BG&E yra šedevras, todėl, net ir menkai besidomint kompiuterinių žaidimų rinka, būtų kvaila nekreipti dėmesio į šį žaidimą. Kūrėjų kompetencija žaidimų kūrimo srityje matoma kiekviename Džeid žingsnyje. Vienintelis žaidimo minusas yra tas, kad jis per trumpas — jį pereiti užteks poros vakarų, o tikros peržaidimo vertės lyg ir nėra. „Ubi Soft“ mėgina į tai atkreipti dėmesį, pateikdama „geriausių pabaigimo laikų lentelę“, tuo bandydama paskatinti peržaisti žaidimą vardan varžybų.

Chris O’Regan, „Wicked Toast“

Pavardės… Daugelis žaidėjų jau tikriausiai atkreipė dėmesį į tai, kad žaidimų pasaulyje vis dažniau figūruoja pavardės. Žaidimo pabaigoje bėgantys titrai jau nėra tokie svetimi, ir, manau, ne vienas iš jūsų, sužaidę gerą žaidimą, stebi bėgančius „credits“ bent jau iki tos vietos, kol žaidimo kūrėjus pakeičia marketingo ir lokalizacijos skyrių darbuotojai.

Kažkada mūsų galvose pavardžių buvo mažai, daugelis apskritai težinojo poną Sidą Mejerį, poną Karmaką ir, galbūt, poną Šigeru Myamoto. Priimant sprendimus dėl vieno ar kito žaidimo įsigijimo, mums visų pirma rūpėdavo draugų nuomonė, vėliau — asmeninė patirtis ir pomėgiai, galų gale kūrėjai bei leidėjai.

Tačiau laikai keičiasi, todėl dabar pavardės, nors ir nėra esminis ar lemiamas faktorius, jau „groja“ šiokį tokį vaidmenį žaidėjo sąmonėje. Šiandien dažnas žaidėjas žino, ko verti žaidimai, sukurti pagal Tomo Klensio knygas, ko galima tikėtis iš didžiai gerbiamo Hideo Kojimos darbų. Manau, pats laikas pristatyti jums dar vieną genijų, kurio, galbūt, nežinojote, nes lig šiol jo darbų profilis buvo gana vaikiškas. Kalbu apie būtybės, su atskirtom kūno dalim tėvą, „Raymano“ kūrėją, Michaelį Ancelį.

Neabejoju, kad su šiuo šedevru daugelis esate praleidę nemažai malonių valandų. 1999 metais tik baigęs antrąją „Rayman“ dalį, Michaelis ėmėsi kurti super slaptą projektą, kurį savo darbdaviams — kompanijai „UbiSoft“ — pristatė kaip BGE. Tada didžioji šio slapto projekto dalis buvo popieriuje bei Ancelio galvoje, o žaidėjų pasaulis apie jį nebuvo informuotas. Kalbama, kad darydamas „Rayman 3“, Michaelis be paliovos galvojo apie BGE įgyvendinimą ir galų gale jo svajonės išsipildė. Žaidimui buvo „uždegta“ žalia šviesa…

Harmonija„Beyond the Good and Evil“ — fantastiškas žaidimas. Tiesa, tai nėra vienas iš tokių žaidimų, kuriuose žaidėjas „šokiruojamas“ technologinėmis naujienomis: žaidimo grafika, siužetas, garsas bei valdymas sukurti gerai, tačiau kažko įstabaus nerasite. Mane nustebino kas kita — žaidime vyrauja sklandanti harmonija, o blogas emocijas sukeliančių dalykų iš viso nėra. BGE tiesiog puikiai apjungia visas sudedamąsias gero nuotykių žaidimo dalis, turi savo stilių ir yra originalus. BGE — kažkas tikrai naujo ir dar nepatirto, kažkas tokio, ką turėtų išbandyti kiekvienas smagių nuotykių mėgėjas.

Veiksmas vyksta mažoje planetoje, Hillys salose. Jau pačioje žaidimo pradžioje žaidėjui tampa aišku, kad iš pažiūros šis taikus regionas yra įtrauktas į žiaurų karą. Planetą niokoja košmariški ateiviai, žinomi kaip DomZ. Tačiau žaidimo kūrėjai mums pristato žaliaakę dvidešimtmetę merginą, laisvai samdomą foto–korespondentę — Džeid (Jade).

