Iki šiol dar skauda širdį dėl neįvykusio „Silent Hills“ projekto, kurio vien pristatomoji versija išvertė visus iš klumpių. Tačiau kol vieni gailėjosi dėl to, kas neįvyko, kiti („Capcom“), ėmė ir sukūrė žaidimą, panaudoję tinkamas idėjas. Įkvėpti pastarojo meto pirmojo asmens žaidimų (kaip „Amnesia“, „Outlast“), jie pritaikė tokio tipo siaubai vienai žinomiausių „Resident Evil“ visatų. Ir tai veikia. Tai veikia taip gerai, kad žaidėjas net nespėja susivokti kas prie ko – žaidimas jį išgąsdina ir šokiruoja daugiau kartų nei iš viso yra „Resident Evil“ žaidimų.
„Capcom“ visuomet buvo gana prieštaringi. Jų vienas žaidimas gali būti bomba, o kitas – nesuprastas tęsinys. Tokių variacijų ši kompanija pateikė ne vieną ir ne dvi, tačiau, kaip matyti, ji vis dar laikosi tradicijų. Į gyvenimą paleidusi daugybę puikių serijų – „Devil May Cry“, „Onimusha“, „Street Fighter“ ir t.t. – „Capcom“ kartais parklupdavo taip netikėtai, kad net nesuprasdavai „kodėl“? Pvz., „Dino Crisis 3“. Niekas nepasakys, kodėl viskas taip liūdnai baigėsi. O kartais „Capcom“ visiškai ištaškydavo – vis dabar prisimenu savo vienus mėgstamiausių žaidimų, abi „Viewtiful Joe“ dalis. Tačiau šią žiemą naujausias jų „Dead Rising 4“ nepaliko tiek džiūgaujančių, kiek buvo tikėtasi, todėl „Resident Evil 7“ turėjo nešti ne savo vieno naštą. Laimei, viskas baigėsi tuo, kad naujasis siaubo žaidimas „Capcom“ reputaciją grąžino ilgam.
Netikėčiausias dalykas, įsijungus žaidimą, yra tas, kad čia iš pirmo žvilgsnio net nėra „Resident Evil“ žaidimas. Bent jau ne toks, koks būtų įprastas gerbėjams. Pirmą kartą valdymas iš pirmo asmens, vietoje žinomų veikėjų (nors ir mažiau žinomų) – visiškai naujas herojus, kurio net veido nesimato ir ne zombiai, o veikiau klasikinius amerikiečių siaubo filmus / slešerius primenantys personažai. Kur visame tame sutelpa „Resident Evil“? Detalėse. Ir jas pastebėti – vadinasi mėgautis žaidimu, ko, realiai, ir tikėjosi kūrėjai.
Pagrindinis žaidimo veikėjas – Etanas – skubiai važiuoja ieškoti savo dingusios žmonos. GPSas jį atveda į nušiurusį namą Luisianos valstijoje, kur, tariamai, yra jo žmona Mia. Deja, žmonos paieškos išvirsta į išgyvenimo žaidimą, kai keista Beikerių šeima – tėvas, žmona ir sūnus – bando padaryti Etanui kažką, ką padarė ne vienam, atklydusiam čia prieš tai. Kokie šios šeimos tikslai – neaišku, tačiau Etanas turi išnarplioti visas jų namų mįsles, suprasti, kas čia apskritai įvyko bei išgelbėti Mia. Laimei, siaubo žanras šioje dalyje groja pirmais smuikais, o išlikimo žanras – antrais, todėl adrenalino netruks. Ar galiausiai paaiškėja kas nors, kas pradžiugins „Resident Evil“ fanus ir ar susiliečia šis žaidimas su originalia serija? Tikrai taip.
Kaip geriausiai būtų suvokti „Resident Evil“? Turbūt kaip pirmo asmens siaubo žaidimą, kuris vėliau perauga į tradicinį „Resident Evil“ išlikimo žaidimą. Taip, čia bus nemažai šaunamųjų ginklų bei galimybių gauti kulkų, tad didelės priešų persvaros žaidėjas nejaus. Kita vertus, „Resident Evil 7“ taip surėdytas, kad žaidžiant niekada nenuobodžiausi. Čia arba šaudai arba gaudai, arba bėgi, arba sprendi, arba renki ir t.t. Žaidimo struktūros iš anksto visiškai nenuspėsi, todėl žaidžiant labai lengva nustebti – kūrėjų sugalvoti netikėtumai žiauriai veikia, nes jie ir dažnokai keičia žaidimo taisykles. Vieną dalį žaidimo teks praleisti pagrindiniame Beikerių name, kur dominuos tėtušis, vėliau, perėjus į senesnius pastatus, teks susipažinti su šeimos motina ir persiorientuoti prie jos teroro būdų ir t.t. Kai tik apsipranti – žaidimas iškart supurto.
