Mums pavyko įsitrinti ir šiek tiek pažaisti „Raiders of the Broken Planet“ beta versiją. Mes net padarėme interviu su jį kuriančiais ispanais GamesCom. Tačiau mes neprisėdome padaryti nemokamos žaidimo versijos apžvalgos tą gūdų rugsėjį (aš žaidžiau „Total Warhammer II“). Tad į elektroninio pašto dėžutę įkritus DLC „Wardog Fury“ raktui buvo rastas pretekstas viską padaryti vienu smūgiu.

Aleph yra medžiaga, nuolat auganti per pusę persprogusioje planetoje. Ją atradusi žmonija greitai pavergė ir pradėjo engti ant planetos šipulių gyvenančius pacifistus vietinius (iš tikrųjų žmonijos protėvius), ir pampti Aleph nelyg naftą. Aleph leidžia daryti tarpžvaigždines keliones. Aleph pagerina organizmo darbą. Aleph suteikia nemirtingumą. O tu valdysi Harec, vieną iš vietinių, kurie nusprendė, kad snaiperio šautuvas jų problemas išspręs geriau nei taika, arba prie jo prisijungusių karių. Čia juk character shooter ir visi galimi veikėjai yra asmenybės.

Iš esmės RotBP yra kooperatyvinė šaudyklė, kur tu ir keli tavo draugai bandys įvykdyti misijas, o jiems priešinsis botai, specialūs, Aleph pripampę botai ir bosai. Kadangi tai veikėjų šaudyklė, vietoje paprastų klasių galėsi rinktis iš tavo atrakintų Harec pasipriešinimo komandos narių – Raiders. Kūrėjų sprendimu, kiekvienas iš jų turi griežtai apibrėžtą kovos stilių, ir jį tik šiek tiek pavyks koreguoti atrakintomis įgūdžių kortelėmis bei ginklais.

Mūšio lauke tu užsiimsi įprasta trečio asmens šaudyklių veikla. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kariai šaudo tik tau taikantis (kitam žaidime tai būtų tas lėtesnis, taiklesnis šaudymo režimas, kai veikėjas pakelia ginklą iki peties). O toliau teks šokinėti, slėptis lipnioje priedangoje (daugumai veikėjų sveikata atsistato tik priedangoje) ir šaudyt botus. Ir ne tik kad šaudyt, bet ir grumtis artimoje kovoje, nes tik taip galima išsiurbti Aleph ar amuniciją.

Kiekvienas veikėjas turi po savo ginklą. Harec, kad ir kaip būtų keista, turi snaiperio šautuvą. Lycus Dion, pirmas visų atrakinamas veikėjas, naudoja galingą, vidutinio atstumo šratinį šautuvą. Wardog Fury kampanijos pradžioje atrakinamas Loath laksto su granatsvaidžiu. Šalia to veikėjai turi ir po savybę. Kartais tai yra kažkas tokio kieto, kaip Lycus skydas, dengiantis iš priekio, trunkantis tik tam tikrą laiką, bet atremiantis bet kokią ataką. Kartais tai kažkas sunkiau panaudojamo, kaip kad Harec teleportacija, leidžianti šaudyti nuo bet kurio pasiekiamo taško – nelaimei, jis nuo to netampa nematomas, ir šaudantys botai jį greitai nuo sienos nukrapšto. Na, o vienos merginos savybė leidžia jai kartais užbėgti sienomis į viršų – naudinga tik medžiojant pasislėpusius snaiperius.

Herojai dar taip pat skirstomi pagal frakciją, kuriai priklauso prieš prisijungdami prie Harec – buvę Wardogs, pavyzdžiui, sveikatą regeneruoti pradeda net neužlindę už sienos.

Pačios misijos dažnai yra trumpos. Pirmoje dalyje reikia vykdyti užduotį, pavyzdžiui, ginti kažką nuo botų bangų ar bandyti pritvoti mini-bosą (kol aplinkui blaškosi botai). Ji gali būti kelių stadijų, ypač kai mini-bosai šiek tiek keičiasi patirdami žalą. Antroji misijos dalis gali pastatyti ir prieš tikrą bosą ar duoti užduotį, kurią reikia atlikti tiksint laikrodėliui.

