Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/06. Teksto autorius: Kyo

Patiems ištikimiausiems PC Klubo, virtusio į PC Gamer Lietuva, skaitytojams rekomenduoju prisiminti 2006 metų lapkričio mėnesio numerį, kurio pagrindinė tema buvo skirta pirmajam Just Cause. Ironiška, kad būtent ta mano apžvalga 2006–aisiais buvo išrinkta geriausia metų apžvalga. Bet kas buvo — pražuvo, ir dabar pasirodė jau antra Just Cause dalis. Prisipažinsiu, kad man visuomet įdomu stebėti ir sekti savo bei, tarkime, žaidimų progresą. O įdomu šiuo atveju todėl, kad paskaitęs mano pirmojo Just Cause apžvalgą ir paskui įsijungęs žaidimą staiga suprastum, jog tekstas lyg ir vertas tokio žaidimo, koks jis buvo tuomet, prieš ketverius metus. T. y. mano tekstas ir pirma žaidimo dalis — lygiaverčiai. Bet taip rašydamas aš tarsi sąmoningai prisiimu atsakomybę ir šį kartą neatsilikti nuo Just Cause kūrėjų ir savo recenzija prilygti jų naujausiam žaidimui.

Taip pat noriu priminti, kad žaidimo kūrėjas — švedų studija Avalanche. Įstabu, jog šie, dar palyginti jauni, kūrėjai, per tuos metus tiek daug išmoko ir sugebėjo taip patobulinti savo žaidimą. Retai kada kūrėjai įsiklauso į žaidėjų ar kritikų pastabas ir atskiria, ką savo žaidimuose reikia patobulinti, ko atsisakyti ir ko išvis neliesti. Dažnai kūrėjai padaro ne visai tai, ko galbūt tikisi žaidėjas, bet štai Avalanche padarė tiksliai tai, ko reikia: ir toliau per daug dėmesio neskyrė Just Cause istorijai arba veikėjų charakteriams, o visas pastangas dėjo tam, kad sukurtų milžinišką žaidimo pasaulį ir užtikrintų nežabotą žaidėjo laisvę.

Dar viena dingstis pasprogdinti

Antrojoje Just Cause dalyje pagrindinis pirmosios veikėjas Riko Rodrigesas yra atskraidinamas į Panau salą (nors man tai panašiau į salyną). Žinoma, ši sala (arba salynas) yra išgalvota, todėl joje (be jokios baimės nusižengti sveikai logikai) dykuma yra netoliese tropinių džiunglių, o šalia tropinių džiunglių plyti snieguotų kalnų masyvas. Žaidimo kūrėjai tikriausiai pasvėrė du dalykus, iš kurių žaidime galėjo būti tik vienas: logika arba įvairovė. Akivaizdu, jog įvairovė nusvėrė logiką, todėl žaidimas dabar labai spalvingas, įvairus, yra daug visiškai skirtingų vietovių, tačiau loginio ryšio — jokio.

Taigi Riko atvyksta į šią salą „mišrainę“ tam, kad nuverstų eilinį diktatorių (kadangi ir pirmoje dalyje Riko užsiėmė tuo pačiu, galima daryti išvadą, jog tai savotiška jo profesija) ir išsiaiškintų, kas nutiko buvusiam jo bosui ir mokytojui Tomui Šeldonui. Aišku, toks standartinis veiksmo žaidimo (ta pati formulė taikoma ir veiksmo filmuose) scenarijus niekaip neapsieitų be kelių karštų pupų. Tradiciškai tai gražiaveidės didelių krūtinių savininkės, kurios tam tikrais žaidimo momentais būtinai randa dingstį nusiimti viršutinius drabužius. Tačiau žaisdamas viso šito tikrai nesureikšminsi, nes Tau, kaip ir Riko, šis žaidimas bus tiesiog dar viena dingstis pasprogdinti.

Taškų manija

Just Cause 2 naudojamas labai standartinis, bet patogus principas: vykdai šalutines misijas, sprogdini paprastas priešų bazes, naikini jų artileriją ir tokiu būdu kaupi taškus. Už sukauptus taškus suteikiamos naujos siužetinės bei šalutinės misijos ir galimybė įsigyti iš juodosios rinkos ginklų ar transporto priemonių. Galima drąsiai sakyti, jog ir praktiškai, ir teoriškai čia svarbiausia taškai. Bet dėl to tikrai neverta jaudintis, nes taškai didžiąją laiko dalį kaupsis savaime: keliaudamas po milžinišką Panau salyną būtinai užklysi į kokią nors priešų knibždančią vietovę, o užklydus neišvengiamai paniš pirštus tokias vietas išvalyti…

