Rašau šį laišką, nors iš anksto žinau, kad adresato grafa ant voko bus tuščia. Galbūt,— tai sielos išpažintis, o gal tik nesuprantami svaičiojimai. Galų gale, nesvarbu…

Staigūs ir visiškai netikėti gyvenimo posūkiai priverčia susimąstyti: kodėl taip, o ne kitaip?.. Prašyčiau Dievo malonės, bet aš jau seniai tenai, aukštybėse, prakeiktas ir savo pavardę išvysčiau nebent būsimų tremtinių į pragarą kataloge. Belieka realusis pasaulis…

Šeimos nesukūriau ir, kaip parodė pastarieji įvykiai, tai išėjo į naudą. Netektis visuomet skaudesnė už vienišumą. Kita vertus, meilė už medų saldesnė… Buvo mano dėmesį patraukus vieno kolegos dukrelė, bet laiku sustojau. Nenoriu sau brangaus žmogaus įpinti į intrigas, kuriose pats dalyvauju. Noriu ramaus šeimyninio gyvenimo, kurio jau niekad nebeturėsiu…

Nusivyliau savo būtimi. Gal kitam atrodytų patrauklus toks gyvenimo būdas, lyg veiksmo filme. Bet man — nė velnio. Pats jaučiu, kaip yra trikdoma mano vidinė harmonija, iš kurios dabar liko tik beformiai skutai. Žmogus nepratęs matyti gęstančios gyvybės, o man tai kasdienybė. Virtau žudymo mašina, paklūstančia aukštesnėms instancijoms bei neužduodančia klausimų. Prisipažinsiu, kartais atrodo, jog būtų lengviausia apžioti vamzdį ir nuspausti gaiduką, bet giliai manyje rusenanti kovotojo siela ragina nepasiduoti ir atlaikyti visus išbandymus, kad ir kiek jų būtų…

Daugtaškiai šiame laiške reiškia mano sielos atodūsius…

O prasidėjo viskas nuo eilinės darbo dienos, kuomet dar dirbau taksistu. Rodės, buvo eilinis vakaras, kai netikėtai prie automobilio pribėgo du ginkluoti vyriškiai ir pareiškė, kad aš turįs atsikratyti jų persekiotojų ir nuvežti juodu į „Salieri“ restoraną. Blizgantys pistoletai išbaidė abejones ir vakarinį mieguistumą.

Spaudžiau iki dugno. Persekiotojai ėmė šaudyti ir taranuoti pavargusį taksi furgonėlį. Tuo metu bijojau ne tik persekiotojų, bet ir šalia sėdinčių keleivių. Paskubomis apsvarstytos galimybės buvo tokios: a) persekiotojai mums peršauna ratą, išstumia iš kelio ar dar kaip nors įvelia į avariją, kur visi baigiame savo gyvenimus; b) keleiviai, susierzinę dėl mažiausios smulkmenos, „nudeda“ mane ir sukasi iš situacijos patys; c) abu automobiliai sustoja ir prasideda susišaudymas, kuriame mirštu kaip netyčinė auka arba nereikalingas liudininkas.

Mintis išsklaidė ir „b“ punktą priminė piktas vieno iš mano keleivių riaumojimas, kad greičiau pamesčiau „uodegą“. Ëmiau laviruoti priešinga eismo juosta ir siaurais kiemeliais. Spaudžiau iš automobilio viską, ką galėjau. Nors persekiotojai buvo geriau motorizuoti, po ilgų manevrų pavyko jiems dingti iš akių.

Sustojom prie minėtojo „Salieri“ baro. Paprašė palaukti. Tik tada, kai mano keleiviai pradingo už durų, atsigavau ir supratau, kas ką tik įvyko. Balanso tarp mirties ir gyvenimo išjudinta širdis daužėsi krūtinėje. Ją apraminau cigaretės dūmu. Laukiau. Durys atsivėrė ir laukan išėjo vienas mano buvusių bendrakeleivių. Pakėlė ranką, kad ištrauktų kažką iš po švarko.

Tą pačią akimirką į galvą šovė mintis, kad lengviausias būdas mane nutildyti yra paleist kulka kakton. Šaltas prakaitas išmušė kūną, judesiai tapo suvaržyti ir netikslūs. Bandžiau užvesti automobilį, o šis, kaip tyčia, spyriojosi. Vyras artėjo. Jau traukė ranką lauk. Nebežinojau, ką daryti. Pabaiga! Ne, iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukė vokelį ir įteikė man, perduodamas padėką nuo pono „Salieri“. Staigi permaina — nuo visiško šoko iki totalaus atodūsio — vos neįvarė infarkto. Užsiminė, kad čia galiu bet kada prašyti pagalbos ar net gauti darbą.