Taip žaidimas vyksta paprastame PvE režime. Antagonist yra ypatingas PvP režimas, kuriame
prie misijos prisijungia papildomas žaidėjas, valdantis pikto kosminio demono sutvertą vieno herojaus kloną. Šio klono tikslas yra sutrukdyti žaidėjams įvykdyti misiją. Tad kovoti tada tenka ne vien su botais, mini-bosais ir atsitiktinai tau į komandą paskirtais idiotais, bet ir piktąja Harec (nes aš taip dariau) versija, snaiperio šūviais nukirtinėjančia tave iš kito žemėlapio galo.

Nelaimei, Wardog Fury misijos yra tiek labai nuviliančios, tiek visos smarkiai sekančios tą pačią formulę. Pirmoje dalyje reikia žudyti botus ar ką nors susprogdinti. Antrojoje – gaudyt tuos Aleph prisivartojusius super-botus, duot jiems į skūrą, ir išvogtą Aleph supumpuoti į kažkokį daiktą, dažniausiai generatorių. Tuo baisiausiai pasižymi paskutinė kampanijos pusė, kurioje Aleph pervežimai sudaro kokius 90% visų tikslų.

Bet net ir tai nėra svarbu, nes „Raiders of the Broken Planet“ yra pats gražiausias miręs žaidimas. Ir prasta misijų formuluotė yra tik maža dalis tos problemos. Didžiausios bėdos kyla iš monetizacijos modelio. Kai klausiausi kūrėjų GamesCom, idėja buvo paleisti nemokamą bazinę žaidimo versiją, su apmokymų misija ir viena įžangine. Tada žaidėjai galėtų pirkti papildomas kompanijas, taip pat ir žaidimo valutą, kas leistų jiems greičiau atrakinti kortas, kosmetinius patobulinimus ir panašiai.

Ir tada žmogus, nustatinėjantis įkainius, susitrenkė kaktą į staktą ir priraitė prie kiekvienos po nulį ar du. Tad taip išėjo, kad kampanijos galbūt ir pigios – Wardog Fury tekaštuoja dešimt eurų – bet norint ką nors atsirakinti žaidime, reikia pakloti kažkur 50-60 eurų arba įkišti dešimtis ar net šimtus valandų. Ir čia mes kalbame apie žaidimą su kitais žaidėjais – solo režimas duoda tik kelis grašius ir jokių kitų apdovanojimų. Tokia sistema žaidimą užmušė taip negyvai, kad per visą laiką, kurį bandžiau Wardog Fury, nepavyko surasti nei vieno mačo su nei vienu kitu žaidėju. Tuo pačiu negalėjau patikrinti ar tiesa tai, kad žaidimo matchmaking sistema irgi nelabai funkcionali…

Tad dabar turi žaidimą, kurio negali žaisti daugelio žaidėjų režimu, dėl ko dalies veikėjų net ir teoriškai neįmanoma atrakinti, ką jau kalbėti apie papildomus ginklus, kuriems reikia brėžinių, gaunamų tik daugelio žaidėjų režime. Negali atrakinti net trumpų tekstukų apie žaidimo pasaulius, nes visi yra mokami, o nemaža dalis dar reikalauja turėti tam tikrą frakcijos ar antagonisto rangą – ko negalima padaryti žaidžiant vienam. Kitaip tariant, net vieno žaidėjo režimas yra nelabai veiksnus – ypač turint minty, kad vykdyti misijas vienam yra nuobodu ir sunku.

Ir dėl to tikrai gaila, nes kūrėjai buvo sugalvoję įdomią visatą ir pripildę ją visokio keistumo veikėjų. Visa tai buvo perteikta tikrai gražiu meniniu stiliumi, Raiders galėjo pasigirti gera grafika, o vaizdo intarpai, nors ir trumpi, buvo gerai režisuoti. Misija, kurioje reikėjo gelbėti Lycus Dion, demonstravo ir nemažai potencialo kuriant naujas užduotis žaidėjams. Iš mechaninės pusės, labai didelių problemų nebuvo: tai, kad žaidimas norėjo mesti tave į apmokymų misiją neleisdamas net grafikos nusistatyti yra keista, bet ištaisoma. Tad didžiausia problema buvo padaryta marketingo ir kainodaros pusėje.

„Raiders of the Broken Planet“ tai nemokamas žaidimas, kuris jau yra miręs. Paprastas naujų kampanijų išleidimas nepadės, ypač kai jos tokios trumpos ir nuobodžios, kaip Wardog Fury. Vienintelis dalykas, kuris dabar išgelbėtų, tai didelis verslo modelio permąstymas, misijų perkūrimas ir griausmingas žaidimo perleidimas. Nes šiek tiek padirbėjus, Broken Planet nebūtų tokia bloga vieta kovoti.