Žaidimų apžvalgininkai dažniausiai gauna žaidimus iš redaktorių. Šie meldžia platintojus, keliaklupsčiauja ir bučiuoja batus, ir po to kartais iš dangaus nukrenta kodas ar kitas. Retkarčiais kūrėjai ar jų PR agentūros patys ištiesia ranką (ir kodą). O kartais tu tiesiog parašai kūrėjams ir jie tau atsiunčia žaidimą nepaisant to, kad rašai žaidimų svetainei kažkokioje negirdėtoje šalyje. Taip aš gavau „Dominions 5: Warriors of Faith“.

Visų Dominions istorija ta pati. Pantrokrator buvo dievų dievas. Jis valdė visą pasaulį, nugalėjęs galybę visokių dvasių, titanų, dievaičių ir kitokių pašlemėkų (dalį kurių pats sukūrė įvairiems pasaulio aspektams prižiūrėti). Bet vieną dieną Pantokrator dingo, atverdamas didžiausią galios vakuumą pasaulio istorijoje. Iš visokių kampų pradėjo lįsti įkalintos dvasios, iš bokštų išėjo pasižmonėti galia persisunkę burtininkai, drakonai užsimanė garbinimo, stabai nusprendė išplėsti savo įtaką… Žodžiu, krūva dievų-apsimetėlių pradėjo varžytis dėl dangaus sosto. Tačiau vietos tėra tik vienam.

Žaidime tu valdysi vieną iš šių būsimų dievukų, bei jį garbinančią tautą, kurios padedamas bandysi tapti naujuoju Pantrokrator. Išsirenki ar susigeneruoji žemėlapį, nustatai žaidėjų kiekį, pasirenki tautą ir dievuką, nustatai žaidimo sąlygas ir pradedi kovą. Skamba kaip „Civilization“? Taip, Dominions yra 4X žaidimas, tačiau vien pradinėse pakopose yra daug daugiau turinio ir pasirinkimų, nei visoje „Civilization“ kampanijoje.

Visų pirma, tautą rinksies pagal pasaulio istorijos periodą. Ankstyviausiame magija yra laisva ir galinga, o tautos tik įsikūrinėja. Technologijos yra visiškai primityvios (bronza ir panašiai), tad tai – magijos ir monstrų metas. Vėlyvajame periode magija daug silpnesnė, tačiau abiau paplitęs geležies apdirbimas, o burtai geriau išieškoti ir sistemizuoti. Vidurinysis periodas yra kažkur tarp jų. Ribos tarp šių periodų yra nepralaužiamos: žaidime neegzistuoja „Civilizations“ ar „Age of Empires“ primenantys perėjimai prie naujų epochų.

Kiekvienas iš šių periodų turi po 20 tautų. Tačiau tautų istorija vystosi iš periodo į periodą. Pavyzdžiui, pirmajame periode klestėjusi povandeninė karalystė gali viduriniame būti užkariauta įsiveržėlių. Gali būti, kad magišką Romos Imperiją nuniokojo jos burtininkų magija. Apie šiuos pokyčius labai smagu skaityti tautų aprašymuose – ir tai reiškia, kad žaidime yra apie 60 unikalių frakcijų, kurios skiriasi viena nuo kitos daug labiau, nei „Civilization“ tautos. Skirtingi daliniai, skirtingi priėjimai prie magijos, skirtingi herojai, magai, kunigai…

Ir skirtingas priėjimas prie dievukų! Priklausomai nuo žaidime nutylimos tautos kultūrinės/įkvėpimo srities, vienos frakcijos turės priėjimus prie vienokių ar kitokių dievų šablonų. Fantastinę Graikiją, pavyzdžiui, gali valdyti vienas iš titanų, o beždžionių karalystėje garbins iš indų mitų plaukusius padarus ir dievaičius (ar tiesiog labai ambicingą beždžionę). O šablonai daug kuo skiriasi ir vienas nuo kito! Pats žaidimas juos skirsto pagal dominion – viešpatystės – stiprumą, kuris nulemia kaip greitai ir stipriai plis dievuko garbinimas. Aukščiausioje kategorijoje yra statulos, fontanai su įkalintomis dvasiomis, ir stabai, atgiję nuo žmonių tikėjimo. Šie dievai negali judėti, bet yra galingi magijoje (plius, sunkoka negyvai uždaužyti gabalą akmens). Dauguma vidutinės kategorijos dievaičių yra galingi padarai, savo magijos įgūdžiais ar vien fizine galia galintys sunaikinti galybes paprastų karių. Aišku, kai kurie iš jų gali būti geresni burtininkai nei kariai ir atvirkščiai. O pati silpniausia viešpatija priklauso visokiems burtininkams ir žiniuoniams, kurie nusprendė, kad kitas karjeros žingsnelis – dievybė.