Vėliau, kai atidariau vokelį, širdis dar kartą sudrebėjo taip, kad senatvėje ji man tai dar primins. Tokios sumos akyse regėjęs nebuvau! Bet sąžinės balsas liepė neprasidėti su nusikaltėliais, kad ir kokius pinigus šie siūlytų. Laikau jį geriausiu patarėju, todėl paklusau…

…Kol kitą dieną taksi stovėjimo aikštelėje prie manęs nepribėgo pora beisbolo lazdomis ginkluotų nepažįstamųjų. Jie ėmė daužyti automobilį, o po to ir mane patį. Nuo beisbolo lazdos, kuri būtų sutriuškinusi kaukolę, pavyko išsisukti. Dėjau į kojas. Užpuolikai pradėjo šaudyti. Adrenalino ir taip pakako. Bet gyvenimas nenorėjo manęs paleisti iš savo nagų. Žaidė kaip tik norėjo, griovė įsivyravusią mano gyvenime santvarką.

Gerai, kad netoliese buvo „Salieri“ restoranas. Suradau jame prieglobstį, o su mano persekiotojais buvo žiauriai susidorota. Nuo šio taško ir prasidėjo mano bendradarbiavimas su nusikaltėliais. Šeima, kurios galva pats ponas Salieri, šiltai mane priėmė ir pažadėjo rūpintis kaip ir visais kitais savo nariais. Šeima — naudojanti žiaurius metodus priešams ir tėvišką globą draugams. Mafija. Ir aš tapau jos dalimi.

Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Dabar dirbau juodus darbelius, ginklu skaičiausi su visais, kurie pastojo man ar kažkam iš „Šeimos“ kelią. Užduotys buvo labai įvairios: skolų išmušinėjimas, informacijos gavimas, susidorojimas. Nuvykęs atlikti savo darbo, už kurį, beje, gaudavau kalnus pinigų, užkurdavau tokį pragarą, kuriame net pats velnias nenorėtų pabuvoti.

Miestas didelis. Labai didelis. Todėl vaikščiodamas pėsčiomis, galėčiau dirbti nebent ledų pardavėju kuriame nors kvartale. Tam reikalui šeima išlaikė Ralfį — smulkaus sudėjimo ir nedrąsaus būdo mikčių, garaže darantį tikrus stebuklus! Jis mane išmokė nukniaukti automobilius, o kiekvienąkart, kai jį aplankydavau, pravesdavo paskaitą, kaip įveikti naujausių modelių spynas. Taip visas miestas tapo mano žaidimų aikštele.

Pribėgęs prie pravažiuojančio automobilio, be vargo ištraukdavau jo vairuotoją lauk ir atėmęs ratus, dumdavau, kur tik vėjas nešdavo. Nepaisiau moralės normų, spjoviau net ir ant policininkų, su kuriais, visgi, iškildavo problemų. Vos pralėkus raudoną šviesą pareigūno akivaizdoje, šis prisikabindavo, reikalaudamas baudos. Su pėsčiais pareigūnais nesiskaitydavau, mygdamas pedalą iki dugno ir pašaipiai pyptelėdamas apstulbusiam policininkui. Dėl ratuotų iškildavo problemų. Jei niekur neskubėdavau, paprasčiausiai sustodavau ir sumokėdavau reikalaujamą baudą, nuo kurios net nepajusdavau piniginės svorio pokyčio. Tačiau blogai nuotaikai esant, nepasiduodavau ir dumdavau pirmyn, už savęs sukviesdamas vos ne pusę miesto tvarkos sergėtojų. Automobilius keisdavau kaip kojines, tad beprotiški pasivažinėjimai buvo kasdienybė.