Visame Panau žemėlapyje tiek priešų bazės, tiek paprasti gyvenamieji rajonai pažymėti taškais, tačiau, norint didžiajame žemėlapyje nuolat matyti konkrečios vietos duomenis, reikės joje iš pradžių apsilankyti. T. y. nė karto neatvykęs į konkretų tašką, taip ir nežinosi, kas ten yra: ar priešų bazė, ar nedidelis kaimelis, ar dar bala žino kas. Taip pat kiekviena tokia gyvenvietė ar priešų bazė turės procentų skaitliuką. Kad užpildytum visų gyvenviečių ir bazių skaitliukus iki 100 %, reikės tose vietovėse susprogdinti visus gynybinius įtvirtinimus, sekimo radarus, šachtas, degalų rezervuarus ir, tarsi viso šito būtų maža, surasti visus tose vietovėse esančius išteklius. Tai, iš karto galiu pasakyti, dažniausiai bus didžiausia rakštis vienoje minkštoje vietoje, nes tokio dydžio pasaulyje kaip Just Cause 2 ieškoti nedidelių dėžučių su ištekliais tai lyg bandyti rasti adatą šieno kupetoje. Bet ilgainiui ir prie to priprantama…

Juodoji rinka

Išties džiugu, kad šis žaidimas yra vienas tų, kuriuose įvairių daiktų paieškos realiai kažkuo naudingos. Skubu paaiškinti: visos dėžutės su ištekliais labai pravers tobulinant ginklus bei transporto priemones, kurias galima įsigyti juodojoje rinkoje. O šiai atstovaus vienas veikėjas, kurio, įdomumo dėlei, dabar neatskleisiu. Šiaip ar taip, norint susisiekti su šiuo paslaptingu veikėju, tereikės numesti tam tikrą signalinį žiburį: jis tučtuojau sureaguos į signalą ir atskris savo sraigtasparniu. Jam atskridus, ekrane pasirodys meniu iš trijų dalių, kurias sudaro ginklai, transporto priemonės ir transportavimo paslaugos (jas pasirinkus galima akimirksniu persikelti į bet kurią jau aplankytą Panau vietelę). Visa tai, žinoma, kainuos pinigus (nors jų žaidime it vežimu vežk), bet, be prekybos, čia dar galėsi užsiimti ir tų pačių ginklų ar transporto tobulinimu, o tam prireiks minėtų dėžučių su ištekliais.

Kablys

Tai daiktas, kuris, neskaičiuojant milžiniškos Panau salos, yra pagrindinis žaidimo akcentas. Būtent dėl Riko lyno ir kablio rodos sudėtingos kovos ir kelionės po salą virsta grynu malonumu. Trumpiau tariant, lynu galėsi ne tik prisitraukti prie savęs toliau esančius priešus, bet ir juos pritvirtinti prie lubų, transporto priemonės, kurią paskui vairuosi ir juos tįsi pažeme, kokio nors daikto ir t. t. Taip pat Riko lynu galės staigiai persikelti iš vienos vietos į kitą, prisitraukti prie namų stogų ar net reguliuoti savo leidimąsi parašiutu. O jau minėjau, kad su lynu (ir jo gale esančiu kabliu) bus galima net besivejančių priešų automobilį prirakinti prie kelio ir tuomet tik grožėtis, kaip jį trūkteli atgal ir jis susprogsta? O ar sakiau, jog prie savo mašinos lynu ir kabliu bus galima pritvirtinti, pavyzdžiui, kokį nors sraigtasparnį, ir paskui važinėtis, juokiantis iš to, kad kvaili kareiviai patenka tarp tavo mašinos ir sraigtasparnio? Bet tai tik keli originalesni lyno ir kablio panaudojimo būdai. Tai reiškia, jog pagrindinis vaidmuo čia tenka improvizacijai. A, be kita ko, kablį dar bus galima naudoti atakuojant, jis labai pravers artimoje kovoje (kai aplink susigrūda tuntas priešų ir jie visi nori gaut).

Riko užkariautojas

Visoje Panau saloje (aš vis dar primygtinai teigiu, jog tai — salynas) veiks keletas aršių grupuočių, kurios jau iš anksto bus pasidalinusios įtakos zonomis, tačiau norės jose įsitvirtinti. Tam, aišku, prireiks Riko pagalbos, nes jis Just Cause pasaulyje ilgainiui tampa kaip terminatorius, kuris visur prasibrauna, viską susprogdina ir visuomet lieka gyvas. Taip pat jis gali vos panorėjęs nusiplėšti nuo įtvirtinimo kulkosvaidį ir jį nešiotis. To tikrai nepamatysi kasdien net kompiuteriniuose žaidimuose.

Tačiau neverta atsipalaiduoti — viską sunaikinti, visus išgelbėti ir išgyventi ne visuomet bus taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Matyti, jog kūrėjai ilgokai dirbo prie Riko priešininkų dirbtinio intelekto ir prikūrė jiems aibes įvairių strategijų. Priešai čia moka slapstytis už dėžių, bėgti nuo granatų, apgalvotai mėtyti jas į žaidėją ir t. t. Bet sudėtingiausia ne dėl to, jog priešai protingi, o todėl, kad jų daug. Patikėk: kai aplink Tave stovi kokie penki ginkluoti kareiviai, gali pasidaryti labai karšta. Neretai tokiais atvejais gali tekti pasikliauti savo lynu ir bandyti pabėgti iš apsupties arba tiesiog aklai šaudyti ir žiūrėti, kas iš to išeis.