Mūsų valdoma mergina gyvena kitoje saloje, kartu su savo dėde Peidžu (stebina faktas, kad jis ne žmogus, o kiaulė) ir būriu globojamų vaikų. Pasirodo, Džeid, dar būdama maža, neteko savo tėvų ir būtent todėl dabar gyvena, prižiūrima geriausio tėvų draugo dėdulės Peidžo. Na, o mažieji jos globotiniai neteko tėvų mistiškų pagrobimų, prasidėjusių Hilyje iškart po karingųjų DomZ pasirodymo, metu.

Hilis — gan taikus regionas, tad, kai karingos Alfa sekcijos pasiūlė savo pagalbą kovoje su niekingaisiais DomZ, Hilio valdžia su džiaugsmu ją priėmė. Alfa sekcijos iškart ėmė militarizuoti apleistus Hilio pastatus bei „pompuoti“ propagandą per vietinę televiziją. Tokia politinė situacija patenkina daugelį Hilio gyventojų, tačiau keletas jų susijungia į pogrindžio organizaciją Airis (Iris) ir siekia išsiaiškinti teisybę. Įtariama, kad mistiški žmonių pagrobimai nėra vien tik DomZ’ų darbas,— Airis sukilėliai mano, kad Alfa sekcijos čia taip pat prikišo nagus. Vis tik, be aiškių Alfa sekcijos nusikaltimo įrodymų, Airis veikla yra visiškai neefektyvi ir liaudis sukilimui „nepasirašo“.

Štai čia į įvykių areną ir įžengia žavioji Džeid. Nors Airis darbai jos nežavi, galimybė sužinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų, suvilioja jaunąją reporterę, tad ji tampa Airis šnipe. Štai taip kūrėjai ima pasakoti kupiną mistikos, konspiracijos, propagandos, netikėtumų, meilės, draugystės ir malonių akimirkų istoriją.

Beje, senosios kartos žaidėjams teigiamą įspūdį gali sukelti tas faktas, kad žaidime laikas nuo laiko „išlenda“ seno, gero ir tikrai nepakartojamo „kvesto“ „Grim Fandango“ bruožai. BGE tikrai „neklonuotas“ ir nekopijuotas, tiesiog pasakiška jo atmosfera bei pakili nuotaika kartas nuo karto verčia šypsotis, prisimenant mirties dylerio — kaukolinio — nuotykius.

Vienas raudonas mygtukas

Kalbant apie BGE, visų pirma norisi šlovinti kūrėjų nuopelnus, kuriant žaidimo valdymą. BGE, kaip ir daugelis 2003-ųjų žaidimų, yra multi–konsolinis, tad jo valdymo klausimas tikrai opus. BGE nėra iš tų žaidimų, kurie tiesiog priverčia žaidėją ieškoti valdymo pultelio. Nors žaidimo žanras gali būti priskirtas prie veiksmo-nuotykių žaidimų, jo valdymas supaprastintas kone iki „kvestinio“ lygio: mūsų herojė laisvai keliauja po milžinišką ir kupiną nuotykių 3D pasaulį, tačiau daugelį funkcijų ji atlieka vienu paprastu pelės mygtuko paspaudimu.

Taigi, iš žaidimo išgaruoja visi erzinantys faktoriai: jokių užstrigimų dėl kvailo kameros darbo ar neįsivaizduojamai sudėtingo šokinėjimo per platformas nėra. Žaidėjas tiesiog klajoja po pasaulį ir ieško vietų, kur galėtų paspausti mygtuką, o Džeid jau pati sugalvos, ką daryti — peršokti per prarają ar lazda „užvažiuoti“ kokiam niekšeliui per galvą. Beje, tam, kad žaidėjai nesijaustų nereikšmingais vieno ir to paties mygtuko minkytojais, kūrėjai į žaidimą įdiegė tikrai pilnavertę ir smagią kovos sistemą su įvairiais patobulinimais.

Žaisdami BGE, jūs galėsite naudotis ir paprastomis atakomis, ir gana paprastais „kombo“, super atakomis bei labai originaliai pateiktu „slo-mo“. Kad būtų dar linksmiau, žavingajai foto–reporterei kūrėjai padovanojo pirštinę, šaudančią mini–diskais, bei puikiausią žaidimo elementą —fotokamerą.