Su pareigūnais galynėtis kelyje iš tikrųjų sudėtinga — šių automobiliai galingi ir manevringi. Atsikračius vieno, neilgai trukus kitas prikimba prie „uodegos“. O kartais užtekdavo dingti persekiotojams iš akių ir kuriam laikui įlįsti į kokį apleistą skverą, kol nutraukdavo mano paiešką. Jokiu būdu negalėjau leistis suimamas. Už tiek nusikaltimų, kiek esu pridaręs, atsėdėti neužtektų nė viso gyvenimo. Teisėsauga susidorotų, kaip voras su skruzdėle. Ir tik dėl to, kad mūsų, skruzdelių, yra daug, mes galim drąsiai pažeidinėti voro įstatymus ir nebijoti jo užpuolimo. Pažintys, įtaka, pinigai… Mafijos politikos varomoji jėga. O žiaurumas ir nusikaltimai — greičiau gyvenimo būdas ar priemonė tikslams pasiekti.

Ginklai. Jie mano gyvenime suvaidino didelę rolę, Galbūt, net pagrindinę… Tik pagalvokim: jei „mafijozai“ nebūtų tada pamojavę pistoletu priešais nosį, galbūt, visai nebūčiau tasai, kursai juos išgelbėja nuo persekiotojų. Automatiškai manęs stovėjimo aikštelėje nebūtų užpuolę banditai ir nebūčiau įsipynęs į visą šią veiklą… Kiek daug gali pakeisti vienas vamzdis! Likimo kreivę jisai išlankstė kaip vielą. Ir tik dabar supratau, kad iš tiesų nusiritau žemiau, nei galėjau kada nors įsivaizduoti…

Ir kokių vamzdžių aš nelaikęs savo rankose! Pradedant pistoletais, šautuvais, baigiant kulkosvaidžiu ar paprasčiausia beisbolo lazda (ne vamzdis, bet vertingas dalykėlis — sugebu vienu geru smūgiu ja atjungti žmogų). Pasiekimai… Rašau ir pats savimi bjauriuosi… Gal ankščiau nepastebėdavau savo bjauraus būdo? Gal tik išverstos akys ir kraujo klanas ant drėgno šaligatvio sugeba prabudinti mano sąžinę? Kodėl nesudrebėjo ranka, žudant žmogų? Tai tapo taip kasdieniška! Žvilgsnis, kurio gyvastį užgesina trumpas kulkos kelias nuo mano ištiesto ginklo iki aukos. Vyzdžiai virsta veidrodžiais. Tavo kaltos sielos veidrodžiais. Raumenys — vatos gumulais. Figūrai susmukus, prieš akis turėčiau jausti kažką ypatingo. Kaltę, sielvartą, atgailą… Nė velnio! Švystelti kam nors kulką į pagurklį taip pat paprasta, kaip susitepti sumuštinį. Būdamas padėties valdovu, jautiesi viso pasaulio imperatorium. O juk užtektų atimti ginklą ir visas tas pasitikėjimas išgaruotų lyg prakaito lašas pirtyje.

Keista, bet miestas dabar lyg išmiręs. Šaligatviais šmirinėja vienas – kitas žmogelis, debesys primigę, pakibo virš miesto ir neplaukia savo tikslo link. Kaip nelaimės šešėlis uždengė giedrą dangų. Visgi, dieviški gamtos peizažai glosto širdį. Atviros vietovės stulbina savo išmatavimais. Automobiliai vaidina svarbią rolę.

Be jų — nėr gyvenimo. Tokius atstumus įveikti pėsčiomis — tiesiog neįmanoma. Didžiausias miestas gali pasigirti išvaizdžia aplinka. Pastatai vienas už kitą labiau traukia akį. Ir teko juos ne tik iš vidaus niokoti užduočių metu, bet ir susišaudymuose ant stogų dalyvauti. Pavargau nuo tokio gyvenimo būdo. Mėgstu kartais pavogti kokį paprastą taksi automobilį, kuriuo vežiodavau klientus iki tos lemtingos dienos, ir išvažiuoti į užmiestį, lėtai riedėti kalnų keliukais, nuo kurių atsiveria nuostabūs gamtos peizažai.

