Kas yra legendinė žaidimų serija „Final Fantasy“ – žino visi. Apie šią seriją gali turėti savo nuomonę, pvz. labai mėgti arba labai nemėgti, juoktis iš absurdiškų serijos veikėjų šukuosenų, kartais nelogiškų siužetų ar papildomų dalių, bet nežinoti „Final Fantasy“ gyvenant mūsų pasaulyje ir bent kiek besidomint žaidimais – neįmanoma. Kita vertus, pati serija nėra tokia tolygi, kaip norėtųsi – iš principo „Final Fantasy“ ilgametiškuma nulemia tradicija tapusios numeruojamos žaidimo dalys, kurios visos yra japoniško RPG žanro, visos pasakoja neįmanomas pasaulio gelbėjimo istorijas ir visose yra labai užknisančių bei labai mėgstamų veikėjų, kurie kiekvienoje dalyje skiriasi – kaip, beje, ir pats žaidimo pasaulis. Bet štai, bėga metai ir „Final Fantasy“ serijos savininkai nusprendžia, jog per tiek metų jau prigeneruota tokia gausybė veikėjų bei skirtingų pasaulių, kad galima imti ir padaryti gerą muštynių žaidimą. Ir tai buvo didelė klaida.

Teisybės dėlei, „Dissidia: Final Fantasy NT“, kuris skirtas namų konsolei „PlayStation 4“ – nėra pirmasis bandymas iš šios serijos padaryti muštynes. Pirmasis „Dissidia: Final Fantasy“ pasirodė dar 2008 metais nešiojamai žaidimų konsolei PSP, o kiek vėliau – šiai pačiai konsolei išėjo ir papildomi tęsiniai. Žaidimas buvo puikus ir idealiai tiko mažesniajam „PlayStation 2“ ir „PlayStation 3“ broliui, tačiau sumanymas sukurti didesnį, įspūdingesnį ir šiuolaikiškesnį tęsinį šiam vykusiam žaidimui jau dabartinės kartos konsolei, matomai, jau iš pagrindų buvo prastas. O priežastys – akivaizdžios.

Visų pirma – istorijos režimas. Visi žino, kad ką jau ką, o gerą – ar bent jau melodramatišką – istoriją „Final Fantasy“ serijos žaidimas tiesiog privalo turėti. Na, gerai jau, gerai, pagalvojo kūrėjai ir sukurpė visišką skystalą apie tai, kaip dvi iki šiol serijoje nematytos dievybės staiga sumano suremti savo ietis ir, kad būtų įdomiau, tomis ietimis pasirenka beveik visų kada nors išleistų „Final Fantasy“ žaidimų herojus. Na, neverta komentuoti, kiek tie padriki istorijos gabaliukai teikia džiaugsmo, kai bandoma bent po frazę suteikti kiekvienam iš žaidime pasirenkamų veikėjų arba koks gali būtų geras ar įdomus siužetas, kai jau jo pretekstas šlubuoja, bet istorijos režime yra kur kas didesnė problema. Kokia? Ogi kiekvieną varganą žaidimo istorijos filmuką iš pradžių reikės atrakinti! Kaip? Tiesiog žaidžiant vėl ir vėl kitus žaidimo režimus, kurių, užbėgame už akių, tikrai nėra daug. O tiesą sakant, vos keli – kovų serijos vienam žaidėjui prieš kompiuterio valdomus veikėjus bei žaidimas tinkle, kuris iš karto atkrenta tuo atveju, jei žaidėjas nemėgsta žaisti tinkle ir nusipirko „Final Fantasy“ serijos žaidimą dėl įprasto tikslo – mėgautis vienam žaidėjui skirtu turiniu. Na, čia teks nusivilti.

Tam, kad būtų atrakintas net ir minutės netrunkantis žaidimo istorijos filmukas, kuriame parodoma, kaip keli veikėjai tiesiog eina dykumą ir kažką vienas kitam pasako, reikės plušėti pusvalandį ar daugiau, žaidžiant tiesiog įprastų kovų prieš kompiuterį grandines. Na, toks sprendimas gal ir būtų tinkamas, jei žaismas galėtų atlaikyti tokį kūrėjų pasitikėjimą, bet šiuo atveju taip nėra – priežastis papasakosime vėliau. Tačiau ką mes turime istorijoje? Ogi išties didelį tinklelį siužetinių filmukų ir žymiai mažesnio kiekio kovų, kuriuos visus – taip, net kovas! – po vieną reikės atsirakinti iki kaulų smegenų zulinant kelis kitus režimus. Dieve, už ką? Kalbant apie tai norisi balsu svarstyti, ar kūrėjai taip nemyli savo fanų, ar jie tiesiog yra tokios blogos nuomonės apie žaidėjus, t.y. kad pastarieji grindins bet ką, tik paduok. Na ir, žinoma, tie siužetiniai filmukai, dažniausiai, yra net neverti sugaišto laiko, jie tokie, tarsi kūrėjai galvotų – na baikit, juk tikrai grindinat dėl savęs, o ne kokio nors apdovanojimo, ką jūs apgaudinėjate!