Džeid „fotikas“ pasižymi ne tik puikiomis „zoom“ savybėmis, bet ir keliomis nuostabiomis funkcijomis: galingoji kamera moka skenuoti aplinką bei atpažinti ir trumpai apibūdinti daugelį aplinkoje esančių daiktų. Be to, Džeid, tik padariusi nuotrauką, gali ją nusiųsti savo bendražygiams. Ši funkcija labai vertinga, renkant medžiagą propagandiniam Airis laikraščiui arba susidūrus su neįveikiamu durų užraktu.

Žodžiu, žaisdami BGE, valdyti tikrai turėsite ką ir be darbo nesėdėsite, tačiau tuo pat metu jums nereikės eikvoti savo brangiausio turto — nervų ir laiko, koneveikiant nepaklusnią kamerą, blogai sureguliuotą valdymą ar prarajas, į kurias nesėkmingų šuolių metu dažnai nugarma kitų žaidimų veikėjai.

Kaip atsvarą supaprastintai valdymo sistemai kūrėjai mums siūlo pamišusias Hoverių lenktynes miesto varžybose bei plėšikų olose, gana sudėtingus „stealth“ tipo lygius, nuotaikingus galvosūkius, šiek tiek taktikos (tais momentais, kai Džeid keliauja ne viena), nepakartojamus mini žaidimus, šaunią „upgreid’ų“ sistemą bei nerealiai įdomią gyvūnėlių paiešką ir fotografavimą vietinei enciklopedijai. Taigi, kaip jau minėjau, žaidimas nors ir lengvai valdomas, iš tikrųjų yra gana įtemptas, didelis, atviras ir neeilinis.

Judink savo sėdynę, paršiuk!

Savo kelionių metu Džeid niekada nebus vieniša, nes jos krepšyje gyvena toks keistas prancūzas, kuris užsiima visa Džeid buhalterija, t.y. kreditų pervedimu iš vienų sąskaitų į kitas bei atrastų daiktų skenavimu ir analize.

Tačiau jis ne vienintelis Džeid palydovas, mat, dalį žaidimo kartu su ja keliaus ir dėdulė Peidž bei kiti asmenys, kurių tapatybę, norint išlaikyti šiokią–tokią žaidimo intrigą, tenka laikyti paslaptyje. Kūrėjai išties puikiai padirbėjo, kurdami Džeid palydovus. Visų pirma, mūsų klajonių broliai yra išties charizmatiški ir puikiai įgarsinti veikėjai.

Antra, jie nėra tik nereikalinga puošmena,— kūrėjai suteikė jiems charakterius ir laisvę taukšti įvairiausius niekus. Daugeliu atvejų bendražygių laiku ir vietoj mesteltos frazės yra skirtos tiesiog praskaidrinti nuotaiką, tačiau kartais jose slypi ir gana naudingos užuominos.

Trečia, mūsų draugai bus valdomi DI, tačiau vietomis tam tikrą veiksmą jie atliks tik po Džeid įsakymo. Taip iš pažiūros nekalti ir linksmi bendražygiai tampa neatsiejama „geimplėjaus“ bei pakeliui pasitaikančių „kvestų“ dalimi.

Žaidime yra aibės vietų, kurių Džeid viena negali praeiti, tad žaidėjas privalo sugalvoti kur, ką ir kaip turi atlikti jos bendražygiai. Ir dar: kartu keliaujantys bendražygiai turi super atakas, kurias panaudoja, įsakius Džeid. Seniokas Peidž gali atsispirti savo kūrybos super sportbačiais ir, pakilęs aukštai į orą, visa savo plačiosios sėdynės galybe driokstelti ant žemės. Šis paršiuko (derėtų sakyti kuilio, bet paršiukas kažkaip maloniau 😉 judesys gali būti naudojamas ir kaip būdas galvosūkiui išspręsti, ir kaip grėsminga ataka arba kaip gan paprasto „kombo“ pradžia.