Arba įsėsti į tramvajų ir nerūpestingai žiūrėti pro langą į prabėgančias gatves…

Kodėl gimė šis laiškas? Matyt, dėl Salierio įsakymo nužudyti man brangų žmogų. Nors iš pradžių jaučiausi pasaulio valdovas su ginklu rankose ir ištikimais bendražygiais užnugary, dabar viskas irsta ir kaip smėlis košiasi pro pirštus. Rodės, tvirtas gyvenimo pagrindas, dabar svyruoja ir bet kurią akimirką ruošiasi nusviesti mane į bedugnę. Nebenoriu tokio gyvenimo… Nusibodo kraujas, žiaurumas. Vidinis AŠ nori padaryti gerą darbą. Deja, neesu užtikrintas, kad bent vieną tokį padarysiu iki gyvenimo galo… Juk aš žudikas… Pats laikas yra žudikas… O ši išpažintis — tikriausiai priešmirtinis laiškas…

Tomis Andželo

Turime jau ne vieną žaidimą, kurio žanrui pradą davė įžymioji GTA serija. Turime net ir „GTA: London“, kuriame veiksmas vyksta prieš kelis dešimtmečius. Tačiau dar nė karto neesame nusikėlę į 1930–uosius, į didelį, tiesiog milžinišką trimatį miestą, po kurį išsiraizgiusi jaudinanti gangsteriška istorija, kuriai tiesiog nėra priekaištų. Patrauklūs, spalvingi veikėjai spinduliuoja savo charakteriais. Istorija pribloškia įvairiapusiškumu, netikėtais posūkiais bei veiksmo vietomis, kokiose dar neesame buvę. Ir visos jos taip puikiai pavaizduotos… Sukuriama nepaprasta atmosfera, būdinga TIK šiam žaidimui.

Video intarpai išsiskiria retai kur aptinkamu tokio lygio kinematografiškumu. Filmukų matysite daug. Vieni ilgesni, kiti trumpesni, tačiau bet kokiu atveju jausitės lyg žaisdami kino filmą. Daug kūrėjų jau bandė tai padaryti, tačiau „Mafijai“ tai padaryti pavyko bene geriausiai. Tvirtai auksinį apdovanojimą galima skirti už rūkymo scenas. Gangsteriai traukia cigaretes vieną po kitos, todėl ir žaidime neapsieita be šio žalingo įpročio. Neskaičiavau surūkytų cigarečių, bet bent pusė pakelio per žaidimą tikrai bus sutraukta jūsų akyse :–) Ir kaip tiksliai tai atvaizduota… Smulkmena, bet taip įspūdingai atrodo…

Jeigu jau kreipsime dėmesį į smulkmenas, miestas sukurtas nuostabiai: devynios galybės skirtingų pastatų ir turtingas kraštovaizdis. Centras, kinų kvartalas ir pramonės rajonas nieko nenustebins. Bet didžiausias priemiestis su greitkeliais, kaimo keliukais ir miško takeliais! To neesame matę, o nepažaidę ir mastelio neįsivaizduosim. Visas miestas su daugybe įvairių rajonų išsidėstęs trijose salose, kurias jungia trys tiltai, o gamta turtingas priemiestis yra apsuptas dangų remiančiais kalnynais ir nesibaigiančiais miškais.

Paėmus viską kartu, gauname pilnavertišką miestą, kuriam išoriškai NIEKO netrūksta. Didelis miestas — mažas žmogus. Pamėginę pėsčiomis pasivaikščioti, suprasite miesto didybę, kuriame teesate lyg skruzdelė Palangos pajūry. Deja, kūrėjai nesugalvojo, kaip visą tą grožį teisingai išnaudoti.

Darbo įdėta daug ir tai puikiai matosi, tačiau misijų metu didžiąją dalį visų grožybių tik pravažiuojam pro šalį, o kai ko išvis liekame net akyse neregėję. Juk yra tiek daug gražių kampelių! Reikėjo daugiau dėmesio skirti tyrinėjimui. Galbūt, net atskirą tyrinėjimo režimą sukurti. Geras pavyzdys — „Vice city“ slapti paketai bei papildomos misijos.

Jų dėka įsiminėme miestą, lyg jis būtų mūsų gimtinė. Kas paskyrė laiko šioms, su pagrindine siužeto linija nesusijusioms užduotims, įpusėjus žaidimui jau galėjo pasiekti norimą vietą, išjungęs radarą ir nežvilgčiodamas į žemėlapį. Toks žaidėjo prijaukinimas prie, iš pirmo žvilgsnio, milžiniško ir svetimo miesto, prideda nepaprastai daug taškų prie galutinio įvertinimo, nes net ir pabaigę žaidimą, prisiminsite išvažinėtas gatves, retkarčiais paleisite žaidimą dar ir dar, kad numalšintumėte tą nostalgišką troškulį.

