Dar? Na, ką gi, galima parašyti ir dar… „Tomb Raider“ žaidimų serija – viena geriausių savo žanre ir kuo toliau, tuo labiau ji linkusi išlaikyti savo pozicijas. O ir jauni žaidėjai, kaip galima pastebėti, neabejingi Larai. Bet tai vis šabloniniai sakiniai „Tomb Raider“ žaidimų įžangoms. Iš jų galite spręsti, kad, kaip ir reikėjo tikėtis, niekas nepasikeitė. Niekas jokio fiasko niekur nepatyrė, žaidimas sukurtas gerai, pristatytas laiku, o žaidėjai sėdi visi apsipatenkinę ir nori dar. Kaip bežiūrėsi – visiems gerai. Tik kartais užkliūva pasalūnė mintis, kuri mums primena, kad žaidimo kūrėjai – jau nebe tie…

Situacija tokia, kad „Crystal Dynamics“, daug kam žinomi kaip „Soul Reaver“ serijos kūrėjai, prieš keletą metų gavo teisę daryti žaidimus apie Larą Kroft, kurią kai kurie pažįsta net ir nežaidę jos žaidimų. Kol kas ši studija „Tomb Raider“ seriją papildė trim žaidimais apie neprilygstamąją nuotykių ieškotoją ir, sprendžiant iš to, kas buvo parodyta, jie ir toliau sėkmingai mus džiugins kokybiškais projektais apie šią veikėją. Mūsų gi užduotis atsirinkti ir nuspręsti žaisime mes tai ar ne. Nes niekam ne paslaptis, jog kai kurie žaidėjai itin skaudžiai išgyvena savo mylimų veikėjų ar žaidimų serijų transformacijas, bet ką padarysi? Dabar beveik viskas, kas tik daroma iš naujo, pakeičia pavidalus. Žinoma, vienos transformacijos yra laikomos vykusiomis, kaip pavyzdžiui „Resident Evil“ serija, „Prince of Persia“ arba tas pats „Tomb Raider“. Tuo tarpu kitos – nelabai: „Lord of the Rings: Conquest“, „Kingdom under fire: Circle of Doom“ ir t.t. Taip, suprantu, kad tai yra bet kokiu atveju subjektyvu, bet Jūs visada turite teisę pritarti arba ne.

Daugiau nemarinuodamas Jūsų laiko pereisiu prie žaidimo istorijos, kuri, leiskite pastebėti, tikrai patrauklesnė nei buvusios praeitose dalyse. Kūrėjai nusprendė tęsti „Tomb Raider: Legend“ pradėtą istoriją ir, kaip jiems būdinga, į naująją dalį perkėlė pirmosios veikėjus. Labai gerai, kad šį kartą tiek Alisteris, tiek Zipas (kaip jiems ir priklauso), užima grynai šalutinius vaidmenis ir per daug į akis nelįs. Matysime juos tiek, kiek būtina siužetinei linijai, todėl galima sakyti, kad naujasis žaidimas apie Larą Kroft vietomis primena tikrai gerą kino filmą. Po „Legend“ dalies šiek tiek pasikeitusi Amanda taip pat čia, bet šį kartą žaidimas suksis ne apie ją, todėl ji užims daugiau stebėtojos poziciją nei dalyvės. Na, o Lara… Lara šiame žaidime pagaliau atsiskleidžia ir kaip tikra nuotykių ieškotoja. Vietovės, lygiai, kuriuos mes sutiksime žaidime privers mus įveikti pačius netikėčiausius išbandymus, pasikliauti savo instinktais ir spontaniškomis idėjomis. Galima drąsiai teigti, kad šioje dalyje žaidėjams sąmoningai leidžiama praleisti daugiau laiko su Lara Kroft, klausytis jos patarimų, jeigu kurs nors užstringame, jos balso ir po truputį išginti iš galvos ribotą nusistatymą, kad Lara Kroft tėra didelė krūtinė ir nieko daugiau.