Žaidimo tempui labai daug įtakos turi ir sudėtingumo lygis. Aš pasirinkau Experienced lygį ir žaisdamas supratau padaręs klaidą, bet žaidžiant pasikeisti sudėtingumo niekas nebeleidžia. O gal tiesiog nesugebėjau tokios parinkties surasti? Šiaip ar taip, jei žaidi Experienced ar Hardcore lygiu patį pirmą kartą, gali tikėtis itin dažnai gauti į kaulus. Kareiviai tiesiog gėdingai atsiras įvairiose vietose vėl ir vėl ir nenurims, kol Tavęs nesunaikins. Kareiviai čia pristoja prie Tavęs net tuomet, kai važiuoji greitkeliu. Sustabdo, pradeda šaudyti, sprogdinti… Skrendi lėktuvu — paleidžia keletą sekamųjų raketų. Skrendi sraigtasparniu? Pasiunčia kitą ginkluotą sraigtasparnį. Plauki kateriu? Paleidžia dar ką nors. Bežaidžiant susidaro toks įspūdis, kad kareiviai ir teisėsaugininkai žaidime yra tiesiog maniakai, kurių vienintelis tikslas yra ne užtikrinti gyventojų saugumą, o sušaudyti Riko arba dar geriau — ištaškyti jį į gabalus.

Transportas

Dar vienas stiprus ir puikiai paruoštas žaidimo elementas. Jei norės keliauti žeme, žaidėjas galės pasirinkti iš gausybės įvairiausių automobilių, motociklų bei karinių ratuotų priemonių. Ar keliavimas žeme pagreitina žaidimą? Tikrai ne. Bet ant žemės dažniausiai kas minutę įvyksta koks nors nuotykis: tai kažkas sprogsta, tai kokia atsitiktinė kulka ką nors kliudo, ir Riko į kiekvieną iš tų nuotykių prievarta įtraukiamas. Gal tada verta naudotis vandens transportu? Ne. Nesuprask klaidingai, visi kateriai ir laivai tikrai nėra blogai panaudoti žaidime, tiesiog prieš lipant į katerį visuomet iškyla logiškas klausimas: kurių galų man dabar plaukti, jei galiu įlipti į karinį naikintuvą ir skristi?

Ir tikrai: kurių galų? Lėktuvai šiame žaidime yra greičiausia transporto priemonė, taip pat ir viena smagiausių. Tikrai ilgam į atmintį įsirėš visi puikūs Panau vaizdai, kuriuos galima stebėti pro lakūno kabinos langą. Be to, iššokus iš lėktuvo galima mėgautis laisvuoju kritimu, kuris Just Cause 2 sukurtas kur kas geriau nei pirmoje dalyje. Kur kas! Kai atsibosta kristi, galima išskleisti savo daugkartinį parašiutą ir greitai nusileisti ant žemės. Beje, jei kam kyla klausimas, kas iš transporto priemonių labiausiai tinka įvairių bazių apgulčiai, mano nuomone, tai būtų karinis sraigtasparnis. Jį patogu valdyti, jis ne toks greitas ir staigus kaip lėktuvas, o prie sparnų pritaisyti kulkosvaidžiai ir raketsvaidžiai, kuriais naudodamasis gali visiškai nesunkiai sugriauti bazę. Po tokio intensyvaus apšaudymo Tau beliks tik nusileisti į tą bazę ir susirinkti visas dėžutes su ištekliais.

Nemokamos atostogos

Jei Tavęs darbdavys neišleidžia atostogų, o mokykloje ar universitete užverčiami darbai varo į depresiją, keliauk drauge su Riko į Panau. Garantuoju, jog tai bus įsimintina kelionė. Gerbiu žaidimo kūrėjus Avalanche už tai, kad jie tą patį savo grafinį variklį, kurį naudojo pirmoje dalyje, patobulino. Todėl dabar už visas nuostabias vietoves ir jų detalumą galima garbinti Avalanche Engine 2.0. Patikėk: įspūdžiai — neišdildomi. Snieguotos kalnų viršūnės patekant saulei. Dideli smėlio debesys važiuojant negrįstais dykumos keliais. Vešlios džiunglės, kurios baigiasi smėlėtomis pakrantėmis. Tai tikrų tikriausias saldainiukas visiems geros grafikos ir stulbinančių vietovių mėgėjams. Ir dar: sykį skrisdamas virš salos išvydau danguje dreifuojančią platformą, kurią laikė du milžiniški cepelinai. Nusileidęs ant jos patekau į nesibaigiantį vakarėlį, kuriame žmonės šoko, svaiginosi ir kitais civilizacijai žinomais būdais socializavosi. Man ta ore pakibusi šokių ir relaksacijos aikštelė pasirodė kaip urbanistinė utopija, bet niekaip negali paneigti kūrėjų originalumo ir priemonių, kad jį pasiektų.