Iš žurnalo PC Klubas. Autorius: NPC

Šokanti su kalaviju koketiškai sukikeno, ir dėbtelėjus į šalimais mindžiūkuojanti dvarfą mestelėjo jam peilį:

– Man reikės tavo pagalbos. Bet vis nesumoju, kaip tu padėsi man nusirengti ir tuo pat metu būsi nusisukęs.

– Tam nėra prasmės, Elfe. Tu netūri ūsų.

– Ir barzdos, – nusikvatojo Šokanti. – Na bet ir skonis pas jus barzdylas…

– Ką tu supranti, – sumurmėjo neūžauga pjaudamas krūtinės šarvus laikančius odinius diržus.

Porelė ką tik grįžo iš kovinės užduoties Silituse. Šokanti buvo Nakties Elfė, karė. Savo gyvenime mačiusi nei daug nei mažai, prieš penkerius metus dalyvavusi paskutiniame kare su Liepsnojančiu Legionu. Mušyje po Hyjalo kalnu sunkiai sužeista ir keturis metus slaugyta druidų ji nebegryžo į elitinius Tyrandos Sargybinių pulkus, o pasirinko klajoklės karės karjerą. Kiek daugiau nei prieš pusmetį ji paliko mylimą miestą Darnasusą ir leidosi ieškoti nuotykių… Nors iš tiesų net pati to nesuvokdama ji stojo daug pavojingesnėn tarnybon. Jos bendražygis dvarfas buvo vardu kokio neištartum, tačiau atsižvelgiant į tai kad jis nekalbėjo (bet daug bambėjo) aplinkiniai praminė jį Tylium. Jo istorija kiek linksmesnė nei Šokančios. Pirmus savo gyvenimo dešimtmečius jis tiesiog gėrė, vėliau gėrė daug, galiausiai pradėjo gerti tiek kad visuose jo kaimo smuklėse jam buvo uždrausta rodytis. Ne dėlto, kad jis „bujojo“ (nes jis „nebujojo“) o dėl to, kad jis per naktį išlakdavo visas savaitės atsargas, paprastai nesusimokėdavo o ir šiaip… Kiti irgi gerti nori. Taip vieną rytą, pasiėmęs senelio muškietą ir barzdotai žmonai subambėjęs „Einu medžiot“, Tylius išėjo medžioti naujų smuklių, kur jam ipiltų. Ilgainiui jam nebepylė nei vienam Šiaurinių karalysčių bare, netrukus jo nuotraukos puošė ir pietuose esančių žmonių karalysčių kabokus. Kadangi gerti pas gyvus numirėlius Lordareone nebuvo smagu, Tylius pasigavo laivą į Kalimdorą. Čia jis ir susitiko su Šokančia. Trumpam sugryžus į gimtas žemes Elfė labai nustebo pamačiusi nagais ir dantimis medį griaužianti dvarfą… Jo kančių išraizgytam veide spindėjo klausimas „Miestas yra. Baras yra. Kodėl nėra Alaus?“.

– Todėl, kad elfai negeria, barzdočiau — sukikeno Šokanti, stebėdama vieną po kito pjaustomus diržus, — o net jei ir gertų.. Tiek neišgertų kad bent jau pažvelgtų į moterį su ūsais.

Tylius tik suurzgė ranka rodydamas Šokančiai apsisukti. Paprastai ji nusirengia pati, tačiau po ilgų kautynių prie Ahn‘Quiraj vartų Silituse, nei viena jos šarvų sagtis neveikė, dauguma jų išvis buvo suplotos į vieną visumą su pačiais šarvais.

Kai pamastai keista… Jau beveik metai ši porelė kartu. Tylius dar nė sykio nesimaudė. O visą kaltę dėl nemalonaus kvapo vertė ant savo ristūno kalnų ožio.

Galų gale peilio ašmenys nurėžė paskutinį diržą, krutinę dengiantis lakštas dusliai šlumštelėjo į sniegą, nugarą dengiančią dalį teko atlupti, nuo stipraus Quiraji ataugos smūgio ji įtruko o plyšyje istrigę grandininių marškinių žiedeliai neleido jai pasekti krūtinę dengiančios dalies pavyzdžiu.