Taigi šioje dalyje visų pamėgta nuotykių ieškotoja bando patekti į pomirtinį pasaulį, kuriame tikisi sutikti savo motiną, bet tam, kad ten patektų Larai reikia pirma surasti skandinavų dievo Toro pirštines, diržą ir kūjį (kuris atrodo keistai mažas veikėjos rankose). Kuriam laikui sustodamas ties šia mintimi galiu pabrėžti, kad tokia šiek tiek vaikiška fantastika tikrai ne itin dera „Tomb Raider“ pasaulyje. „Legend“ dalyje Lara Kroft ieškojo Ekskaliburo kardo dalių, dabar ieško Toro kūjo… Nesutikčiau su tuo, kad tai labai geri sprendimai, bet žinant, kad kūrėjai atsakingi už „Soul Reaver“ seriją – galima ir atleisti. Žinoma, gauti Toro kūjį ir atidaryti vartus į pomirtinį pasaulį nėra kažkas kasdieniško, todėl nusiteikite gana ilgai ir pavojingai kelionei, kurios metus prieš mus maištaus ne tik gamta, bet ir samdiniai, panteros, peraugę ropliai, bei, kas be ko, demonai. Demonai, vėlgi, yra niekam nereikalingas ir šiek tiek pervertintas dalykas, nes „Tomb Raider“ serija, bent jau mano nuomonė, visada turėjo būti arčiau realizmo, nei fantastikos. Realus, bet šiek tiek mistiškas pasaulis, veikėjai, aplinkos. Visokios antgamtinės jėgos buvo tik menamos, o „Underworld“ dalyje labai atvirai ir aiškiai iš žydros spalvos masės išlenda labai jau ryškūs demonai, kurių žudymas netgi tampa rutina. Bet taip yra todėl, kad kūrėjai dar vis balansuoja ant realaus ir fantastiško žaidimo vizijos ribos ir kol kas neapsisprendžia kuria linkme visgi reikėtų pakrypti.

Kad jau pradėjau rašyti apie priešus ir susidūrimus su jais tai ir pratęsiu. Taigi žaisdami mes susidursime su samdiniais, kurių buvimo beveik nepajusime, įvairiais gyvūnais, kuriems labai patinka šokinėti ir elgtis nenuspėjamai ir demonais. Prieš samdinius galima mėginti naudoti ir šiokius tokius artimosios kovos judesius, kurių Lara išmoko, bet jie daugiau dėl grožio – praktinės naudos labai mažai. Ypatingo dirbtinio intelekto samdiniai taip pat nepademonstruos, o ir garsų jokių neišleis, bet užtai atrodys taip, tarsi norėtų pasakyti „mes čia esame tik tam, kad mus nušautumėte, todėl užuot uždavinėję kvailus klausimus greičiau mus nušaukite ir judėkite toliau“. Žvelgiant kritiškai toks Laros priešų bukumas žaidimui estetinio vaizdo tikrai nepriduoda, bet laimei „Underworld“ privalumui tiesiog idealiai pridengia trūkumus.

Prieš kiekvieną žaidimo lygį mums bus leistą išsirinkti vieną iš dviejų Laros aprangos variantų ir vieną iš siūlomų ginklų. Kostiumų pasirinkimas prieš kiekvieną kelionę yra daugiau kosmetinis pasikeitimas, bet užtai dabar tie žaidėjai, kurie nemėgsta spoksoti į pagrindinės veikėjos šlaunis, galės pasirinkti kelnes vietoje šortų ir atvirkščiai. Taip pat vienas aptemptas kostiumas prieš lygį arkties jūroje labai primena Angelinos Jolie aprangą filmo „Lara Kroft ir gyvybės lopšys“ pradžioje. O toks ribotas ginklų pasirinkimas priduoda žaidimui kur kas daugiau realumo, nes žaidžiant daugiau nebekils klausimas, ar tikrai nedidukėje Laros kuprinytėje sutelpa ir šratinis šautuvas, ir automatas, ir dar krūva granatų… Beje, nepriklausomai nuo to, kokį papildomą ginklą pasirinksime (jo šoviniai bus riboti), bet kada galėsime naudotis ištikimaisiais Laros pistoletais, kurių amunicija nebus ribojama.

