Kai pasirodė „Steamworld Dig“, aš jį labai sėkmingai ignoravau. Juk esu rimtas dėdė, kuris žaidžia rimtus žaidimus, ne perdėm mielus ir patrauklius mainstream. Negaliu juk taip paprastai pasiduoti hype. Kita vertus, „Steamworld Heist“ buvo žaidimas su sprogimais ir robotais kosminiais kaubojais, tai kažkaip ir „Steamworld“ pasidarė priimtinas. Štai taip netikėtai buvau įtrauktas į „Steamworld Dig 2“.

Kažkur tarp „Steamworld Dig“ ir „Steamworld Heist“ įvykių, robotukė Dorothy leidosi į savo draugo Rusty, pirmojo žaidimo protagonisto, paieškas. Ginkluota kirtikliu, ji per dykumas ir urvus atkeliauja į šachtininkų miestelį, kurį kamuoja žemės drebėjimai. Pakeliui ji suranda Fen, sprite, pabėgusią iš pirmojo žaidimo antagonisto Vectron kompiuterio gniaužtų. Fen labiausiai nori matyti sprogimus ir liepsnas, bet sutinka laikinai keliauti su Dorothy. O jai juk reikia surasti draugą.

Jeigu esate geimeris, kuris žaidė dar paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, tai turbūt bent kartą teko susidurti su kasimo žaidimais. Tai yra 2D žaidimai, kuriuose šachtininkas juda aukštyn, žemyn ir kairėn arba dešinėn. Jie gali prasikasti per beveik visą ekraną užpildančias žemes tam, kad surastų aukso ir kitų brangiųjų iškasenų. Pakeliui pasitaikys neiškasamos uolos, žyminčios žemėlapio ribas ar sukuriančios apsunkinimų, ir akmenys, kurie laukia kol pasikasi po jais, kad nukristų tau ant galvos ir sutraiškytų. Atrodytų, SWD2 būtų toks paparastas žaidimas.

Bet ne! Jis suktesnis, nei pamanytum! Čia plyti ir beveik ištisi platformingo lygiai, ir iššūkių urvai, kuriuose yra net galvosūkių lygių. Jei žaidimas tau kartais siužeto tėkmėje patikės įvairius naujus žaislus – gabėjimą bėgti, šaudyti lynus su kabliais ar sprogmenis – tai tų galvosūkių pabaigoje galėsi rasti po vieną krumpliaratį, naudojamą tų žaislų patobulinimams pirkti. O šie įvairiai keičia žaidimą, nes prideda tavo žaislams papildomo funkcionalumo. Su krumpliaračiais galėsi pasiekti, kad lempa šviestų toliau ir ilgiau, arba kad kuprinėje briliantai užimtų mažiau vietos.

A, bet tam, kad galėtum įsigyti šiuos smagius patobulinimus pirma reikės uždirbti pinigų savo žaislų lygiui pakelti, nes tik taip atsirakina patobulinimai. O pinigus uždirbsi kasdamas brangiuosiuos išteklius. O tai pakankamai lengva, pinigų gali surinkti net iš rūgšties balų ar lavos ežerų, ir juos sunaikinti gali tik užkritę akmenys. Tačiau kuprinėje yra nedaug vietos – į vieną langelį telpa arba keturi (vienos rūšies) metalo vienetai, arba vienas deimantas. Jei tave ištiks nelaimė ir žūsi, tai dalį šių resursų negrįžtamai prarasi.

Tačiau negali ir skubėti į krautuvę, nes kiekvieną kartą parduodant iškasenas gausi papildomo pelno procentą – o šis priklauso nuo tavo patirties lygio. Tad gal ir saugiau parduoti viską kiekvieną kartą grįžus į paviršių, beŧ taip kaskart prarasi ir dalelę pelno. Kita vertus, visada gali prisidurti papildomų pinigų žudydamas visokius požemių monstrus – jie kai kuriais kartais respawnina po kiekvienos kelionės į paviršių ir net išmeta kruvinus deimantus. Na, ir jei esi nusipirkęs tam tikrą patobulinimą savo kirtikliui, tai užkapojęs požeminį žvėrį irgi gausi premiją.

O požeminiai žvėrys yra pakankamai charakteringi, net jei dažnai veisiasi tik vienoje ekosferoje. Patys paprasčiausi yra vabalai, kurie laukia kol prisikasi pakankamai arti, kad išsilukštentų ir pradėtų patruliuoti tam tikroje zonoje. Jie tavęs vaikytis nelabai nori, bet priėjus per arti bandys taranuoti (ir dažniausiai nukris į kokią tavo iškastą šachtą). Dauguma likusių yra daug aktyvesni, iš kurių mano mėgstamiausi yra savižudžiai robo-šikšnosparniai (panašesni į jonvabalius). Geriausia dalykas tas, kad juos gali numušti paprastai nepavojingu kabliu ant šniūro. Tada tas bjaurybė nuskrenda kažkur už ekrano ir sprogsta – kartais iškasdamas tau resursus ar pribaigdamas kokį nors priešą. Kitaip tariant, SWD2 yra ir visai smagių kovų, ne tik tunelio kapstymų, galvosūkių sprendimo ir platformingo.

Ir nors žaidimo pasaulis atviras, tuo pat metu jis ir labai natūraliai ribojamas tavo priėjimo prie žaislų. Kai kurios vietos nebus pasiekiamos be hidraulinio kūjo, galinčio prasimušti pro kietesnes uolienas. Kitur negalima užlipti be kablio ir taip toliau. Tai taip pat suteikia priežasčių aplankyti seniai praeitas zonas, kad rastum jose užslėptus resursus ar iki galo pabaigtum galvosūkių urvus. Na, ir kai kuriuos urvus daug lengviau pabaigti turint naujų mobilumo žaislų ar jų patobulinimų.

Šalia viso to, „Steamworld Dig 2“ dar yra ir gražus žaidimas. Jau „Steamworld Heist“ įvertinau jo meno stilių ir šis pasižymi tikrai talentingu ir žaismingu menininkų darbu. Robotai yra įvairių ir įdomių formų, sukurtų pagal tokias koncepcijas, kad tiktų šiek tiek steampunkiniam robotų miesteliui. Aišku, žaidime yra ir daugiau veikėjų nei tie, kuriuos sutiksi mieste, ir jie taip pat atrodo nuostabiai. Garso dizainas tam labai padeda, nors robotukai vis dar atsisako kalbėti. Kita vertus, robotai nėra žmonės, tad jiem gal tai visai ir nebūtina?

„Steamworld Dig 2“ tai žaidimas, kurio buvo verta laukti ir kurį verta žaisti. Net jei jis mane apgavo ir įviliojo į galvosūkių ir platformingo spąstus, žaisti jį buvo tikrai smagu. Tai turbūt geriausias kasimo žaidimas nuo tada, kai Miniclip žaidžiau „Motherload“!