– Tu nesušalsi, Elfe? – Dirbtinai abejingu balsu paklausė Tylius. Nežiūrint į tai, kad jų draugystė truko beveik metus, Tylius ir Šokanti net būdami kartu stengėsi bendrauti kuo atsainiau, atseit jų niekas nesieja…

– Dvarfe, aš mieliau būčiau ledo gabalu, nei kad dvokčiau kaip… em… tavo Ožys. Beje vanduo čia šiltas, kitaip negaruotų… Iš tiesų WinterSpring regione yra geizerių, kaip tik prie vieno jų kompanionai ir stabtelėjo. Šokanti kritiškai nužvelgė ant žemės besivoliojančias šarvų dalis. Krūtinės šarvai sugadinti beveik nepataisomai, šalmas labiau priminė eilinį pakelės akmenį. Pečius ir blauzdas dengiančios plokštės visiškai sumaitotos ir gausiai padengtos gličia lipnia mase, kuri greičiausiai buvo Quiraji kraujas.

– Uuu, tiu tiu tiu tiutiutuuuu, — atsidūso Tylius kišdamas gan atvirai prie diržo kabėjusį pinigų kapšą po apsiaustu, – remontas vertas kokių 15 auksinių monetų Elfe… Šokanti nužvelgė dvarfą. Puikūs veik nesubraižyti tačiau siaubingai nešvarūs odos ir lengvųjų metalų šarvai, beveik nepatyrė žalos. Beveik… Tylius miegojo, valgė, gėrė ir kovėsi iš jų neišlipdamas, taigi šiokie tokie laiko ženklai gadino prekinę išvaizdą…

– Dalis šių smūgių, – Šokanti mostelėjo ranka savo šarvų liekanų link, – galėjo nusileisti ant tavo kudlotos galvos dvarfe. Neišgersi kaušo, kito ir padėsi man susiremontuot, juolab kad visus Quiraji kiautus susirinkai ir realizavai tu. Man juk priklauso procentas…

– Ane?, – žengdamas atatupstas pakratė galva dvarfas, – aš pats moku už savo šaudmenis, gaudau žuvį kurią tu valgai, beto kiautų transportavimu užsiėmė mano ožys, gal už tuos pinigus aš jam šieno pirksiu?..

– Gerai, gerai… Nepanikuok. Susitvarkysiu pati. Ana tuose maišuose guli galąstuvai. Susirask sau darbo, kol aš prausiuos. Ką tik išsirangius iš grandinių marškinių ir pasiraitojus drobinio apsiauto rankoves Šokanti kritišku žvilgsniu vertino šviežiai atsiradusias mėlynes ir nubrozdinimus. Žinoma jei ne šarvai, galūnių Elfė išvis nebeturėtų, tačiau kaskart išanalizavusi skausmingiausias vietas Šokanti vis sumastydavo kaip patobulinti savo ekipuotę… Kaip ne kaip, ji buvo viena geriausių Ironforge kalvystės meistrų mokinių. Klajojantis po apdaužytas rankas ir kojas žvilgsnis, užkliuvo už metų senumo rando…