Dabar tikriausiai atėjo metas paskelbti blogas naujienas ir atskleisti visas perkėlimo metu iškilusias problemas. Taip, taip… „Max Payne 2“ sindromas… Nepakartojamas žaidimas sudarkomas, keliant jį iš personalinio kompiuterio į konsoles. Galime bent piktdžiugiškai šyptelėti, jog „Xbox’as“ sulaukė ne ką geresnės versijos nei „Playstation 2“. Tačiau būkime draugiški, kaip sakė vienas toks Tarybų laikų animacijos personažas. Piktinkimės kūrėjų aplaidumu ir nesugebėjimu prisėsti ir padaryti GERAI tai, ką pradėjo, išnaudoti konsolių galimybes.

Pradėkime nuo valdymo. Automobilius valdyti vis dar malonu. Kiekvienas valdomas skirtingai ir, pasak kūrėjų, yra vos ne po šimtą skirtingų valdymo parametrų kiekvienam automobiliui, garantuojančių, jog vairavimo realumo pojūtis bus kiek tik įmanoma identiškas mašinų modeliams tikrovėje.

Vienintelė problema, kuria negalėjo džiaugtis nei AK vartotojai, nei mes, nors mums, priešingai nei „klaviatūrnikams“ šią galimybę suteikia valdymo pultelis — greičio reguliavimas mygtuko paspaudimo stiprumu. Vos prilietę mygtuką, nepajudėsime iš vietos, o kiek švelniau jį spustelėję, prasuksime galinius ratus ir rausime priekin. Norint išlaikyti pastovų greitį, teks periodiškai maigyti akseleratoriaus mygtuką, kas labai erzina, žinant Dualshock 2 pultelio galimybes.

Tiesa, kad valdymo netikslumo dėka nenusižengtumėme įstatymams, yra tokia patogi funkcija, kaip Greičio Ribotojas. Jį įsijungę, nevažiuosite greičiau nei leidžia įstatymas, nors ir kiek spausite akseleratorių. Patogus dalykėlis, tik neužmirškite jo išsijungti gaudynių arba lenktynių su laiku metu.

Priekabiau vertinti galima veikėjo valdymą. Kameros rakursas parinktas labai tinkamoje vietoje. Ši kabo tiesiai veikėjui už nugaros ir matome jį iki pusės. Užtat ypač gražiai ir tikroviškai atrodo aplinka, palyginus su vaizdu, kuris atsiveria, važiuojant automobiliu. O valdymas perkeltas tiesiai nuo AK į pultelį. Standartinė „portų“ schema — dešiniuoju analogu taikomės, kairiuoju bėgiojam tiesiai bei įstrižai, R1 naudojame ginklams iššauti. Labiausiai koją pakiša nejautrus valdymas. Vos palenkę svirtį, taikinio nepajudinsime nė kiek. O stipriau pakreipę — pajudinsime per daug. Taip labai sunku taikliai nusitaikyti į priešą, kas susišaudymų metu beprotiškai erzina. Matosi alternatyvos požymiai. Žinoma, nė velnio nepavykę.

Galinės mentės mygtukų spustelėjimu turėtumėm nukreipti ugnį į dešinėje arba kairėje stovintį priešą, tačiau funkcija veikia, tik tada, kai priešas stovi atviroje erdvėje, už nieko nepasislėpęs. Tuo tarpu praktiškai visi susišaudymai vyksta susiradus slėptuvę ir iš jos apsikeitinėjant šūviais su savo vieteles suradusiais priešais. O šaudant atviroje vietoje, ši funkcija neprirakina taikinio prie priešo, bet nukreipia į jį.

Anas, žinoma, trauksis nuo jo pusėn atkišto vamzdžio ir mūsų šūviai skries pro šalį. Taigi, pagal idėją turėtume spausti mygtuką dar ir dar, tuo pačiu spaudinėdami šūvio mygtukus ir dar išsisukinėti nuo jo paties atakų. Trumpiau tariant — neįmanoma. Bet žaidimas taip ir surėdytas, kad apsieitume be šios funkcijos. Tam reikalui kūrėjai atėmė šiek tiek proto ir reakcijos iš priešų. Pakankamai, kad spėtumėm sukiodami nykščius nusitaikyti ten, kur norime.

Pati kovos sistema neturi nieko ypatingo, ko nebūtumėm matę ar bent jau neaptiktume kas antrame žaidime. Trūksta ko nors originalaus, „a la“ prigludimas prie sienos ar „aklas šaudymas“ Getaway žaidime. Visgi, žavi aplinkos, parinktos misijoms pėsčiomis. Didelis detalumas ir dar didesnis tikroviškumas. Neskaitant grafikos problemų, visas Mafia pasaulis sukurtas nepriekaištingai.