Šis paprastas „kombo“ iš tikrųjų yra kažkas nepaprasto: žaisdamas BGE, sumojau, kad frazė „genialumas paprastume“ naudojama ne šiaip sau. Suprantate, griausmingasis Peidžo smūgis gali pakelti sunkiau įveikiamus priešus į orą ir, jei šalia esanti Džeid suskumba laiku smūgiuoti, įvyksta pasakiškas dalykas: laikas beveik sustoja, o pakeltas į orą priešininkas pažymimas mistišku taikikliu. Kadangi laikas beveik stovi vietoje, Džeid labai lėtai sukasi ratu, ruošdamasi stipriam smūgiui, tuo tarpu mes galime vikriai pasinaudoti taikikliu ir nurodyti, kuria kryptimi po smūgio lėks priešininkas. Visa tai šiek tiek primena „pūlą“,todėl apsiprasti gana lengva, o tuomet ši kombinacija tampa kone efektyviausiu ginklu.

Matote, mes galime nutaikyti niekšą į betoninę sieną ir jis išsitaškys į smulkiausius „bitus“, tačiau taip pat sėkmingai nelaimingąjį niekšelį mes galime paleisti į kitus priešininkus arba į automatinę–lazerinę apsaugos sistemą… Na, manau, jūs mane supratote…

Patys priešininkai nėra itin gudrūs, greičiausiai kiekvienas jų tiesiog turi stipriąsias ir silpnąsias savo puses ir yra sunkiai įveikiami tol, kol neperprantama, kaip juos reikia mušti.

Atradus silpnąsias vietas, kova labiau primena gudravimą, nei aršias kautynes, mat, žaidėjas visapusiškai stengiasi smūgiuoti į silpnąsias vietas, kai tuo tarpu priešininkas jas kruopščiai slepia bei laukia progos „įgelti“ užsižiopsojusiam žaidėjui. Tiesą pasakius, tokia sistema puikiai derinasi prie bendros žaidimo atmosferos ir yra gana įdomi.

Metal Gear Jade

Kaip jau minėjau, žaidime yra ir gana įtemptų „stealth“ stiliaus lygių. Kalbant atvirai, daugumą jų įmanoma įveikti ir neslapukaujant, tačiau tai užims begales laiko, kurio didžiąją dalį praleisite spaudinėdami „replay“ mygtuką, o tai, patys žinote, ne pats įdomiausias užsiėmimas.

Esmė tame, kad slaptumo reikalaujantys lygiai yra atlikti geriausiame MES stiliuje: priešininkai turi griežtas savo patruliavimo ribas, jiems talkina įvairaus plauko davikliai, skeneriai, kameros ir spąstai. Priešininkų elgesio modelis kaip du vandens lašai panašus į MGS veikėjų modelį, kas iš pradžių šiek tiek šokiruoja, tačiau vėliau, kai supranti, kad nejuokais „strigai“, padeda susikaupti.

Taigi, BGE, kaip ir MGS, reikalauja milžiniškos kantrybės, pastabumo ir šaltakraujiškumo. Jei jums pavyks visais šiais dalykais apsirūpinti,— būkite ramūs, „stealth“ lygius „patvarkysite“ iš pirmo karto… Ir, beje, patirsite beprotišką malonumą.

Jou, riporte vuman, aiv got supa endžin for Ja!

Didžiąją laiko dalį Džeid praleis keliaudama pėstute, tačiau kartas nuo karto jai teks pasėdėti ir už valties ant oro pagalvių šturvalo. Beje, žaidimo pabaigoje Džeid įsigis dar vieną transporto priemonę, tačiau kas tai per daiktas, tegul lieka paslaptyje.

Jei žaidime ir yra problemų, susijusių su valdymu, tai, ko gero, jos visos „išlenda“, vairuojant hoverį. Šiaip jis valdomas gana paprastai ir yra „paklusnus“, tačiau laikas nuo laiko, ypač vykstant įtemptoms lenktynėms su torpedomis, kamera mėgsta iškrėsti nemalonių siurprizų. Na, tai ne pati maloniausia smulkmena, bet gyventi ir sėkmingai žaisti tikrai galima.

Smagu tai, kad hoverį galime tobulinti ir, laikui bėgant, jūs padvigubinsite borto ginkluotės kiekį, įsigysite šuolių „boost’ą“, automatinę taikymo sistemą ir t.t. Visą šį gėrį jums parduos ir į hoverį įdiegs gerokai apsirūkiusi begemotų (o gal raganosių) šeimynėlė. Šiaip raganosiai (o gal begemotai) gana svetingi ir mieli padarai, tačiau jų šeimą vienija du žalingi įpročiai — rūkymas (kai niekas nemato) ir silpnybė perlams.

