Naujasis ilgametės kompiuterinių žaidimų serijos „Zelda“ žaidimas yra toks šviežio oro gurkšnis, kad išties apmaudu, jog šio gurkšnio negali nuryti ne „Nintendo“ konsolių turėtojai. O priežastis, dėl kurios šiandien visi tiek daug kalba apie šį žaidimą yra ta, kad jis suteikia žaidėjui laisvę. Taip, daugelis žaidimų šiandien žadą laisvę – ir ją suteikia, žinoma – bet „Zelda“ sugeba parodyti, kas iš tiesų yra žaidėjo laisvė. Pats paprasčiausias pavyzdys: aš, Artūras ir geras draugas Kazimieras visi trys pradėjome žaisti šį žaidimą maždaug panašiu laiku, bet kai gyvai dalinomės įspūdžiais – visi jie buvo labai skirtingi. Būtent tai ir yra naujasis „Zelda“ ir dėl to jam nereikia būti niekuo kitu.

Pats žaidimas prasideda taip pat kiek neįprastai visos serijos kontekste: pagrindinis herojus, Linkas, nubunda miego kapsulėje ir sužino, kad 100 metų praleido čia, užuot kovojęs su nuostabųjį Hyrule pasaulį apnykusiu blogiu. Su prarasta atmintimi čia taip pat sužaista, bet labai įdomiu kampu – herojui nieko nereikia sužinoti, viskas pasakoma, t.y., kad blogis dabar laikinai įkalintas, visi laukė jo sugrįžtant, o labiausiai – princesė Zelda. Bet įdomus kampas tai, kad per tuos 100ą metų daug kas įvyko ir Linkas, klajodamas po platųjį pasaulį, turi viską, gabalėlis po gabalėlio, susirinkti ir susiklijuoti iš naujo. Taip pat šį procesą paskanina praprasti Linko prisiminimai, kuriuos, atradus tam tikras žaidimo pasaulio vietas, galima atkurti, o juose kuo puikiausiai kaip veikėjas pasirodo bei atsiskleidžia pati Zelda.

„Breath of the Wild“ nuo pat pirmų žaidimo minučių stebina tuo, kad jis beveik visai nelaiko žaidėjo už rankos. Nori kelių patarimų, nes jautiesi pasimetęs? Na, prašom. Bet pats žaidimas žaidėjui niekada nieko nepasiūlys ar nepatars neprašomas. Dar daugiau – perėjus pradinę vietovę, kurioje taip pat reikia savarankiškai atlikti užduotį ir atrasti kelias šventyklas, žaidimas apskritai per visą ekraną uždeda štampą – nueik ir nugalėk Ganoną. Šis didžiausias ir pagrindinis žaidimo kvestas atveriamas žaidėjui nuo pat pradžių ir, jai šis jaučiasi pakankamai įžūlus, gali iš karto vykti į pilį ir ten užvirti košę arba, pavyzdžiui, keliauti, kur akys mato. Žaidimas neįkyriomis užuominomis pasako žaidėjui, kuria kryptimi eiti, o toliau, vis pasiklausiant ar atrandant kažką, žaidėjas ieško bei keliauja savarankiškai.

Dar vienas dalykas yra tai, kad žaidime niekas netrunka amžinai. Susiradęs labai gerą kardą žaidėjas tikrai negali lengviau atsipūsti – eilė intensyvių mūšių ir šio kardo teliks šipuliai. Todėl žaidėjas nuolat verčiamas prisirankioti ginklų ir eksperimentuoti su įvairiais jų, kartais net tuo, kas pirmiausia papuola į rankas – eglišakis! Ir nors tai kai kuriuos žaidėjus gali varginti ar net gąsdinti, ilgainiui supranti vieną dalyką: tai tik tam, kad parodyti, jog jei tu šiame „Zeldos“ pasaulyje sugalvoji ką nors padaryti – savo mintyse – greičiausiai tai bus įmanoma padaryti ir žaidime. Pradedant nuo to, kad paleista deganti strėlė, kurios pavyko išvengti, uždegs žolyną, kuriame stovi žaidėjas baigiant tuo, kad mosikavimas kardu kovojant su goblinais žaibų fone baigsis tuo, jog žaidėją tiesiogiai nutrenks žaibas.

Tas pats pasakytina ir apie kovas ar susidūrimus su priešais – beveik nei vienas nesibaigs taip pat. Žaidėjui leidžiama, priešams miegant, pavogti jų ginklus arba, užklupus jų stovyklą iš viršaus, susprogdinti sprogstančią statinę. Bet atsipalaiduoti nereikėtų – tą pačią statinę priešai lengvai gali užritinti ir ant žaidėjo arba, netgi, surengti jam pasalą. Išties, kalbant apie priešus bei kovą, ši „Zelda“ dalis nėra labai atlaidi žaidėjui – žinoma, tai tikrai ne „Dark Souls“, bet ir ne praeitos „Zelda“ dalys, kur apsipratus su kova galima tiesiog atsipalaiduoti ir kartoti veiksmus. Nes „Breath of the Wild“, tykinant sau ramiai mišku, niekada nežinai, kada užklupsi – ar užklups tave – koks akmeninis titanas ar dar kas, su ilgiausiu gyvybių stulpeliu ir didele kuoka rankoje.

