt nėra tokie taiklūs, kaip sunkesniame, tačiau vis tiek jaučiasi ganėtinai aukštas dirbtinis intelektas. Pavyzdžiui, puola tada, kai nešaudome, o taisomės ginklą. Aišku, prie to neivengiamai prisideda ir tai, kad mūsų komandos draugai (kiti botai) nepadaro absoliučiai nieko, tik miršta. Na, o sunkesnis rėžimas užtikrina greitą ir (ne)skausmingą mirtį, praėjus kelioms sekundėms po to kai išlendama ir už priedangos. Patiko tai jog prieš priešų botus į pagalbą galima pasitelkti realius žaidėjus – taip žadimas tampa įdomesnis ir lengvesnis.

„Day of Imfamy“, visai kaip kokiame karinių miniatiūrų žaidime, dalis žaidimo strategijos priklauso nuo žemėlapio, kuriame teks žaisti. Šie, verta paminėti, atspindi tam tikrus realius įvykius. Šai, viename teks visąlaik gintis nuo krante išsilaipinančių kareivių, o kitame – patiems įveikti įtvirtinimus. Žinoma, mūsų rolės taip pat priklausys nuo to, už kokią pusę kuriame žemėlapyje pasirinksime žaisti. Vis tik, asmeniškai nebandžiau nieko kito, tik nacius ir krykštavau kas kart išgirdęs „scheisse“ ar „gott im himmel“. Ką jau bekalbėti apie galimybę priešus apšaudyti iš legendinių MP-40 ir MG-42.

Taip pat patiko, kad žaidime galima pasirinkti vieną iš kelių specializacijų, nuo kurių priklausys tai, kokius ginklus bei kokią įrangą vėliau turėsime. Tiesa, žaidžiant vienam, prieš botus, šio pasirinkimo galėtų ir nebūti, nes kartą žuvus žaidimas mus perkelia į kiti komandoje esančio boto kūną, tad žaidimą galima pradėti būdami kulkosvaidininku, o baigti – snaiperiu. O tai tikrai nervina.

Apskritai, mano nuomone „Day of Imfany“ vertėtų imt jei turite pakankamai draugų, arba mėgstate šaudytis su nepažįstamais tinkle, nes tik ten žaidimas atsiskleidžia pilnai. Kitais atvejais – galima rast geriau. Tai yra, tas pačias fantastines šaudykles.