– Eheeee…, – atsiduso, – kai kurių dalykų neišdildo ir laikas…

Kai kurių dalykų neišdildo ir laikas. Vienas tokių dalykų mano potraukis Wow. Štai jau metai, kaip WOW tapo mano gyvenimo dalimi, kuriai kaip ir visiems kitiems malonumams nuolat stengiuos skirti laiko. Kai pamastai vieneri metai žaidimui yra daug… Kita vertus. Tokie grandai kaip Civilizacija, Warcraft, Heroes, Morrowind ir panašiai žaidžiami ne vienerius metus… Tačiau žaidžiant WOW neapleidžia įspūdis, kad kiekviena nauja diena Azerote yra kažko didelio pradžia, nes kasdien įvyksta kažkas naujo, nepatirto ir sunkiai atpasakojamo. Kas gi įvyko per tuos metus? Kas tokio kas nevyksta kituose žaidimuose? Iš vienos pusės galėčiau iki numirimo pasakoti apie žaidimo papildymus kuriuos Blizzard meistrai periodiškai pateikia žaidėjams. Dauguma klasių jau patyrė ne vieną patobulinimą, žaidimas iškentė daugybę smulkių, kosmetinių operacijų patvarkiusių techninių, grafinę puses, žaidimo balansą. Kiekvienos šventės metu didžiausi Azeroto miestai pasipuošia šventinėmis dekoracijomis, į gatves pasipila masės žmonių prekiaujančių šventiniais skanėstais, siūlančių įsigyti šventinių daiktų ar atlikti šventines užduotis. Inžinieriai išmoko gaminti aibe naujų fejerverkų, kepėjai kepti meduolius, valentino dienos progą visas azerotas pasidabino širdelėmis ir dalino vieni kitiems oro bučinius ir kraustėsi iš proto dėl priešingos lyties ar net rasės atstovų. Per Helouvyną gyvi numirėliai pirmą kartą nuoširdžiai džiaugėsi savo išvaizdą, nes jiems nereikėjo kaukių.

Šventės šventėmis, tačiau kovinė žaidimo dalis taip pat neužmiršta. WOW pasaulis auga, kartas nuo karto atrandami nauji požemiai, kuriuose slypi patys galingiausi bosai turintys pasakiškus daiktus. Daiktai aišku paimami tik per boso lavoną, todėl vis daugiau ir daugiau ryžtingai nusiteikusių karių šturmuoja paslaptingus požemius, o pasiekę pergalę pasipūtę stovi sostinėje ir demonstruoja aplinkiniams naujus ginklus ar ekipuotę.

Per tuos metus. Pamatai, kad WOW tampa ne žaidimu o gyvenimo būdu. Tu patenki į bendruomenę kurioje gyveni ir surandi naujų draugų tiek virtualių, tiek ir realių. Lietuviai taip pat buriasi į grupes, žinomi keli serveriai kuriuose susikūrusios diesnės ar mažesnės tautiečių bendruomenės siekia bendrų tikslų (daugiau informacijos apie tai visada galima rasti games.lt „world of warcraft“ diskusijose), ne vieno jų bendravimas persikėlė iš virtualaus pasaulio į realų ir atvirkščiai. Lygiai taip ir su priešais. Siena nukabinėta spalvingais lapukais su priešingos pusės atstovų nikais ir pastabomis „Dishonorable ganker. Kill at sight“ arba tiesiog „Kill at sight. 5 times in a row“.

Vienas iš naujausių žaidimo patobulinimų Ahn‘Quiraj vartai lyg ir padėjo suartėti Ordai ir Aljansui. Azerote jau vyko karas su Quiraji tuo metu jungtinės Ordos ir Aljanso pajėgos pajėgė tik izoliuoti lyg iš gausybės rago besipilančius neaišku kokios kilmės vabalus. Dabar, pajutę kad Quiraji pajėgos arba Slitidai vėl pradėjo savo žygį, Orda ir Aljansas paskelbė masinę mobilizaciją naujai kovai po viena vėliava. Ne bendrauti tarpusavyje mums neleido, tačiau Silituse kur šiuo metu siautėja Quiraji spiečiai, Orda ir Aljansą vis dažniau galima išvysti dirbant išvien, arba bent jau nesikivirčijant. Tai retas reiškinys, tačiau Silitus pernelyg pavojinga vieta kivirčams.

Kitas didžiojo karo aspektas, buvo abiejų pusių pasiruošimas karui, miestuose buvo renkami protu nesuvokiami maisto, metalų ir kitų medžiagų kiekiai, kuriuos suaukoti turėjo patys žaidėjai.

Žaidimas patyrė ir ekonominių pakilimų ar nuopolių. Aišku kiekvienam serveryje situacija kiek kitokia, tačiau ir Azeroto žaidėjai savo kailiu patyrė ką reiškia kiniška produkcija. Fanatikai kiniečiai praleido ne vieną bemiegę naktį vien tik rinkdami resursus ir nešdami juos į aukcionus siaubingai žemomis kainomis. Ekonomika susiūbavo kainos smuko, didesnes sankaupas turintys žaidėjai rovėsi plaukus, gudresni tykojo kiniečių ir greitai perpirkę jų prekes užsiimė spekuliacija. Ir visai nesvarbu kokią įtaką tai turėjo pasauliui. Visa tai rodo tik vieną. WOW gyvas.