Be kita ko šioje dalyje ir vėl galėsime važinėtis motociklu, tačiau šį kartą nebereikės bevažiuojant šaudyti taip pat ratuotų samdinių arba atlikinėti kokių nors sudėtingų triukų. Kūrėjai suprato, kad motociklas turėtų būti skirtas daugiau žaidėjų relaksacijai ir įvairovei, o ne eiliniam pasikankinimui. Ir jiems tikrai pavyko realizuoti pasikeitimus. Dabar tam tikruose lygiuose galėsime kada panorėję nulipti arba vėl užlipti ant motociklo ir tyrinėti vietoves ne vien pėsčiomis. Be to važiuojant galima nesunkiai partrenkti pasimaišiusius po ratais priešus, o tai yra savotiškas pliusas, nes nebereikės su jais grumtis nulipus nuo motociklo.

Visa laipiojimo, karstimosi ir tyrinėjimo dalis buvo šiek tiek praplėsta, bet iš esmės išliko nepakitusi. Aišku, kai kurios kliūtys, galvosūkiai ar spąstai atrodo pernelyg paprasti, bet pasitaiko ir tikrai gražiai pateiktų, pavojingų vietų. Bet kalbant atvirai tai „Underworld“ dalyje galvosūkiai ant tiek supaprastinti, kad net naujas „Prince of Persia“ juos pranoksta. Taigi galvosūkių atžvilgiu nauja „Tomb Raider“ dalis daro gėdą serijos vardui, bet, kaip jau minėjau apžvalgos pradžioje, kiekviena serija, išgyvendama transformaciją, kažką praranda, o kartais kažką ir gauna. Šiaip ar taip visi tie karstimaisi ir laipiojimai neprailgsta dėl labai kokybiško žaidimo pateikimo, bet kūrėjų įtikinėjimai, kad šį kartą pasiekti reikiamą vietą galėsime skirtingais keliais ne visai tikslus. Taip, skirtingų kelių čia daug, bet dažniausiai tikslus bus tik vienas, o kiti mus atves į kokią nors aklavietę. Gal tai ir suteikia kažkokios įvairovės, bet daugumą tiesiog suerzins. Beje, kiek pakito ir relikvijų rinkimas. Šiame žaidime iš viso bus tik po vieną relikviją kiekviename lygyje ir ją surasti bus nelengva, tačiau beveik ant kiekvieno kampo mėtysis šiaip blizgūs akmenukai, kurių viename lygyje prisirinksime dešimtimis. Surasti dalį tų akmenukų – juokų darbas. Bet štai surasti visus – ne mažas iššūkis. Šiek tiek primena šviesos sėklas, kurias reikia rinkti „Prince of Persia“ žaidime.

Kaip jau visi turbūt spėjote pastebėti, grafinė žaidimo pusė realizuota puikiai. Seniai neteko virtualiai pabuvoti tokiose įtikinamose džiunglėse, panardyti tokiame realistiškame vandenyne ar landžioti po tokias įsomintinas šventyklas. Galite manimi patikėti – kad suprasti, jog naujasis „Tomb Raider“ žaidimas yra tikras saldainiukas akims daug žaisti nereikia. O tiems, kas labai mėgsta tyrinėti jūros gelmes, bet nesuranda tarp žaidimų kokio nors nardymo stimuliatoriaus „Underworld“ bus tikras rojus. Bet ir daugiau skirtingus skonius turinčių žaidėjų mėgausis žaisdami naujausią Laros nuotykį, nes šiame žaidime kūrėjai kažkokiu būdu sugebėjo apjungti labai daug, atrodytų, tarpusavyje nederančių elementų. Beje, šioje dalyje pasitaikė ir keletas užburiančių muzikinių temų, kurias išgirdus taip ir norisi įsigyti žaidimo garso takelį.

Prieš pabaigiant recenziją dar knieti pridėti, kad perėjus žaidimą be jokios abejonės liks neatsakytų klausimų, o kad jų neliktų kūrėjai jau tuoj žada išleisti papildomą „Underworld“ turinį, skirtą išskirtinai „Xbox360“ konsolei. Žinoma, tokią strategiją galima būtų palaikyti paprasčiausiu pinigų plėšimu, bet asmeniškai taip manyti nedrįstu, nes visas žaidimas yra tikrai pakankamai ilgas ir net beveik nejuntamas sudėtingumas niekaip toks trukmės nepaveikia. Todėl pabaigę žaidimą dar neskubėkite išsikrauti savo kelionmaišių, nes jau greitai mums visiems bus pasiūlyta sugrįžti pas Larą Kroft ir pratęsti taip sėkmingai pradėtą nuotykį.