Prologas

Aš esu garantuotas, kad kiekvienas jūsų yra žaidęs ar bent jau girdėjęs apie žaidimų seriją pavadinimu : „Metal Gear Solid“. Galbūt vieni iš jūsų iki šiol mano, kad labiau komplikuotos, kvailos, it devyniasdešimt devynių beždžionių, parašytos istorijos nėra niekur regėję, o likusi dalis, galbūt, mano, kad tai žaidimų industrijos perlas. Kad ir kaip ten, „Metal Gear Solid“ (toliau: „MGS“) kažkada buvo atraminis pradžios taškas sėlinimo/veiksmo žaidimams ir produktas, kurio kokybės, visais kriterijais, ignoruoti negalėjo niekas.



Ir kaip gera žinoti, kad ta pati kokybės kartelė, egzistavusi dar prieš dešimtį metų, per tą laiką nė trupučio nenusileido žemyn. Net jei žaidimas buvo kuriamas nešiojamai konsolei.

Meilės laiškelis fanams (SPOILER ALERT)

Kaip bebūtų keista – vienintelė vieta, kurioje būtų galima rasti problemų yra žaidimo istorija, o tai ypatingai nebūdinga „MGS“ serijai.

Istorija čia pasakojama panašiu būdu, kaip seniau „PSP“ konsolėje pasirodžiusiame „MGS : Portable Ops“ žaidime – komiksų stiliaus, menkai animuotais, įgarsintais video intarpais. Žinoma, tai nėra pats blogiausias variantas, tačiau tai atima didelę dalį žavėsio, kurį turėjo „MGS4“. Kad šiuos video intarpus būtų įdomiau žiūrėti, kūrėjai juos padarė interaktyvius, tai reiškia, kad jums neteks vien tik žiopsoti į konsolę, mat tam tikru momentu ekrane pasirodys mygtuko ikona, kurią paspaudus galėsite kontroliuoti tam tikrą intarpo vietą. Tokių mažų atnaujinimų pilna, bet jie nėra ypatingai įdomus ar stebinantys. Tikriausiai todėl kūrėjai ėmėsi ieškoti būdų, kaip nustebinti žaidėją, primėtant įvarių posukių Snake‘o istorijoje.

Nenupasakodamas dalies „MGS3“ žaidimo istorijos, pradėti pasakoti apie „Peace Walker“ istoriją negaliu, mat šie žaidimai glaudžiai susiję. Tad jei dar nežaidėte „MGS3“, – eikite, padarykite tai dabar. Tai buvo geriausias „MGS“ serijos žaidimas (istorijos aspektu) ir jį praleisti būtų pati nuodėmingiausia nuodėmė.



„Peace Walker“ žaidime tęsiame Snake‘o istoriją po „MGS3“ ir „MGS : PO“ įvykių. Visi, kas žaidėte „MGS3“, tikriausiai puikiai atsimenate emocionalią ir labai stiprią žaidimo pabaigą, kūrėjų gebėjimą žaisti žaidėjo jausmais ir priversti jį atlikti vieną emocionaliai sunkiausių veiksmų žaidimų istorijoje. „MGS3“ žaidime Snake‘ui teko nušauti savo mokytoją, po kurios sparnu jam teko augti ir suvokti gyvenimą. Atrodytų, tai buvo gražiausia, visko užbaigimo jausmą dovanojanti pabaiga, tačiau būtent „Peace Walker“ tą jausmą sutrypia, sudegina ir išmeta lauk.

„Peace Walker“ pradžioje mes sužinome, kad The Boss („MGS3“ pabaigoje žuvusi veikėja) vis dėlto yra gyva. Snake‘ą tokia žinia pribloškia, tad jis puola į ilgą informacijos ieškojimą. Toks, iki šiol puikiai sustyguotos, istorijos posūkis iš pažiūros yra baisiausiai lėkštas ir atrodo kaip pigus būdas bandant ištempti serijos istoriją, idant gerokai „pamelžti“ fanus. „Peace Walker“ pabaiga tokią nuotaiką kiek pataiso, tačiau neįmanoma atsikratyti jausmo, kad viskas pernelyg „pritempta“.