Išsiilgusiems senų „Resident Evil“ – spiečius gerų naujienų. Pvz., grįžta inventorius, kuriame galima bus kombinuoti daiktus išgaunant kulkas, medikamentus ir t.t. Žinoma, reikia gana gerai apsiskaičiuoti, kiek daiktų gali panešti, o kiek – geriau neimti. Tai ypatingai liečia ginklus – dėl inventoriaus stokos gali tekti pasukti galvą, kurių ginklų nesiimti su savimi bei kurie geriausiai pravers artimiausiuose lygiuose. Taip pat yra įvairių pagalbinių daiktų – tarkime, papildai, leidžiantys lengviau patikti tai, kas išmėtyta lygyje, visraktis, skirtas atrakinti užrakintiems stalčiams ar dėžutėms ir kt. Žodžiu, vien žaidimas su inventoriumi tampa atskira, smagia „Resident Evil 7“ dalimi.
Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šis žaidimas – tiesiog dar vienas pirmo asmens siaubas, vėliau tenka akis į akį susidurti su žaidimo priešais. Ir ne, kalbu ne vien apie Beikerių šeimą, o ir apie zombių pakaitalus. Tai juodi glitūs padarai, kurie visai nepalieka įspūdžio savo dizainu, tačiau yra greiti, paslankūs ir gali „nukąsti“ daug gyvybių. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar galioja sena taisyklė – taikykis į galvą. Nors vienos kulkos niekada nepakaks, ši kūno dalis išlieka silpniausia kalbant ne tik apie paprastus priešus, bet ir apie bosus. Įdomus dalykas, kad tai bene pirmasis (ar bent jau tikrai pirmasis, kurį žaidžiau aš) tokio tipo žaidimas, kuriame yra atskiras mygtukas leidžiantis veikėjo rankomis apsiginti nuo atakų. Dažniausiai tai stipriai pagelbės, nes gyvybių beveik nenuims, o ir iš pusiausvyros atlaikyta ataka neišmuš. Tuo, beje, „Capcom“ vėlgi įrodo, kad ne tik atrado savo ilgametei serijai naują formą ir tiesiog į ją permetė žaidimą, bet ir pasirūpino logišku, patogiu jo perkėlimu.
Grįžta į šią seriją ir pirmąsias dalis primenantis galvosūkiai. Ir nors jie tikrai geresni ar labiau panašūs į galvosūkius nei bet kas, kas buvo eilėje paskutinių serijos dalių, vis tik labai sunkiais ar įsimenančias galvosūkiais to taip pat nepavadinsi. Panašu, kad pirmojo „Silent Hill“ laikai praėjo (dėl galvosūkių, ne dėl siaubo). Dažniausiai RE7 galvosūkiai bus susivokti kažką iš kažkur išimti ir pernešti į kitą vietą. Labiau dėmesio nebent vertas ištisas kambarys-galvosūkis „Su gimtadieniu!“ – šis vienas kompleksinis galvosūkis toks geras ir įtraukiantis, kad jo tikrai neišduosiu vardan nesugadinto įspūdžio bei intrigos.
Vizualiai žaidimas tikrai gerai išpildytas – pradedant atmosfera, kuri taip pat nėra vienoda ir monotoniška, o kinta, priklausomai nuo vietos, kurioje atsidūrė žaidėjas ir baigiant fotorealistiškais vaizdais, kurie pasitinka mus apgalvotose vietose. Efektai kai kur skystoki, bet už tai viską su kaupu kompensuoja muzika (vietomis netgi persistengta žaidėjo nenaudai) ir žaidimo garsai. Garsai, jei žaidi vienas, tamsoje, gali būti išties negailestingi, ypač, kai žaidimas pirmo asmens ir nebėra patogios pozicijos iš viršaus ar gerų matymo kampų.
Pabaigai, kyla malonus įtarimas, kad RE7 turi potencialą pritraukti naujų žaidėjų ne tik į šią žaidimų seriją, bet ir į žaidimus ar siaubo žanrą apskritai. RE7 turi siaubingą (žodis pavartotas tyčia) atraktyvumą, kažkas labai jame kelia susidomėjimą. O sumaišius tai su patogiu, greitu valdymu, gautas žaidimas išties gerai žaidžiasi net ir nepatyrusių žaidėjų rankose. Manau, jau dabar galima vadinti naująjį RE7 momentine klasika. Aišku, galima paburnoti dėl gal kiek per banalios istorijos ar jos liūdnumo (taip pat – neįsimintinų pabaigų), bet šie trūkumai beveik nejuntami, kai priešpastatai juos visam šio žaidimo gerumui. Taigi, norit išsigąsti ar pakrūpčioti? Žaidimo pavadinimą žinot.
