Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/10. Teksto autorius: Kyo

Kai man buvo pranešta (taip, savo malonumui pasisamdžiau porą žaidimų agentų, kurie reguliariai man praneša, kas naujo žaidimų rinkoje), kad kuriamas naujas Wolfenstein serijos žaidimas, aš kilstelėjau savo kairįjį antakį. Kuomet žaidžiau kažkokį žaidimą ir užėjęs į extras skyrelį pasižiūrėjau naujo Wolfenstein reklaminį klipą, kilstelėjau dešinįjį. Tačiau kada pagaliau gavau žaidimą, jį įsijungiau ir pažaidžiau gerą valandą, tai net pats išsigandau to garso, kai mano apatinis žandikaulis atsitrenkė į stalą.

Aš tikrai neturiu nieko prieš šio žaidimo kūrėjus. Tiesą sakant, man jie netgi labai patinka, bet už naująjį Wolfenstein jiems paprasčiausiai negaliu būti dėkingas. Visų pirma, tikriausiai dėl to, kad jis man neteikė malonumo. Taip, buvo keletas smagių vietų, bet šiaip žaisdamas jaučiausi nejaukiai. To priežasčių ilgai ieškoti taip pat nereikėtų: šis žaidimas, bent jau mano akimis, kaip diena ir naktis skiriasi nuo Return to the castle Wolfenstein, kuris pasirodė dar 2001–aisiais. Taip, abejuose žaidimuose yra nacių, mutantų ir ugniasvaidžių, bet pateikta viskas kardinaliai skirtingai.

Seno sukirpimo

Visai gerai, kad žaidimą buvo stengtasi kurti senamadiška pirmojo asmens šaudyklių tradicija. Taip sakant, siužetas čia paprastas kaip penki centai ir nesudarys visiškai jokios bereikalingos apkrovos smegenims. Visas veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu mieste fiktyviu pavadinimu Isenstadtas. Už lango — pats karo įkarštis ir akivaizdu, kad sąjungininkai nebesusitvarko su naciais, ypač kai tie užsiima kažkokiais kasinėjimais, po kurių vaikšto apsikarstę senoviniais artefaktais, arba kai vykdo įvairius eksperimentus, po kurių dienos šviesą išvysta besmegeniai mutantai.

Bet visa tai tėra menkniekis vienam ir vieninteliam kovotojui už teisybę (ne, šį kartą tai ne Duke‘as Nukemas…) — agentui B. J. Blazkowicziui. Žinoma, jis toks kietas, kad galėtų net ir plikomis rankomis prasibrauti per nacių užplūstą miestą, bet juk tokiu atveju žaidėjui pasidarytų nuobodu. Todėl Blazkowiczius turi ypatingą medalioną, leidžiantį agentui kuriam laikui persikelti į kitą erdvės matmenį. Jame ištirpsta daiktų bei žmonių šešėliai, laikas teka lėčiau, aplink skraido kažkokios mistinės žuvys ir vyksta kiti neįprasti dalykai.

Medaliono galios

Žaidžiant B. J. Blazkowiczius įgaus dar tris galias, skirtas medalionui. Kad galėtum naudotis bet kuria iš jų, būtinai reikės pereiti į kitą matmenį. Tai surys dvigubai daugiau medaliono energijos, todėl kartais, jai išsekus, ekranas nubluks ir Tau teks greitai ieškotis kokios saugios vietos, kur būtų galima atradus energijos šaltinį iš naujo įkrauti savo medalioną. Tačiau galios vis tiek tik trys ir naudojantis jomis kyla viena vienintelė mintis — bjaurastis. Nes realiai tai net nėra galios… Galimybė sustabdyti laiką? Permatomas energetinis skydas, apsaugantis nuo kulkų? Šaunamųjų ginklų sustiprinimas? O, prašyčiau… Susidaro toks įspūdis, kad kartais žaidimo kūrėjams būdavo sunku nuspręsti, ko tiksliai jie nori: atnaujinti seną žaidimą ar sukurti naują šiek tiek remiantis senuoju? Ir būtent dėl to neapsisprendimo išėjo tokia samplaika, kad net galva paskausta.

Na, bet jeigu pasvarstytume, kuri iš tų galių yra labiausiai verta dėmesio, tai vienareikšmiškai būtų laiko sulėtinimas, nes jį įjungus galima labai gražiai apibėgti kiekvieną iš ekrane esančių nacių ir prilaidyti kulkų jiems į galvas, o tada stebėti kaip anie susmunka. Va tai yra klasiška, o visa kita… Na, dar ginklų sustiprinimas iš bėdos tinka. Ginklai įkaista iki raudonumo ir kiekviena kulka palieka ryškias žymes sienose ar ant bet kokio kito paviršiaus. Tik gaila, kad visada, pasirinkus mėgstamas galias, viskas aplink vis tiek pasidengs gličia žalia mase. Tai neišvengiama. O dar tos žuvys, kurios beprasmiškai skraido aplink ir trukdo taikytis… Kartais pasidaro tikrai neaišku, ar žaidi Wolfenstein, ar matai kieno nors žalią sapną su skraidančiom žuvim ir naciais.