Bet čia dar ne pabaiga! Kiekvienas dievo archetipas kainuoja tam tikrą taškų kiekį – jų likutis yra naudojamas magiškos galios ir viešpatijos ypatybių pirkimui. Koks nors drakonas, galintis pats ištaškyti visą armiją, bus daug brangesnis nei niekur pajudėti negalintis stabas, ar išmintingas burtininkas, kurį visgi galima nudurti ietimi (mirę dievai-apsimetėliai atgal į pasaulį prišaukiami jų šventikų). Tačiau drakonui daugiau kaštuos ir magija. Iš esmės, galima pasirinkti dievuką pagal savo žaidimo papratimą, o tada jį pritaikyti tautai. Jei tavo žmonės moka žemės ir gamtos magiją, gudru būtų pasidaryti dievaitį, kuris yra puikus žemės ir gamtos magas. Be to, pirmą kartą žaidimo istorijoje, dievuko magijos įgūdžiai nulemia jo palaiminimo efektus. Tiksliau, kai tarkim ugnies magijos įgūdžiai pasiekia ketvirtą lygį (iš galimų devynių), tu gauni keturis taškus, kuriuos išleisi liepsningiems pašventinimo efektams įsigyti. Juos gali rinktis iš sąrašo, o tai leidžia dar labiau paveikti savo tautą susitiprinant jos šventuosius dalinius. O viešpatijos ypatumai gali nulemti tavo valdų darbštumą, derlingumą, magiškumą ir net klimato sąlygas!

Ir tik tada tu gali pradėti žaidimą (dėl to, kad praleidau kalbą apie mačo nustatymus). Kopimas į dangiškąjį sostą prasideda dažniausiai nuo vienos provincijos, žvalgu, generolo ir dievaičio (nebent norėjai daugiau taškų jo kūrimui ir pasirinkai, kad jis būtų užmigęs ar įkalintas, dėl ko jis prie žaidimo prisijungs daug vėliau). Laikas pradėti plėsti valdas! Žemėlapyje judi panašiai kaip „Risk“ – dažniausiai po vieną regioną, nors priklausomai nuo herojų, magijos ir armijų sudėties, galima judėti ir greičiau. Pradžioje aplinkiniai regionai būna apgyvendinti vietinių karinių pajėgų, kurias teks nugalėti, kad plėstum savo fizines valdas. Viešpatijai, tiesa, tai nelabai rūpi, ir ji gali plisti nepaisant to, kieno armija kur stovi.

Tad žaidimo pradžioje žvalgysi artimiausias valdas, planuosi užkariavimus, samdysi kareivius, pradėsi magijos krypčių tyrimus (arba ne, jei pamirši – žaidimas tau neprimins) ir paskelbsi vieną iš savo pavaldinių pranašu. „Dominions“ žaidime yra tikrai nemažai veiklos ir tikrai reikės padirbėti, kol ją automatizuosi. Jei turi užtenkamai aukso, provincijoje gali iš karto užsakyti visą armiją – priklausomai nuo regiono resursų, samdymo taškų ir šventumo taškų (reikalingų šventiems daliniams), tavo armija bus pastatyta per keletą ėjimų. Gali užstatyti ir pastovų tam tikros kombinacijos kareivių samdymą – labai pravartu jei statai krūvą silpnesnių dalinių.

A, kalbant apie dalinius: „Dominions 5“ yra vienintelis žaidimas, kuriame gali susidurti šimtinės ar net tūkstantinės armijos, bet kuriame pateisinu tai, kad kareivėliai samdomai individualiai, o ne kaip daliniai. Kiekvienas karys žaidime turi daugiau rodiklių – dydis, gyvybės taškai, ištvermė, taiklumas ir panašiai – nei RPG veikėjas. Ir čia dar prieš ypatingas savybes – gyvūnas, bebaimis, beprotis, neapčiuopiamas, ir t.t. – ir ginkluotės sąrašą. Na, ir kiekvienas karių tipas turi pakankami tikslų aprašymą, paaiškinantį jo vietą žaidimo pasaulyje – tad jei paskaitei, kad Baba Yaga visada maišo katilą, kuriame verda vaikų kūno dalys, tai gali pastebėti, kad ji turi ypatybę pamaitinti 50 kareivių.

