Šiais metais kompiuterinių žaidimų kūrėjai, lyg susitarę, lepino pasaulio žaidėjus kokybiškais muštynių žaidimais, tarp kurių didžiausi – „Injustice 2“ ir „Tekken 7“. Abu šie muštynių žanro grynuoliai užkėlė kartelę labai aukštai, o prie gero, žinia, priprantama. Vien šių dviejų žaidimų dėka atsirado suvokimas, kaip gali atrodyti kokybiška, ilga bei įtraukianti siužetinė vieno žaidėjo kampanija muštynių žaidime arba kaip galima nebe pirmą serijos dalį prigrūsti naujo, dar nenusibodusio turinio. Žodžiu, „Injustice 2“ ir „Tekken 7“ buvo puikūs, tad to paties ar net daugiau visi tikėjosi ir iš kito ilgai laukto, ilgametės serijos žaidimo – „Marvel vs. Capcom: Infinite“. Deja, šis žaidimas daugeliui tapo smūgiu žemiau juostos.

Prieš pradedant postringauti apie naujojo „Marvel“ ir „Capcom“ muštynių hito pliusus bei minusus, verta prisiminti, kad ši serija gyvuoja ilgiau nei daugelis įsivaizduoja. Pirmasis „Marvel vs. Capcom“ žaidimas pasirodė dar 1999 metais, konsolėms „Dreamcast“ ir „PlayStation“. Prieš tai buvo dar keli žaidimai, kuriuose „Capcom“ eksperimentavo su „Marvel“ ir kitų visatų veikėjais, bet taip giliai nebesikapstykime. Taigi, po sėkmingo starto dar gūdžiais 1999-aisiais, po kelių metų ši serija sulaukė vienos sėkmingiausių antrosios dalies, kuri sėkmingai karaliavo „PlayStation 2“ ir „Xbox“ konsolėse. Tuomet, po beveik dešimtmečio pertraukos, „PlayStation 3“ ir kitų to meto konsolių žaidėjai gavo progą išbandyti ilgai lauktą trečiąją serijos dalį, o dabar, praėjus dar šešetui metų, mes gauname „Marvel vs. Capcom: Infinite“. Žaidimas, kuris tęsia beveik 20 metų besitęsiančią seriją.

Nelaimei, šios ilgametės serijos kūrėjai pasirinko ne tiek plėtoti ar tobulinti gerąsias „Marvel vs. Capcom“ tradicijas, o, veikiau, pasivaikyti madų, todėl į žaidimą įtraukė – ir, atitinkamai, stipriai reklamavo – vieno žaidėjo siužetinę kampaniją su epine istorija. Kūrėjų manymu ši jų istorija yra tiek epinė ir įspūdinga, kad jos metu žaidėjui neleidžiama filmuoti ar daryti „screenshotų“ nei vienoje vietoje. O gal kūrėjai taip padarė todėl, kad niekas negalėtų įamžinti ir kitiems parodyti, kas ten darosi? Nes darosi niūrūs, nuobodulį ir nusivylimą keliantys dalykai. Matyti, kad kūrėjai labai sunkiai susitvarko su tiek skirtingų – ir priedo skirtingų visatų – personažų, o epinė vieno žaidėjo siužetinė kampanija tikrai nebuvo geriausias sprendimas šioje situacijoje. Taip pat matyti, kad veikėjai labai keistai sąveikauja tarpusavyje, beveik nei vienas jų nei pasikeičia, nei tampa pagrindiniu ar bent vienu pagrindinių istorijos dalyvių – visų stengiamasi rodyti po lygiai, dėl ko nei prei vieno veikėjo neprisiriši ir nei vienas jų netampa kažkuo įdomus. Nei dirbtinai sureikšminti bandytas siužetinis vingis, nei siužetinės kampanijos kulminacija nepalieka jokių emocijų, nebent suvokimą, kad žaidi itin vidutinišką žaidimą.

Taip pat prie nemaloniai nustebinusių žaidimo pusių šįkart stoja pačių veikėjų apipavidalinimas. „Marvel vs. Capcom“ žaidimai visuomet pasižymėjo žaismingu, spalvingu bei išskirtiniu stiliumi, tačiau šioje dalyje kai kurie veikėjai atrodo per daug kampuoti, deformuoti ar tiesiog akis badantis, o kadangi muštynių žaidime didžiąją laiko dalį praleidi stebėdamas savo ir varžovo veikėjus – tai tampa nemaža kliūtimi. Laimei, tarsi atsvara tam, žaidime itin patrauklios, detalios bei skirtingos aplinkos. Arenų, kuriose vyksta kovos, įvairovė džiuginanti, o super atakų efektai ir apipavidalinimas taip pat puikūs, tad greito veiksmo, fono ir efektų dėka kartais pavykst aitraukti dėmesį nuo pačių žaidimo personažų.