Struktūra

Įdomus, bet kartu ir kvailas sprendimas yra leisti žaidėjui nevaržomam bastytis po patį miestelį, ieškoti misijų ir tik nuvykus į konkrečią vietą jas vykdyti — tada jau apribojus laisvę. Kvaila todėl, kad besibastant po miestelį bus labai lengva pasiklysti ir netgi būti nužudytam, nes visuose kampuose nuolat tykos nacių kariai arba dar stipresni priešai. Ir jiems tikrai nerūpės, kad žaidėjas susierzinęs, puolęs į neviltį ar šiaip po sunkios dienos. Tačiau kai galiausiai prasibrauni pro visas nacių užkardas ir aklagatvius (toji žvaigždė, įžūliai paimta iš Call of Duty žaidimų, čia tik pasunkina orientaciją, o ne palengvina), užeini į sąjungininkų slaptavietę, išklausai monologų ir būni nuvejamas toliau vykdyti misijų. O prieš pradedant jas vykdyti teks vėl pėsčiomis kulniuoti per visą miestelį iki vieno ar kito taško, iš kurio patenki iškart į misijos žemėlapį. Gerai bent, kad misijos ir jų lygiai skirsis vieni nuo kitų ir tarp jų pasitaikys tikrai neblogų vietų, tačiau apskritai toks sprendimas yra smerktinas.

Tiesa, ar minėjau, kad juodosios rinkos atstovai, pas kuriuos galima tobulintis savo ginklus ir didint galias, yra užsislaptinę ir juos atrasti sunku? Na, taip, žemėlapyje yra nurodytas vienas jų ženkliukas, bet kai apžiūri tą žemėlapį ir suvoki, kad pats ranka nupieštum geresnį, tai dingsta visas noras kažką tobulinti. Bet ir keisti savo maršruto nelabai norisi dėl kelių patobulinimų, todėl dažniausiai žaidi, žaidi ir net nepastebi, kad jau prisikaupei tūkstančius aukso. Tiesa, kūrėjai labai dažnai teigia, kad žaidėjui bet kokiu atveju neužteks pinigų visiems patobulinimams, todėl reikia rinktis ITIN atsargiai. Kurių galų apie tai nuolat ir įkyriai priminti? Negi jie taip džiaugiasi ir didžiuojasi sukūrę žaidimą, kuriame niekaip negalima nusipirkti visų patobulinimų savo ginklams bei galioms? Na, jeigu tai ir tiesa, bent jau nekartotų to taip dažnai…

Egzotika

Priešų įvairovė žaidime taip pat verta ir pagyrų, ir spyrių. Visų pirma, yra naciai, o tai šioks toks pliusas, nes jau seniai neteko šaudyti į juos išlindus už karinės pirmojo asmens šaudyklės rėmų. Ir viskas. Visa kita žaidime yra mažų mažiausiai keista… Apsišarvavęs nacių karys su trim lemputėm aiškiai matomose vietose (jei jas sušaudai, karys tiesiog sprogsta!)? Teleportuotis galintys nacių magai, kurie šlaistosi po lygių aplinkas į kairę ir į dešinę murmėdami kažką demoniška kalba ir visais įmanomais būdais bandydami apkartinti Tau gyvenimą? Mutantai, kurie sušoka ant Blazkowicziaus ir suleidžia į jį savo nagus? Nacių feministės?! Po galais, tai kažkoks cirkas, o ne žaidimas Wolfenstein. Visi priešai atrodo komiškai, o ne įtikinamai. O lygių bosai… Jie pernelyg primena kitus žaidimus ir todėl tikrai niekuo nenustebina. Juk niekas negiria tų, kurie paprasčiausiai sėkmingai pakartojo kažką, ką kiti jau buvo seniausiai padarę anksčiau…

Artilerija

Kūrėjai pabandė pagrindinio veikėjo galių trūkumą kompensuoti keliais įdomiais ginklais, kurių vienas leidžia kažkokį ilgą plazminį spindulį, labai lengvai ištaškantį bet kurį eilinį nacių kareivį. Taip pat yra tikrai smagus elektrinis ginklas, kuriuo iš karto galima aprėpti krūvą puolančių priešų. Na, ir, žinoma, ugniasvaidis, kuris (ypač Return to the castle Wolfenstein) yra tiesiog malonumų šaltinis. Ko gero, pasišlaistymus su ugniasvaidžiu galima nedvejojant vadinti vienomis smagiausių ir geriausių akimirkų šiame žaidime. O visa kita daugiau mažiau yra jau matyta ir girdėta: lėtesni, greitesni ginklai ir t. t.

Viltis

Labai viliuosi, kad toks bereikalingas bandymas pakartoti ankstesnių Wolfenstein sėkmę daugiau nebepasikartos. Na, taip, šis žaidimas tikrai geras, bet jis geras kaip savarankiškas žaidimas, o ne kaip Wolfenstein serijos tąsa. Kūrėjai galėjo lengvai sukurti tokią pirmojo asmens šaudyklę ir sąžiningai užsidirbti pinigų, o šiuo atveju jie tiesiog beprasmiškai tampo ir bando išmelžti jau seniausiai ištampytą ir išmelžtą karvę. Taigi tiems, kas ieško kokio nors perversmo šiame žanre, čia absoliučiai nėra kas veikti. O tie, kam labai patinka šaudyti į nacius, bus pirmoji naujojo Wolfenstein pirkimo jėga.