Geriausias visų laikų žaidimas apie viduramžius turbūt būtų „Medieval II: Total War“, o šalia jo – po šlovės spinduliais maudytųsi „Stronghold I Crusader“ (paskutinis geras „Stronghold“ žaidimas). Bet tai nereiškia, kad kūrėjams negalima ar nereikia stengtis sukurti jų įpėdinius, ar bent juos pranoksiančius žaidimus. Tai yra kilnus tikslas, net jei rezultatai kartais būna tokie keisti, kaip „Strategy and Tactics: Dark Ages“.

Iš pavadinimo gali pagalvoti, kad žaidimas mus mažų mažiausiai nukels į tamsiuosius amžius: viduramžius, ar bent ankstyvąjį jų etapą. Taip pat manytum, kad teks kautis istorinėse Europos kampanijose bei valdyti autentiškus to meto karinius dalinius. Ne, ne, visgi ne! Žaidimas vyksta kažkokioje pseudo Europoje, kur ne-Anglija yra į pietvakarius nuo Hanzos, mongolai veržiasi iš vakarų, o Akado imperijos kariai eina susiremti su muškietininkais. Vadinas, čia yra tokia maišalynė, užgriebianti net prieš-antikinių kultūrų ar jau XVI amžiaus darinių.

Bet koks skirtumas, kai skirtumai tarp amžių ir geografijos tarpų atskirtuose daliniuose pasireiškia tik skaičiukais, paveiksliukais ir pavadinimais. Matote, kiekvienas dalinys perkamas kaip korta. Jis turi atakos ir gynybos pajėgumus (kurie krenta patiriant nuostolius), karių skaičių ir kovinės dvasios rodiklį. Visi daliniai turi po vieną pradinę savybę ir dar po keletą gali užgyventi (bet ne tau duot rinktis) kylant patirties lygiui. Ir viskas! Kartais dalinių savybės įtakoja tai, kur rikiuotėje norėsi juos pastatyti, bet labai daug galvoti apie tai neprireiks.

Rikiuotės dar priklauso ir nuo generolo, nes geresni turi didesnį pasirinkimą. Trys kariuomenės išsidėstymo pozicijos – centras ir abu flangai – yra dar suskirstytos į dvi eiles po tris vietas. Vadinasi, yra 18 įmanomų vietų kariams, tačiau rikiuotės duoda tik po 9. Kadangi net ir pats geriausias karvedys gali su savimi pavilkti tik devynius dalinius (o visokie nusmurgėliai tik po 7), tau vietos nepritrūks. Štai čia prasideda žaidimas su daliniais ir jų įnoriais. Lengvoji kavalerija nori būti flange. Valstiečiai ir kitokie neprofesionalūs kariai geriau jaučiasi, kai pozicijoje turi daug draugų, arba yra pasodinti galinėje linijoje.

Ir tiek yra tos išmonės kare, nes mūšiai čia, „Strategy and Tactics: Dark Ages“, yra dar labiau suabstraktinti. Tiesą pasakius, žaidimas tau jų net nerodo, ir jei nori pažiūrėti kas atsitiko konkrečiai (paprastai gauni tik pranešimą apie pergalę ar pralaimėjimą), tai gali peržiūrėti įrašą. Šiaip gal ir neblogas sprendimas, turint minty, kad viskas kovoje automatizuota, ir dar trunka kartais labai ilgai. Vis dėlto, labiausiai erzina pažangių kariuomenių pirmi roundai, kuriuose galiomis ir savybėmis aptekę daliniai jas visas aktyvuoja. Kariai tada puola priešininkus priešpriešinėje pozicijoje (centras puola centrą), visi patiria nuostolius, peržiūrima kovos dvasia, ir tada viskas prasideda iš naujo. Jei kariai neturi priešininko, tai jie praleis bent ėjimą „žygiuodami“ užpulti gretimų priešininkų.

Tad vienintelis tavo indėlis į mūšį yra rikiuotės sustatymas. Prieš puolamuosius mūšius dar gali pasirinkti kokią naudosi, kad nugalėtum priešininką (pvz., gal reikia karius perkelti į dešinį flangą, nes ten visa priešo galia). Tačiau gynybiniuose mūšiuose kariai kausis pagal turimą rikiuotę. Laimei, žaidimas yra skirtas vienam žaidėjui, tad nereikės turėti problemų su kitų gyvų žaidėjų sukčiavimu.

Kita vertus, teks labai daug vargti su gyvų žaidimų kūrėjų fantazijos stoka bandant scenarijams įkvėpti iššūkio. Tu gali pradėti kovą su keturiais (iš 7 galimų) generolų, keletu armijikių, keliais miestais ir tuščiu iždu. Tuo tarpu kiekviena priešo armija jau bus daug didesnė nei tau pačiam pavyktų sukaupt. Kartais jos turės dalinių, kurių tu net negalėsi nusipirkti! Tai ypač galioja tom invazijų gaujom, kurios kiekviename scenarijuje atsiranda tam, kad tau žaisti būtų įdomiau. Ar tai bus vikingai, išdygstantys vidury žemėlapio (upe atplaukė), ar Hanzos armija, į viduramžių ne-Angliją atsivedanti XVI amžiaus muškietininkų.

Tad jei gali kūrėjams atleisti tokias išdaigas, galbūt sugebėsi pereiti ir visą kampaniją. Jos metu tu kaupsi taškus (techniškai auksą) gaunamą už misijos užduočių vykdymą. Jie yra leidžiami išsaugoti patikusiems generolams tarp misijų, nusamdyti „legendinius“ (istorijos įkvėptus) karvedžius, ar nupirkti patobulinimus tam tikroms karių klasėms. Kažkaip keista, kad tavo nuotykiai Hanzoje pagerins ir tavo Akado karius, bet toks jau tas žaidimas.

Bent jau iliustruotas jis yra tikrai padoriai! Karių kortos yra lengvai įsimenamos ir identifikuojamos, žemėlapiai atrodo gerai, o karvedžių portretai yra pakankamai išskirtini, kad nesusipainiotum. Padeda ir tai, kad kai kurie turi metalines ar budelių kaukes, bei kitokius neįprastus rūbus. Nelaimei, garso pusė yra daug silpnesnė… jei tu nori žiūrėt mūšių įrašus. Jie ne tik trunka ilgai, bet ir tie pasikartojantys garsai labai greitai pradeda erzinti. Laimei, už apmokymų ribų, tų mūšių žiūrėt tavęs niekas neverčia.

„Strategy and Tactics: Dark Ages“ yra keistas žaidimas. Jo žaismas yra pakankamai išskirtinis, kad jį būtų sunku lengvai nusakyti. Dar sunkiau yra nurodyti jo tikslinę auditoriją: pavadinimas tau žada viduramžių kautynes, o pats žaidimas duoda kampaniją, mažų mažiausiai paklydusią laike. Tai nelabai trauktų rimtus istorijos mylėtojus, ir kažkaip netiesiogiai tesitaiko į mažiau rimtus žaidėjus. Pekla ir tiek!