Kalbant apie pačius veikėjus, kurių viso žaidime yra 30 – labai gaila, kad su solidžia atsarga atsisiunčiamam turiniui – šis žaidimo aspektas taip pat pernelyg nedžiugina. Tai yra pats pasirenkamų veikėjų kiekis gal ir nudžiugintų, bet patys žaidimui parinkti veikėjai (tarp kurių grįžtančių iš praeitų dalių – mažuma) verčia raukti nosį. Tenka pastebėti, kad veikėjai parinkti ir/ar išpildyti netolygiai – vieni jų perkelti į žaidimą su atida, dėmesiu detalėmis (tikslūs garsai iš tų žaidimų ar filmų, iš kurių atkeliavo herojai), o kai kurie perkelti padrikai, atrodytų, be pastangų ar net tingiai. Laimei, žaidime, kaip ir įprasta, viskas subalansuota ir žaidžiant su iš pirmo žvilgsnio silpnesniu veikėju prieš pranešesnį, skirtumas taip labai tikrai nesijaučia.

Nors „Marvel vs. Capcom: Infinite“ ir turi įkyrių minusų, svarbiausias muštynių žanro žaidimo dalykas – kovos mechanika bei jos išpildymas – čia nepriekaištingi. Žaidime iš įprastų trys-prieš-tris kovų kūrėjai padarė du-prieš-du tipo kovas, dar žaidėjas dabar renkasi sau po du žaidėjus, kuriuos gali beveik bet kada kovos metų pakeisti vieną kitu ar su kuriais gali mėginti realizuoti beprotiškiausias kombinacijas. Taip pat žaidimas yra ypatingai lengvai prieinamas naujokams – čia net viena stipresnių smūgių kombinacija padaroma tiesiog daug kartų iš eilės spaudinėjant vieną mygtuką. Iš tikro, „Marvel vs. Capcom: Infinite“ pradedantiems žaidėjams gali tapti puikia erdve mokytis žaisti muštynių žaidimus, tačiau ir ieškantys iššūkio čia jo gaus sočiai – žaidimas, kuo geriau išmoksti žaisti, tuo labiau sunkėja.

Be to, kūrėjai į žaidimą įtraukė naują ir labai reikalingą sistemą – begalybės akmenis. Prieš kiekvieną kovą žaidėjas pasirenką vieną iš 6 begalybės akmenų, kurie kovos metu leidžia aktyvuoti skirtingas galias ir atlikti – kartais net lemiamus – specialiuosius smūgius. Įdomu, kad pasirinkus kažkurį iš šešių akmenų, kurių visi labai skirtingi, niekada nežinai, ką į kovą atsineš kompiuterio ar kito žaidėjo valdomi veikėjai, tad kartais gerai pasirinktas ar įvaldytas priešininko begalybės akmuo gali tapti tiesiausiu kelių į žaidėjo pralaimėjimą. Iš tikro įdomu matyti, kaip kūrėjai sugeba ne tik sukurti, bet ir šauniai į žaidimą įdėti tiek įtakos jam turintį elementą, kurio, bent kol kas, neturi joks kitas muštynių žaidimas.

Tenka pripažinti, kad nors po vietomis šlykštoko vizualaus apvalkalo ir absoliučiai prasto istorijos režimo ir slypi geros mechanikos muštynių žaidimas, toli gražu ne visi žaidėjai turės kantrybės taikstytis su viskuo, kas pūpso paviršiuje. „Marvel vs. Capcom: Infinite“ pasirodė tais metais, kai muštynių žaidimų žanras sulaukė dviejų puikių megahitų, tad naujajam „Marvel“ ir „Capcom“ hibridui tenka trečio brolio Jono rolė, kuri, šiuo atveju, tikrai jam nieko gero nežada. Tačiau tiems, kam išvardinti trūkumai nekliudo mėgautis puikios mechanikos muštynių žaidimu, tikėtina, čia bus dar viena ilgalaikė stotelė iki sekančio muštynių žaidimo.