Žodžiu, begemotai (o gal vis tik raganosiai) net nekalba apie prekybą, kol jiems po nosimi nepamosuoji maišu itin vertingų perlų, kuriuos rasti labai sunku, o nusipirkti beveik neįmanoma. Tačiau pastangos, renkant perlus, atsipirks su kaupu, kuomet jūs pamatysite, kokius naujus plotus nuotykiams atveria raganosių (o gal begemotų… rimtai sakau, sunku nustatyti…) įranga.

Žalia žalia… Per visą dangųLabiausiai žaidime mane nustebino grafika. Viena vertus, žaidimas nepasiūlo beveik jokių vaizdų, kad spoksodamas į monitorių, galėtum be paliovos dūsauti ir aikčioti (na, taip buvo, kai bandėm „Far Cry“ demo: niekas nenorėjo žaisti, o tik žiūrėti ir dūsauti). Antra vertus, žaisdamas BGE, aš vis tik dūsavau ir aikčiojau bei kartas nuo karto trukdžiau kolegoms dirbti savo šūksniais a la „NA NIEKO SAU!!!“.

Sunku pasakyti, kas šiame žaidime keri labiausiai: o gal tai tiesiog pasaulio sampratos nelinijiškumas, mat, daugeliu atvejų, patekęs į naują teritoriją, būni tiesiog priblokštas tuo, kad ten viskas yra ne taip, kaip tikėjaisi. Kita susižavėjimo priežastis — tai milžiniškos ir atviros erdvės, papuoštos nuostabaus grožio fonais, taip pat be galo originalūs ir keisti personažai, NPC, priešininkai bei gyvūnai. Žavi dinamiška laiko kaita — tai visada ir visur vykstantis gyvenimas; tai nuostabus saulėlydis, stebimas iš vienišos salelės, atsirėmus į vienui vieną auksaspalvius lapus barstantį medį.

Tai pasakiškas rytas, kuomet vandens paviršių nutvieskia pirmieji saulės spinduliai. Tai naktis pievoje, prie namų, skaičiuojant danguje blyksinčias žvaigždes. Tai žalsvai melsvas ateivių švytėjimas. Tai užburiančiai žalios Džeid akys… Tai nepakartojamai žalia aplinka… Tai tokia „injekcija“ mūsų smegenims, kai, eidamas gatve, pamatai kažką gražaus ir žalio, stabteli ir pagalvoji… „Beyond The Good and Evil“.

Ir vis tik, didžiausią pasitenkinimą kelia pasaulio savitumas. Iš aukščiau parašytų eilučių, ko gero, jau supratote, kad melsvai žalias, liuminiscensinių šviesų kupinas pasaulis yra žavingas pats savaime. Tačiau jis būtų perpus mažiau kerintis, jei nebūtų jame gyvenančių padarų. Hilyje gyvena ne tik žmonės, bet ir žmonės–raganosiai, žmonės–kiaulės, žmonės–žiurkės ir panašiai.

Beje, kiekvienas jų savotiškai atspindi vieną ar kitą mūsų pasaulyje egzistuojančią rasę ar tautybę. Taigi, ir vietos, kuriose jie gyvena, atspindi realiame pasaulyje egzistuojančias vietoves. Nenustebkite, jei eidami ispaniško stiliaus gatvele, pasukę už kampo, pateksite į prašmatnų kinų kvartalą ir taip toliau. Štai tokie triukai Michaelio Ancelio pasaulį paverčia kažkuo panašiu į malonų sapną. Hilis pats savaime yra nerealus ir fantastiškas, tačiau tuo pat metu tikras ir gyvas.

Miestai, salos ir gamyklos jums tikrai bus nepažįstamos, bet jokiu būdu nesvetimos… Manau, kiekvienas BGE žaidėjas fantastiškajame ir neegzistuojančiame Hilyje atras kažką savo, mielo ir žavaus, dėl ko skaitmeniniame pasaulyje būtų verta praleisti dieną ar dvi.

Na, ir baigiant grafikos analizę (anokia čia analizė (;, bet kartais reikia duoti kelią emocijoms), norisi paminėti vieną asmenybę, apie kurią sukasi žalias pasaulis. Tai Jade. Viena charizmatiškiausių merginų, sutiktų žaidimų pasaulyje. Maloniausia tai, kad kūrėjai negudravo, bandydami suvilioti žaidėją dailiomis herojės formomis, nuogybe ar kitais, nors ir patraukliais, bet ne visai švariais būdais. Vietoj to, Ancelis savo kūdikiui įkvėpė kitus, nemažiau reikšmingus bruožus.