Kad ir kaip būtų, labiausiai perkėlimo metu nukentėjo grafika. Tiesa, ypač didele rezoliucija Playstation 2 negali pasigirti, tačiau vietomis kvadratėliai absurdiškai dideli, ko nebesitikime net iš šios kartos konsolių. Be jokių abejonių, žaidimas bent perpus būtų gražesnis, jei jį kurtų specialiai šiai sistemai.

Tiek jau to, nelyginsim ir nesielvartausim dėl to, ką praradome, tačiau vis tiek į klaidas dėmesio neįmanoma neatkreipti. Pastarųjų žaidime netrūksta. Nors veikėjų burnų judesiai sutampa su jų tariamais žodžiais, kartais kūno judesiai kažkokiu būdu išsimuša iš vėžių ir ima trūkčioti.

Jei neteisingu kampu lipsite į automobilį, veikėjas gali atsisėsti ant oro ir staiga atsidurti viduje. Pastatę automobilį kelkraštyje, vairuotojai visąlaik išlipa pro kaires dureles, kurios yra važiuojamosios kelio dalies pusėje. Tuo tarpu kiti automobiliai važiuoja lyg ir nematoma tiese kelyje, kuri iš tiesų susikerta su tuo tašku, kuriame atsiranda išlipęs vairuotojas. Rezultatas toks, kad kiekvieną išlipusį vairuotoją nutrenkia pro šalį važiuojantys automobiliai.

Jau nekalbu apie tokias vizualines problemas, kaip veikėjų įlindimas į sienas. Bet čia menkniekis, palyginus su patį žaidimo procesą gadinančiais netikslumais: pasitikę priešą ugnimi, niekada neesame įsitikinę, ar šūviai pasieks tikslą. Kartais šaudant tiesiai į krūtinę, kulkos lekia kiaurai, o tuomet mus pasitinka švino lietus ir staiga patiriame pralaimėjimą, nes gyvybių duodama nedaug. Žaidimas visiškai nesuderintas greitoms kovoms, kurių bet kuriuo atveju neišvengsite. Užkluptas netikėtai, sunkiai išsisuksite iš situacijos, nes jūs neįsitikinęs dėl kelio, kuriuo pasuks kulka, o priešas — atvirkščiai.

Kovos metu kūrėjai bandė „užkabinti“ idėją, kad visos žmogaus kūno vietos yra pažeidžiamos. Tai yra, matydami bent mažą kampelį kūno, išsikišusį iš už sienos, galite į jį šauti ir daugiau–mažiau sužeisti priešą. Kartais tai suveikia, o kartais — ne. Pažaidus ilgiau, susidaro įspūdis, kad mes matome vieną, o visai kas kita yra kažkokiam nematomame pasaulyje, kur galioja savos taisyklės ir įstatymai.

Dabar reikėtų ir švelnesnių žodžių pasakyti, kurių, be abejonių, nusipelnė muzika. Senoviška, gyva ir puikiai atspindinti seno gangsterių filmo atmosferą. Su malonumu nusipirkčiau tokio stiliaus garso takelį, tačiau, deja, kiek teko įsiklausyt (dėl nežmoniškai įtraukiančio veiksmo galėjau ir praklausyt), pilnų dainų tiesiog nėra.

Viskas sudėta iš nuotaiką atitinkančių ir daugelį kartų ją pagyvinančių įrašų be žodžių, kurie groja tiek važiuojant automobiliu, tiek einant pėsčiomis, tiek vykdant misijas. Kartais muzika skoningai išjungiama, bet to net nepajuntame, nes žaidimas labai turtingas savo aplinkos garsais: gatvės triukšmu, žmonių tarpusavio pokalbiais ir pan. Viskas išbaigta ir sudaro atitinkamą įspūdį apie patį žaidimą.

Varikliukas sukurtas galingas. Retam žaidime atkuriami tokie beribiai toliai, kuriuos iš tiesų galime pasiekti. Išvis judėjimui laisvė visiškai nevaržoma, tik kad tuose nuostabiuose plotuose nėra ką veikt. Automobilių modeliai sukurti kruopščiai, tik avarijų metu lankstosi labai neįspūdingai. Tad avarijų verčiau nedarykite :–) Iš viso turėsite galimybę išbandyti apie 60 autentiškų modelių + kelis šių laikų automobilius, kuriuos teks atrakinti. Apie valdymo subtilybes jau užsiminiau ankščiau, o dabar dar pridursiu, kad važiuojant, galima pačiam šaudyti pro šoninį langą ir ši galimybė gan gerai įgyvendinta.