Toliau – pačios kovos. Vėlgi, kalbant atvirai, jos nėra prastos iš principo – netgi priešingai, kovos šiame žaidime siūlo ganėtinai naują ir iki šiol nematytą konceptą, kuris savo kompleksiškumu netgi šiek tiek primena kovas kai kuriuose japoniškuose RPG. Taigi, kovos čia vyksta trys prieš tris, tačiau iš žaidėjo pasirinkto trejeto pats žaidėjas valdo tik vieną veikėją. Kovų esmė iš pradžių gali pasirodyti sudėtinga, tačiau ilgainiui tikrai perprantama – tikslas yra iš pradžių atakuoti varžovą vieno tipo atakomis ir, šiam palūžus, pereiti prie kito tipo atakų ir tai kartoti tol, kol per vieną kovą šiuo būdu nenugali trijų priešininko veikėjų. Tai yra bendras ir pagrindinis kiekvienas kovos tikslas, tačiau visi veikėjai suskirstyti į skirtingas klases ir tai reiškia, kad vieniem lengviau sekasi atlikti vieno tipo atakas, kitiems – kito, o tretiems geriausiai pavyksta sustiprinti arba pasilpninti pasirinktus veikėjus ir t.t. Strategiškas komandos susirinkimas, greitas mąstymas pačiame kovos lauke ir yra „Dissidia: Final Fantasy NT“ raktas į sėkmę. Kita vertus, pačios kovos dažnai būna chaotiškos, ekrane vienu metu vyksta praktiškai viskas, kas tik gali vykti – kažkas bėga, kažkas gaudo, kažkas ruošia burtą, dar kažkas bando atsigauti po atakos, o ketvirtas, žiūrėk, jau iškviečia summoną – viso šio jovalo niekaip nesukontroliuosi, gali tik stačia galvą pulti į jį ir tiek. Tikriausiai neverta nė sakyti, kad žaidimas jau ir po kelių kovų – vargina. Tam, kad jį prisijaukintum, reikia tikrai daug žaisti, bandytis bei apsišarvoti kantrybe, tačiau be vidinio žaidėjo noro, jei toks yra, žaidimas daugiau nesiūlo jokių paskatinimų to daryti.

Tiesa, be standartinių kovų, kurių tikslas – nugalėti tris priešininko veikėjus, yra ir kovos, kurios sukasi apie varžovo kristalą. Tokių kovų tikslas – kuo greičiau sunaikinti varžovo kristalą, kas, šiaip jau, nėra sunku ir tokią kovą įveikti užtrunka kur kas greičiau, tačiau vos keli režimai nėra pakankama įvairovė ar pramoga nei „Final Fantasy“ serijos gerbėjams, nei muštynių žanro entuziastams, kurie tikrai nebus gailestingi šiam žaidimui, ypač turint omenyje tuntą gerų muštynių žaidimų, kurie pasirodė pastaraisiais metais. Tad turint omenyje šį visą kontekstą – labai sunku mintyse nusipiešti žaidėjo, kuriam šis žaidimas ir būtų skirtas ar tikrai patiktų, portretą.

Dar vienas žaidimo minusas, į kurį jautriai sureaguos būtent „Final Fantasy“ serijos gerbėjų stovykla, yra pasirenkamų veikėjų sąstatas. Taip, kūrėjai, kaip matyti, pasistengė parinkti veikėjų iš beveik visų „Final Fantasy“ serijos dalių, kas yra sveikintina, tačiau dažniausiai tai yra po, kūrėjų nuomone, pagrindinį kiekvienos žaidimo dalies herojų. Paprastai – po gerietį ir po blogietį iš kiekvienos dalies. Na ir čia yra didžiausias šūvis pro šalį, nes kiekviename „Final Fantasy“ yra fanų pamėgtų veikėjų, kurie toli gražu nebūtinai pagrindiniai, todėl tie, kas norėjo pakovoti, pasirinkę Auroną, Tifą, Seiferį ir t.t. – pasilaikykite savo norus sau. Kita vertus, jau matyti įvairių gandų apie papildomą turinį žaidimui, kuriame už nemažus pinigus vėliau bus pateikiami papildomi veikėjai, bet apie tokius dalykus norėtųsi kartą ir visiems laikams iškalti nuomonę akmenyje ir nusiųsti visiems kūrėjams. Nes viena yra kai moki pinigus už papildomą „Ubisoft“ žaidimų turinį, kuriame ir gauni apie dešimt valandų papildomo žaidimo ir kita, kai sumoki panašią sumą už tris veikėjus, kurie yra tik veikėjai, bet net nėra jokia forma įtraukiami į žaidimo istoriją ir t.t. Apie ką mes kalbam.

Ką gi, nuoširdžiai išsikalbėjus, nesugalvojame nė vieno žaidėjo, kuriam būtų galima nuoširdžiai rekomenduoti „Dissidia: Final Fantasy NT“ įsigyti net su nuolaida – jis to nevertas. Žymiai geriau yra išbandyta naujai išleistą „Street Fighter V“ arcade versiją arba išbandyti ilgai lauktą žaidimą „Dragon Ball FighterZ“ – pastarasis tikrai vykęs ir prikaustis prie konsolės bei ekrano ilgam. Tuo metu naujasis „Final Fantasy“ muštynių žaidimas yra kirtis per pasturgalį tiek fanams, tiek ir muštynių žaidimų gerbėjams, nes tiek vieniems, tiek kitiems bado akis. Galbūt jei kada atsiras proga žaidimą pasiskolinti arba pažaisti viešuose renginiuose – pamėginkite, kas žino, gal patiks ir jūs būsite tas vienas iš nedaugelio žaidėjų, kuriam šis žaidimas ir buvo skirtas, tačiau net matematiškai tokia tikimybė yra labai menka, tad geriau, tiesiog, susilaikyti ir rinktis kitą žaidimą.