Visų pirma, kūrėjus reikia pagirti už tai, kad Džeid tikrai panaši į reporterę. Patys žinote, jog kurdami heroję–merginą, kūrėjai visų pirma galvoja apie merginos išvaizdą ir tik po to susimąsto, ar toji išvaizda atitinka herojės atliekamų darbų pobūdį. Tačiau svarbiausia, žinoma, yra Džeid veidas: moteriškas, žaismingas ir malonus pažiūrėti. Aš jau nekalbu apie nuostabiai žalias akis, nuo kurių neįmanoma atplėšti žvilgsnio, bei apie puikiai derančius lūpų dažus…

Tavo žodžiai…Muzika mano ausims. Michaelis Ancelis, padovanojęs Džeid patrauklią išvaizdą, puikiai padirbėjo ir su jos balsu. Santūrus, žemas ir šiltas moteriškas balsas puikiai dera prie paprastos herojės išvaizdos, o jos dialogai, monologai ar net atsitiktiniai šūksniai dvelkia išmintimi, dvasine ramybe, santūrumu ir nuoširdumu.

Tai vienas iš žaidimų, kuriuos maloniau žaisti su geromis ausinėmis, nei su galinga stereo aparatūra. Žaisdamas tiesiog jauti, kad garsas ir balsai yra tavo galvoje, o ne aplink tave. Čia garsas ir vaizdas nepastebimai susilieja į vieną visumą, vienas kitą papildo ir tampa neatskiriama žaidimo dalimi.

Beje, žaidimo muzika labai artima žaidimo grafikai — ji tokia pat „išdykus“, nepastovi ir netikėta. Skirtingi muzikos žanrai BGE žaidime „maišomi“ ir miksuojami be menkiausio sąžinės graužimo: melodijos prisodrintos kiniškų, ispaniškų ar jamaikietiškų motyvų, varijuoja nuo švelnios elektros iki grubaus roko, nuo lengvu dūmeliu „apnešto“ „reggae“ iki solidžiai ir oriai skambančių atmosferinių simfoninių melodijų. Nežiūrint į stilių gausą, žaidimo muzika vientisa ir švelni kaip šilkas: dramatiškais žaidimo momentais sukelia kartėlį gerklėje, linksmais — malonų kikenimą, pergalingais — pasididžiavimą savimi ir virpulius, maloniai nubėgančius visu kūnu…

Ir visa TAI…Ir visa TAI negalėjo būti sukurta bejausmio žmogaus. Ir visa tai negalėjo gimti iš išskaičiavimo. BGE — tai kažkas tokio, kas žaidimų pasaulyje pasirodo gana retai ir dažniausiai nebūna tinkamai įvertinta. Galbūt, dėl to, kad čia nėra kraujo, žiaurumo ir kitų šiuolaikinėje visuomenėje šlovinamų dalykų… Tai šviesi fantazija, malonus sapnas ir linksmas nuotykis. Tai žaidimas, kurį galėjo sukurti tik itin talentingas žmogus… Galbūt, net genijus.

NPC

Pirmas įspūdis — 9,0

„Rayman“ suaugusiems?

Grafika — 9,3

Paprasta, kokybiška, stilinga, originalu ir labai labai gražu.

Garsas — 9,7

Drąsu, nepaprasta, nepakartojama.

Siužetas — 9,8

Paini, netikėta, veržli ir pamokanti istorija… kuri dar nesibaigė.

Valdymas — 9,6

Patogus, paprastas… Būtent toks, kokio reikėjo šiam žaidimui.

Išvada — 9,7

Deja, klajonės nuostabiame Hilys pasaulyje baigiasi pernelyg greitai… Tikrai norėtųsi dar. Nuoširdžiai patariu, keliaukite lėtai: pažaiskite su šunimi pievoje, pabendraukite su globojamais vaikais, palydėkite saulę, atsirėmę į medį, suskaičiuokite naktį spingsinčias žvaigždes… Padarykite viską, kad jūsų viešnagė BGE pasaulyje truktų kuo ilgiau… Ji to verta.