Žodis garbės, kad tokio žaidimo kaip šis jūs dar nesate žaidę. O jei ir esate, tuomet jūs jau seni žali visko matę išminčiai – kaip Yoda – ir tik paslaptingai šypsotės, stebėdami kitus. Šis žaidimas, šis „NieR: Automata“, yra didžiulis iššūkis žaidėjams ir tuo pat metu neapsakomai saldus atlygis tiems, kas bus pasiryžę eiti iki galo. Pasakysiu iškart, nes čia nelabai yra, ką slėpti – tam, kad jūs suprastumėte, iš ko nulipdytas šis žaidimas ir gautumėte pagrindinius atsakymus į klausimus, visą žaidimą teks pereiti tris kartus. Pirmas kartas gali netgi įsiutinti kai kuriuos žaidėjus, antras – atsakys vos į dalį klausimų, o trečias žaidimo perėjimas padovanos pačius gražiausius bei įsimintiniausius momentus.
Šį kartą mes kalbame apie vieno keisčiausių ir ekscentriškiausių japonų žaidimų kūrėjo Yoko Taro žaidimą. Kai kuriems žaidėjams jis jau tikrai žinomas, nes vien ką sako žaidimas „Drakengard“, virtęs serija arba tas pats pirmas „Nier“, kurį visame pasaulyje pamilo už veikėjus, keistą, kelių perėjimų reikalaujančią istoriją bei pasaulį, tačiau nekentė už žaismą ir sudėtingą mechaniką. Trumpiau tarus, Yoko Taro žaidimai, iki šiol, buvo ne kiekvienam. Bet štai, kai prie žaidimo kūrimo vairo Yoko Taro kompaniją nusprendė palaikyti patys „Platinum Games“, žaidėjai gali atsipūsti: dabar ir istorija, kad ir kokia ji keista, ir žaismas – aukščiausios kokybės.
Nors „NieR: Automata“ turi subtilių užuominų į praeitus Yoko Taro žaidimus, naujasis „NieR“ tikrai laisvai prieinamas naujiems žaidėjams. Žaidime pasakojama istorija keliais šimtais metų nutolusi nuo pirmtako ir pagrindiniai veikėjai – visiškai kiti. Per daug nieko nei apie siužetą, nei apie tai, kas dedasi žaidimo pasaulyje bendrai pasakoti nedrįstu, nes kalbant apie „NieR: Automata“ yra nemenka rizika išduoti kad ir kokią nors detalę, kuri gali sniego kamuolio principu privesti iki didesnių spoilerių.
„NieR: Automata“ pagrindiniai veikėjai – du androidai, kurie yra pasiųsti į Žemę drauge su kitais anroidais tam, kad kovotų su ateiviais bei automatizuotų sutvėrimų invazija. Žmonės, kurie slepiasi mėnulyje, kuria androidus tam, kad šie kovotų už juos, o pastarieji, neturėdami emocijų, būtent taip ir daro. Žaidėjui atitenka žavingos androidės 2B ir androido-skauto 9S globa. Abu veikėjai – puikūs bei yra labai gerai išrašyti. 2B – šalta, aklai vykdanti įsakymus bei nedaugžodžiauja, kai susiduria su net pačiais emociškai sudėtingiausiais veikėjais ar jų situacijomis. Tuo metu 2B, kuris geba įsilaužti į bet ką, kas yra elektroninės kilmės, dažnai kvestionuoja viską, kas vyksta aplink. Todėl šie veikėjai, vienas kitą papildydami, tampa puiki personažų pora.
Iš Yoko Taro ir „Platinum Games“ sąjungos išėjo kai kas daugiau nei tik įdomios istorijos žaidimas su puikiu, gerų kūrėjų užtikrintu žaismu. Akivaizdu, kad Yoko Taro turėjo įvairiausių vizijų savo žaidimui ir „Platinum“ jas puikiai įgyvendino: „NieR: Automata“ kamera nuolat šokinėja nuo trečio asmens prie izometrinės ar šoninės perspektyvos, o dėl to kaskart gerokai pasikeičia ir pats žaismas. Taip pat žaidėjui kartais tenka sudalyvauti segmentuose, kurių metų tenka valdyti androidų skraidymo įrangą, o žaismas tuomet primena visiems gerai žinomus klasikinius žaidimus, kuriuose erdvėlaiviu tenka manevruoti kulkų krušoje bei pergalėti skraidančius priešus. Tad „NieR: Automata“ yra štai toks kokteilis žanrų, kameros kampų bei žaismo išbandymų, kurie žaidėjui visiškai neleidžia nuobodžiauti.