Aišku, daug svarbesni už kareivius yra herojai, samdomai atskirai nuo kareivių. Generolai yra vienas paprasčiausių tipų – jie dažniausiai yra stipresnė paprasto kario versija, galinti vesti tam tikrą kiekį (gyvų, magiškų ir/ar nemirėlių) karių į karą – ir galinti naudoti magiškus daiktus, kaip koks RPG veikėjas. Žvalgai ir daug retesni žudikai ne taip dažnai pasitaikanti (ir dažniau mirštanti) „fizinių“ herojų versija. Jie gali sliūkinti paslapčiomis į priešo teritoriją ir pranešti apie priešiškas pajėgas ar net bandyti nukneckinti priešo generolą (tai nėra tik kauliuko ridenimas tau nematant – žaidime įvyksta tikra dvikova). Magai yra atskira kategorija – jie dažnai turi įgūdžių vienoje ar daugiau magijos sričių, bei tam tikrą tyrimų taškų skaičių. Visai įprasta turėti krūvą magų sostinėje, kurie neveikia nieko kito, tik tyrinėja magiją. Paskutinis tipas yra šventikai: jie gali plėsti tavo viešpatiją ir pašventinti karius. Aišku, kadangi čia yra Dominions, tai herojų ribos kartais labai apsitrina. Kai kurie generolai gali būti tokie pat slapukai, kaip žvalgai ir slapčia vesti tokius pat užsislaptinusius karius. Kartais tiek generolai, tiek magai gali būti šventi ar ir šventikai. O ką dar kalbėt apie magijos efektus.

Ooo, magija. Žaidimą ji veikia trimis didelėmis sritimis: burtai skraido mūšio lauke, ritualai yra naudojami strateginiame žemėlapyje, o magiški artefaktai leidžia sustiprinti herojus ir suteikti jiems savybių, apie kurias jie niekada nesvajojo. Magija yra varoma magiškais briliantais (arba, jei esi šlykštynė, kuris imasi kraujo magijos, aukojamos nekaltos mergaites – žaidimas neleis tau apsimetinėti, kad iškvietinėji demonus aukodamas vagis ir žudikus), kuriuos generuoja magiškos vietovės tavo valdose. Aišku, jas pirma reikia rasti, o tam reikia arba patyrusio mago, galinčio apieškoti teritoriją, arba magijos.

Magija, naudojama mūšiuose, yra tau nepavaldi (nebent užprogramuoji specifinius burtus, kuriuos magai turi paleisti pradžioj susidūrimo). Kita vertus, ritualai ir artefaktų kūrimas vyksta tik tau paliepus. Ritualai – atliekami tik teritorijose, kuriose pastatei laboratoriją (vieną iš trijų žaidimo pastatų) leidžia pakankamai stipriam magui prikelti zombių arba iškviesti neįprastų karių (kai kurios tautos turi dar ir joms unikalių iškvietimų), zonduoti draugišką teritoriją ieškant magijos šaltinių (vienas svarbiausių automatizuojamų burtų), išsiųsti sparnuotas beždžiones pagrobti ir pargabenti priešo herojus, pakeisti klimatą ir galiausiai užsiimti absurdiškais pasaulinio masto užkeikimais.

Kita vertus, magai gali gaminti ir daiktus tavo herojams (ir dievaičiui) – kaip visada, už magiškus briliantus. Jei pradedi nuo tokių paprastų dalykų, kaip tiesiog lengvesni šarvai ar aštresnė ietis, tai greitai pradėsi gaminti magišką baimę keliančius šalmus, pakabukus, mūšyje galinčius prikelti zombius, skydus, galinčius prakeikti tavo priešus, pakaitines akis, žudiko širdis…

Realiai, vienintelė sfera kurioje neturėsi tokios smulkmeniškos kontrolės yra mūšiai. „Dominions“ yra žaidimas ėjimais, tačiau tie ėjimai visi vyksta vienu metu. Vadinasi tu – ir tavo varžovai – visi vienu metu nustatote veiksmus (armijų judėjimą, ritualus, žvalgybą, nosies krapštymą) ir baigiate ėjimą. Tada kompiuteris viską įvykdo vienu metu (ar realiu laiku) ir pateikia ataskaitą. Joje matysite savo magų veiksmus ir jų pasekmes, galėsi paskaityti mūšių suvestines ir pažiūrėti jų įrašus, išgirsti apie netikėtus atsitikimus savo valdose ir panašiai.