Dar vienas atsakymas į klausimą, kodėl tokia laisvė „Breath of the Wild“ šitaip teigiamai veikia yra žaidimo pasaulis. Neturi būti Einšteinas, kad suprastum, jog „Zelda“ ir juo labiau „Nintendo“ sukurtas pasaulis geriau nei bet kas kitas masina žaidėjus. Viskas, pradedant skirtingomis šio plataus pasaulio vietovėmis ir baigiant veikėjais – vienas už kitą keistai mielais – verčia arba šypsotis arba prisitraukti pultelį-ekraną arčiau savęs. Jau nekalbant apie tuntus paslapčių, kuriuos slepia žaidimas. Bei originalų tų paslapčių pateikimą. Pavyzdžiui, maži slapti Hyrule pasaulio gyventojai, duodantys Linkui korok sėklas, slepiasi pasaulyje matomuose netikslumuose. Tarkim, pamatai kokį daiktą, gulintį, iš pažiūros, ne vietoje, jį pajudini ir iššoka veikėjas, apdovanojantis tavo pastabumą vertinga sėkla. Tokių ir panašių dalykų žaidime daug ir nei vienas nepristatomas kažkokiu išskirtiniu būdu – susipranti viską pats arba nerandi ir su tuo susitaikai.

Visais laikais vertintas „Zelda“ žaidimų privalumas – galvosūkiai. Taip, jie ir čia pateisina lūkesčius, o galvosūkiai pasitaikys ne tik kovose su bosais ar bandant prasibrauti į dar neatrastą vietovę, bet ir specialiose šventyklose, kurių žaidime – daugiau nei šimtas. Jose, dažniausiai, teks spręsti galvosūkius naudojantis specialiomis Linko galiomis: laiko sustabdymu, galimybe su magnetu kilnoti metalinius daiktus, bombos ar manipuliacija vandeniu. Visi galvosūkiai yra skirtingi ir taip pat neatsibosta, todėl žaidžiant kartais galima netyčia užsikrėsti šventyklų medžiojimo karštlige. Tiesa, žaidime niekas nevyksta ir dėl nieko nesistengiama be priežasties, todėl už šventyklų galvosūkių išsprendimą žaidėjas apdovanojamas specialiais orbais, kuriuos vėliau gali išsikeist į vieną papildomą širdutę (gyvybės indikatorių) ar didesnę Linko staminą.

Pasaulio tyrinėjimas taip pat nėra toks paprastas dalykas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, pirmą kartą prisijaukinus arklį, gali stebėtis, kodėl toks keistas valdymas – arklys vis suka į šoną, apsisukinėja, bet pažaidus ilgiau pastebi, kad jį kurį laiką glostant, valdymas tampa įprastas ir paklusnus. Lygiai taip pat Linkas iš karto negali patekti į kai kurias vietoves – dykumas ar snieguotus kalnus, nes sušals arba nusilps nuo karščio. Tam reikia arba pasigaminti patiekalą (taip, šiame žaidime prireiks nemenkų kulinarinių sugebėjimų), kuris generuotų šilumą ar vėsumą arba atrasti tokiam klimatui tinkamus rūbus. Taip pat skirtingose vietovėse laukia skirtingos pramogos ar išbandymai, pradedant čiuožimu snieguotu kalnu žemyn užšokus ant skydo ir baigiant sklandymais oru gūsinguose, vėjuotose vietovėse.

Naujasis „Zelda“ žaidimas yra kiekvienam: tiek vaikui, kuris mėgsta nuotykius ir kad ekrane kažkas vyktų, tiek smalsiam tėčiui, kurį „Zelda“ įsiurbs po pirmojo pasigaminto patiekalo. Taip pat niekada nežaidusiems „Zelda“ žaidimų ar apskritai nei vieno „Nintendo“ gaminio, šis žaidimas yra pati puikiausia vieta pradėta. O fanai, kurie skaičiuoja kiekvieną smulkmeną ir pro kurių akis niekas neprasprūsta, čia gaus toną pačių įvairiausių dalykų, kurie kažką reiškia ar suteikia užuominą į kažką.

Šis žaidimas – tai išties kai kas naujo, gyvo, suteikiančio visišką laisvę ir netgi pakeičiančio kompiuterinio žaidimo apibrėžimą, tokio kompiuterinio žaidimo, kaip mes jį suprantame šiandien. Dar kartą apmaudu, kad, bent kol kas, kažką tokio gali išbandyti tik „Nintendo“  žaidėjai.