Tiesa, žaidimas neapsieina ir be tokių nemenkų ambicijų sukeltų minusų. Kadangi Yoko Taro norėjo, kad žaidėjas patirtų kuo daugiau visko, jis ne tik išskaidė žaidimą į trys atskirus jo perėjimus, bet ir pridėliojo daug šalutinių užduočių, kurios primena „Final Fantasy XV“. Aiškiai matyti, kad žaidimo kūrėjo ambicija buvo ne tik padaryti puikų veiksmo žaidimą, bet ir ne mažiau gerą RPG, todėl dėmesys šiam žanrui kartais būna netgi didesnis. Būtent dėl to kartais nukenčia žaidėjas – visko pasidaro per daug ir ima varginti. Be to, bandymas tiek daug apžioti priveda ir prie to, kad kai kurios šalutinės misijos tampa pasikartojančios ar ne itin gerai išrašytos arba apskritai pamautos ant iki kaulų smegenų įgrisusios schemos – nueik parnešk.
Žaidimas turi įtraukiantį pasaulį – tai nėra atviras pasaulis ar bent jau ne toks atviras, kokius teko matyti tik ką pasirodžiusiuose „Horizon“ bei „Zelda“ žaidimuose – bet naujasis „NieR“ sudarytas iš kokių penkių didesnių zonų, kurias galima laisvai tyrinėti. Įdomu ir tai, kad pasaulyje išdėliotos ne tik paslėpti daiktai ar stipresni ginklai, bet ir užuominos į antrame ar trečiame žaidimo perėjime būsimas misijas. Pavyzdžiui, žaidžiant žaidimą pirmą kartą ir atradus keistą veikėją prie slaptų durų jis pasakys, kad dar ne laikas, galbūt kada nors vėliau ir susinaikins, taip palikdamas nemenką intrigą. Tokios ir panašius dalykus žaidimas krečia nuolat, todėl sunku jo nežaisti.
Didelė žaismo dalis susideda iš kovų, o šios, kaip ir dera „Platinum Games“ kurtam žaidimui, nuolat dinamiškos ir pakankamai gilios. Žinoma, iš šio žaidimo neverta tikėtis „Bayonetta“ lygio ir gylio kovos sistemų, tačiau jei įsivaizduotumėte kiek supaprastintą pastarojo žaidimo versiją – tai ir yra „NieR“. Žaidėjo valdomi herojai turi galimybę suporuoti po du ginklus, nuo kurių suporavimo priklauso ir kombinacijų ar pačių ginklų efektų derinys. Taip pat androidai turi po robotą palydovą, kuris, standartiškai, gali šaudyti, bet, modifikavus, įgauna ir kitų puolamųjų savybių.
Žaidime esančių priešų įvairovė yra pakankama, net perėjus žaidimą tris kartus (ko kaip ir nebyliai reikalauja kūrėjas) priešai ar kovos su jais neatsibosta. Ypatingai gerai sugalvoti bei sukurti yra keli bosai, kovos su kuriais keis taisykles taip pat dažnai kaip ir pats žaidimas – tai viena, tai kita, tai trečia ir taip greitai, kad žaidėjui teks nuolat persijunginėti tarp besikeičiančių kovų sąlygų. Primena geriausius žaidimų serijos „Metal Gear Solid“ bosų momentus, tik čia viskas greičiau, staigiau ir šiek tiek beprotiškiau. Beje, taip pat beprotiškai atrodo ir tai, kad toks veiksmo nuotykių RPG žaidimas kaip „NieR: Automata“ turi daugiau nei 20 skirtingų pabaigų. Taip, didelė dalis jų yra daugiau pokštai nei realios iki galo išbaigtos pabaigos, tačiau vis tiek, tam, kad jas pasiekti, reikės pagalvoti, ką ir kaip daryti. Bet kokiu atveju, žaisdamas tikrai nori tas pabaigas surinkti, bet ne dėl trofėjų (kuriuos, beje, šiame žaidime už paties žaidimo valiutą gali net įsigyti), o dėl to, kad smalsu ir įdomu pačiam.
„NieR: Automata“ tai žaidimas, kuris laužo įvairius stereotipus ir normas: čia nėra automatinio išsisaugojimo ir tai ne vieną kartą pabrėžiama, pabaigus žaidimą labai aiškiai ekrane parašoma, kad tai – tik pradžia, o žaidimo trofėjus galima įsigyti specialioje žaidimo parduotuvėje. Ir tai – tik keletas priežasčių, kodėl šis žaidimas – pats unikaliausias, keisčiausias, bet ir vienas įdomiausių konsolei „PlayStation 4“ skirtų žaidimų. Taip pat jis vienas kitoniškiausių ir tarp apskritai kada nors sukurtų tokio tipo žaidimų, bet tai tampa stipriai „NieR: Automata“ pliusais, išskiriančiais jį iš apypanašių žaidimų minios ir užtikrinančiais žaidimui „išskirtinio“ statusą. Trumpiau tarius, net jei žaidimas nepatiks, jame vis tiek bus pakankamai dalykų, kurie sudomins žaidimą ir tikrai neleis gailėtis už jį išleistų pinigų.