Tęsiant šneką apie grafiką, ji, rodos, visai nebloga, kol neateina naktis. Pagrindinį vaidmenį turėtų suvaidinti šešėliai ir apšvietimo magija. Deja. Net automobilio žibintai nemeta šviesos ruožo ant kelio, retas elektros stulpas apšviečia gatvę ir dėl to visas miestas paskęsta tamsoj, ko dėka, neužtraukę visų užuolaidų ir neužtamsinę kitų šviesos šaltinių namuose, padoriai nematysite nei kelio, nei aplinkos. Gerai, kad naktį mažai užduočių, nes vairavimui ji visai netinka.

Veikėjų veidai žaidimo bei filmukų metu atrodo nepakartojamai, bene geriausiai iš visų žaidimų. Tik ledinis žvilgsnis kiek pablogina įspūdį, tačiau veido oda ir jos plastika tiesiog stebina.

Žaidime padaryta taktinė klaida — kūrėjai į gatves paleido vaikščioti gan tikroviškus žmones, tačiau jų ten vienetai. Labai keista piko valandomis važiuoti judriausiomis senamiesčio gatvėmis ir matyti tik pavienius žmones, slankiojančius šaligatviais. Žmonės sukurti puikiai ir kartais sąveikauja su aplinka — atsisėda ant suoliuko ir pan.

Sukritikuosiu išsaugojimo sistemą. Rodos, viskas paprasta. Išsaugojimo mechanizmas — automatinis. Kitaip ir negalima pasirinkti. Bet jau geriau pavargti, suspaudžiant kelis mygtukus, nei aklai paklusti diktatoriui „autoseivui“. Kiekvienoje svarbesnėje misijos vietoje progresas bus išsaugotas. Tačiau vietomis tarpai per dideli ir labai nusiviliame, kai reikia pradėti nuo seniai įveiktos vietos. Labiausiai erzina krovimosi laikas. Prieš kiekvieną lygį „Loading“ ekraną teks stebėti vos ne po minutę. Be to, kertant tiltus taip pat reiks iškęsti pasikrovimus. Apskritai, sugretinus Vice city ir Mafia, juntamas žymiai tvirtesnis Vice city pagrindas. Mafia, matyt, bandyta padaryti tikroviškesnę, didesnio masto ir dar geresnės grafikos. Deja, varikliukas nuo pernelyg didelių užmojų ėmė šlubuoti…

Pabaigę žaidimą, nebūsite užmiršti. Jūsų lauks nauji režimai, beje, išties originalūs ir gerokai praplečiantys žaidimo trukmę. Vienas jų yra žiedinių lenktynių režimas, kurio nebuvo AK versijoje — bene vienintelis privalumas, kuriuo galima pasigirti prieš „klaviatūros–pelės“ žaidėjus šiame žaidime.

Apibendrinus, žaidimo istorija ir dizainas su kaupu kompensuoja visas klaidas ar netikslumus. Turėdami šiek tiek kantrybės ir sugebėdami primerkt akį kur reikia, „išspausite“ iš žaidimo begalę malonumą.

Žygis

Siužetas: 95

Savyje įkūnija ir griežtą gangsterių istoriją, ir meilę, ir moralą, kuriuo net neabejojame…

Grafika: 66

Žemas kadrų kaitos greitis ir praktiškai visos perkėlimo metu galinčios iškilti problemos.

Muzika: 90

Ji yra nepakartojama, bet kūrėjai kažkodėl neakcentuoja muzikinio fono.

Garsas: 94

Įgarsinimas verčia pasijusti lyg žiūrint „Sopranus“, o aplinkos garsai nukelia iš šiltų namų į gyvą gatvę.

Valdymas: 68

Subjaurotas perkėlimo metu.

Reitingas: 86

Išvada: Taigi, bandykime „pro pirštus“ pažvelgti į dažnokas klaidas, krovimosi metu prie kompiuterio atsineškime maisto ar gėrimų papildymą ir įsitraukim į pasakišką siužetą, pajuskime miesto didybę, malonumą riedėti senoviškais automobiliais…