Atsimenate kai prie mažo kineskopinio televizoriaus močiutės sodo palėpėje visą vasarą su kaimynais žaisdavot „Road Rage“, „Sonic’ą“ ir „Street Fighter“? Mažas mirgantis ekranas, tragiškai trumpais laidais prijungti pulteliai, geltonos žaidimų disketės ir ant kilimo susėdę kiečiausi gatvių kovotojai — visi kaimynų vaikai.

Spėkit ką!

Ta patį jausmą sukelia ir naujasis „Street fighter 2“ leidimas pavadintas super ilgu pavadinimu „Ultra Street Fighter 2: the Final Challengers“. „Nintendo Switch“ konsolė mums tarnaujanti kaip puikus nešiojamas žaidimų įrenginys, dabar gali pasigirti ir žaidimu, kurį supras kiekvienas draugas. Nepaisant to, kad visi kol kas bandyti žaidimai šioje konsolėje yra savotiškai puikūs, ne kiekvieną draugą priversi juokingai staipytis žaidžiant „1-2-Switch“ ar karpyti vaikiškas formeles sprendžiant „Snipper Clips“ galvosūkius. Naujasis „Street fighter 2“ leidimas nežiba, nemirga ir nepypsi, jis tiesiog perkelia jus į tą patį močiutės sodą, į ozonu nuo perkaitusio televizoriaus atsiduodantį kambariuką. Jis atrodo ir skamba taip pat, kaip jį atsimename iš vaikystės. Moderniai perpiešti modeliai ir aplinkos regis nieko nepakeičia, kol neįsijungiame „classic“ režimo ir nesuprantame, kad atmintyje žaidimas atrodė žymiai geriau, nei iš tikrųjų. O jei „Nintendo Switch“ ištraukei iš kuprinės net ir ekranas yra toks pats mažas kaip ir šilelio močiutės palėpėje.

Įsijungę klasikinį snukdaužį pagrindiniame meniu rasime keletą pasirinkimų. Arkados režimas, Kovos prieš draugus esant kartu, kovos tinkle, kovos su draugu prieš sunkesnius priešus, „Way of hado“, spalvų redaktorius, galerija, nustatymai ir keletas kitų nereikšmingų pasirinkimų.

Pradėkime nuo pradžių. Tiesiog nuėmus joy-con pultelius ir „Nintendo Switch“ pastačius ant stalo kavinėje žaidimą galima žaisti dviese pasidalinant po vieną joy-con’ą kiekvienam žaidėjui. Kovose turime visus klasikinius kovotojus ir dvi naujas Ryu ir Ken variacijas, kurios buvo sukurtos specialiai „Buddy Battle“ režimui. Pasirinkus kovotojus galime rinktis iš dešimties skirtingomis spalvomis nuspalvintų kovotojų variantų arba pasirinkti savo sukurtą spalvų variantą. Po to pasirenkam kovos areną ir lėktuvėlis gaublyje nuskrendą į pasirinktą vietą. Visai kaip originalioje žaidimo versijoje. Tada ateina laikas grožėtis visais praleistais kadrais, ribotai atkurtomis animacijomis ir karšti draugo kailį. Tai padarę, sekantį raundą galime stengtis ne taip smarkiai ir sužaisti „Buddy Battle“ režimą.

„Buddy Battle“ režime du žaidėjai kaunasi prieš eilę blogųjų žaidimo personažų du prieš vieną. Šis režimas „Normal“ sunkumu dviese yra kiek per lengvas, o „Hard“ yra kiek per sunkus. Na, bent jau kol neprisiminsit visų vaikystėje mintinai iškaltų judesių ir kombinacijų. Žodžiu šis režimas skirtas ne santykių aiškinimuisi, o treniruotėms su mažiau patyrusiais žaidėjais, ar stumiant laiką su antra puse. Na, žinote, tuos momentus kai poroje abi pusės nori pažaisti, bet nė viena nemoka susitaikyti su pralaimėjimu.

Judam toliau.

Meniu pasirinkus spalvų redagavimą galime susikurti savo svajonių kovotoją. Čia gimsta ir vampyrė Chun-li ir raudonplaukė Cammy, ir japonišką demoną primenantis Honda. Įvairiausių kosmonautų gamybą suvaržys tik jūsų vaizduotė, 256 spalvos ir ribotas spalvų palečių saugojimo limitas. Už šią funkciją norime išbučiuoti žaidimo kūrėjus. Tai paprasta, elegantiška ir nerealu.

Nustatymuose, tiesa yra keista, tačiau ne pati keisčiausia šio leidimo dalis. Čia galime rinktis ar žaisime HD perdirbinį ar klasikinį „Street Fighter 2“ ir prisiminti kaip prastai jis atrodė. Galime rinktis ar su klasikiniu vaizdu gausime ir klasikinį garsą ar jo perdirbinį. Jei širdyje nostalgija, rekomenduojame iškart jungti „Classic“ režimą ir mėgautis neįtikėtina kvadratėlių gausa, 4:3 rezoliucija, lūžtančio balso Ryu ir palikti animacinio stiliaus grafiką HD režime. Žaidimų kūrėjai, kurių nemaža dalis dirbo ir prie originaliojo „Street Fighter 2“, pabrėžia, kad tiek „Classic“, tiek HD rėžimuose hitbox’ai, animacijos, smūgių trukmė, balansas ir visi kiti svarbūs „Street Fighter“ serijos bruožai buvo atkurti itin preciziškai. Daužant snukius čia viskas bus taip pat kaip ir senąjame „Ultra Street Fighter 2“.

Na, o dabar vyšnia ant šito spyrių ir energijos bangų torto. „Way of Hado“ režimas. Šis režimas buvo sukurtas išskirtinai „Nintendo Switch“ konsolei ir išnaudoja „Joy Con“ judesio sekimo funkcionalumą. Moderniai atrodančioje 3D aplinkoje tiesiai iš „Street Fighter 5“, mes pirmu asmeniu darysime suktukus ir leisime hadukenus. Tai vienas keisčiausių priedų, kurį esame matę, tačiau daug vertės be trumpos mankštos jis neatneša.

„Street Fighter 2“ ko gero yra tas muštynių žaidimas, kurį verta turėti „Nintendo Switch“ konsolėje. Jis suteikia nesibaigiančias valandas kokybiško ir smagaus žaismo su praktiškai bet kuriuo draugu, kuris vaikystėje čiupinėjo šiuo metu retro vardu vadinamas konsoles. Nostalgijos banga jus gali įtrauks valandų valandoms. Ypač kai pradėsite vartyti žaidimo viduje esančią, 250 puslapių galeriją su daugiau nei 1500 piešinių iš „Street Fighter“ visatos. Visgi, žaidimo kainos santykis su jame esančiu turiniu yra didžiausias stabdis. Už šią žaidimo versiją teks pakloti apie 40 eurų, o tai gali gąsdinti pagalvojus apie žaidime esantį turinį, kurio tikrai nėra ypač daug. Tačiau ši problema nėra tokia opi, jei namuose ar draugų rate turite dar vieną Street Fighter faną. Savo rankose galite turėti 30-ies metų jubiliejaus „Street Fighter“ žaidimo leidimą, kurio dėka neužtruksite laukdami maisto restorane, mėgausitės kovomis kelionės metu ar suorganizuosite mažą turnyrą su draugais kepant mėsą sode. Galbūt net tame pačiame namelyje, kuriame būdami vaikai ir svilinote senuką šilelį.