Kad WOW gyvas, mums rodo ir aktyvios statybos sostinėse. Neperseniausiai kiekviena miesto sostinė pasistatė po aukcioną tačiau tuo pat metu jie visi sujungti tarpusavyje. Tai šiek tiek sutrumpino keliones su pilnais grobio maišais ir vos vos išsprendė problemą susijusią su žaidėjų srautais. Kaip ten bebūtų, senosios sostinės taip ir liko prekybos ir bendravimo centru.

PVP (žaidėjas prieš žaidėją) mėgėjams net trys puikios naujienos per metus. Pirmoji. Garbės sistema. Už kiekvieną nukautą priešingos fakcijos atstovą žaidėjai gauna garbės taškus. Juos rinkdami galite kopti karinės karjeros laiptais, ir su kiekvienu laipsniu gauti specifinius, dažnai net labai prašmatnius apdovanojimus. Antroji „Kovos Laukai“ (Battlegrounds). Nors formaliai karas tarp Horde ir Alliance lyg ir nepaskelbtas, tai šen tai ten ordos ir aljanso būriai įsivelia į konfliktus. Aršiausi iš jų vyksta būtent naujai atsiradusiuose „Kovos Laukuose“, kur žaidėjai kaunasi komandomis kiekvienoje kurių būna viena kita dešimtis žaidėjų. Iš esmės tai yra savotiškos arenos, kuriose vyksta kažkokio tai stiliaus kova ala „capture the flag“ ir panašiai. Tai puiki laiko praleidimo vieta tiek aukšto tiek žemo lygio žaidėjams. Kaskart apsilankęs Battlegrounds žaidėjas ne tik patiria naujų įspūdžių, bet ir gausiai prisirenka garbės taškų, bei papildomų apdovanojimų dalinamų fakcijos karo vadų. Na ir pati šviežiausia naujiena, RPPVP serverių sukūrimas. Žmonėms, norintiems pajusti WOW dvasia ir žaisti RP (Role Play – vaidmenų serveryje), tačiau tuo pat metu trokštantiems azartiškų PVP kovų, sukurti naujo tipo serveriai. Juose galioja standartinės RP serverio taisyklės, tačiau žaidėjai negali išvengti susirėmimo su priešinga pusę išjungdami PVP režimą.

Tai ka pavardinau, tik dalis naujovių kurias WOW žaidėjai gavo per metus, tačiau neužtektų ir 15 žurnalo numerių norint į juos isigilinti. Vis tik mes pabandysim, kartas nuo karto pasirodžius naujovei informuoti žaidėjus apie jas, juolab kad mūsų žiniomis Lietuvoje yra per 1000 World of Warcraft žaidėjų žaidžiančių oficialiuose Europos serveriuose! Mūsų šaliai tai įspūdingas skaičius, ir kažkodėl man atrodo kad jis tik augs. Virš singleplayer žaidimų galvos tvelkiasi audros debesys?

Tvelkiasi audors debesys, – siurbtelėjęs iš gertuvės sušuko Tylius, — elfe lipk iš vandens! Per virš vandens susitelkusius garus Tylius vargiai matė šokančią, todėl negalėjo žinoti, kad ji jau kuris laikas pluduriuoja ant nugaros ir stebi temstantį dangų… Elfė tik dabar susimąstė, kad per pastaruosius metus ji nė sykio nebuvo pakliuvus į lietų ar pūgą, natūralu, savotiškai ji pasiilgo lietaus, kad ir koks jis bebūtų. Nuo kranto sklindantis garsai bylojo, kad Tylius pakuojasi mantą, duslūs žvangesiai išdavė, kad senajam dvarfui lietus nemielas, ir jis pakuoja ne tik savus, bet ir šokančios daiktus. Elfė šyptelėjo, įkvėpė oro ir panėrė. Šiąnakt lis… Tikrai lis…