Tačiau nors ir negali paveikti mūšių realiu laiku, tai dar nereiškia, kad negali užsiimti mikrovadyba! Kiekvienas herojus gali vesti tam tikrą (ribotą) kiekį karių, suskirstytus į (dar labiau ribotą) skaičių būrių. Kiekvienam būriui galima nustatyti mūšio lauko doktriną (pavyzdžiui, liepti šauliams šaudyti ir laikytis atstumo), formuotę ir pradinę vietą mūšio lauke. Su herojais galima padirbėti dar detaliau – tai yra svarbu, kai nori, kad mūšio pradžioje magas paleistų keletą specifinių burtų prieš pradėdamas savo nuožiūra kairėn dešinėn svaidyti ugnies kamuolius.

Mūšio įrašų peržiūrėjimas yra ne tik smagus, bet ir svarbus ritualas. Sąvadas tau nepasakys kas užmušė ką – tik kiek ir kokio tipo dalinių dalyvavo mūšyje, kiek jie priešų užmušė ir kiek jų žuvo. O žiūrėdamas įrašą galėsi patikrinti savo dalinių efektyvumą, pažiūrėti kaip pasirodė tavo magiškais daiktais apkarstyti herojai – ir kas juos nukneckino. Taip pat galėsi pamatyti ir kaip atrodo priešo pajėgos – ypač tai, kokius žaislus tamposi jo karvedžiai ir magai. Ir, svarbiausia, pamatysi, kaip tavo pašventinti tamsieji tamplieriai kiaurai pramušė priešo linijas, ar kaip tavo skraiduoliai nusileido priešo užnugaryje ir papjovė jo magus.

Aišku, apie žaidimą galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet reikia išskirti laiko ir kritikai. Visų pirma, „Dominions“ atrodo kaip žaidimas, kurio grafika nebuvo labai įspūdinga 2002 metais, kai pasirodė jo pirmoji dalis. Man tai netrukdo – ypač turint mintyje, kad tai leidžia kūrėjams lengvai sukurti masinius mūšius ir daugiau nei 1500 (!) karių – bet kai kam gali ir nepatikti. Vartotojo sąsaja irgi nėra iš gražiųjų ar draugiškųjų. Prie valdymo schemos reikia laiko priprasti – laiko reikia ir norint išmokti visus hotkeys kurie tikrai palengvina gyvenimą. Apskritai patartina paskaityti žaidimo instrukciją – ypač turint minty, kad žaidimo apmokymai veiks tik tada, jei turėsi instrukciją šalia savęs. Aš, kita vertus, pagrindus išmokau skaitydamas žaidimo Let’s Play, o daugiau viskas buvo atrasta ilgu bandymų ir klaidų keliu. Labai ilgu keliu.

„Dominions 5“ man yra geresnis žaidimas nei „Total War: Warhammer 2“. Taip, vienas iš jų yra gražesnis, prieinamesnis ir vyksta „Warhammer Fantasy“ pasaulyje. Tačiau „Dominions“ yra drąsesnis: jis neturi kampanijos, faktiškai identiškos, kad ir kurią rasę rinktumeis ir labiau nei rišlią istoriją primenančios ištęstą apmokymų misiją. „Dominions“ matoma meilė ir įdirbis, ir ištikimybė savo tikslui, visiškai neatsižvelgiant į tai, ko vaikosi rinka. Taip, žaidimas galėtų būti legviau valdomas, turėti pilnai žaidime esančius apmokymus ir patogiau pateikti informaciją. Tačiau jis niekad neturėtų būti gražesnis, nes nešvaistant resursus srityse, kuriose negali varžytis su AAA žaidimais, gali sau leisti sukurti tokį pasaulį, kokio jokia didelė studija sau niekada neleistų.