„Forza“ ir „Gran Turismo“ tarpusavyje lenktyniaujant , kuris iš jų yra detalesnis, „Slightly Mad Studios“ ieško kitų būdų žaidėją priversti pasijusti lenktynininku. „Shift 2 Unleashed” iš savo konkurentų išsiskiria unikalia kamera iš vidaus, dideliu trasų skaičiumi ir laisvu požiūriu į tai, kas yra lenktynės. Tačiau staigiai besiplėsdamas „Shift 2” pamiršo išlyginti daugelį pirmtako duobių ir dar sugebėjo atverti keletą naujų.

Labiausiai reklamuota „Shift 2” ypatybė buvo vaizdas iš vairuotojo šalmo. Mane kiek nustebino, kad tokie žanro grandai, kaip minėtieji „Gran Turismo“ ar „Forza“, nesugebėjo ko nors panašaus pritaikyti ankščiau. Nauja kameros perspektyva leidžia kur kas lengviau įsijausti į lenktynininko rolę: ekrane matysi šalmo karkaso detales, kiekviename posūkyje kamera pasisuks į šoną taip imituodama vairuotojo žvilgsnį; nuo greičio vairuotojo galva atsilošia, o stabdant – staigiai metasi į priekį. Įsijungęs kameros vaizdą iš šalmo galėsi geriau pajusti patį automobilį, menkiausią jo ratų praslydimą, išcentrinės traukos ir įcentrinės traukos jėgas. Taip pat galėsi patirti įtikinamiausią greičio pojūtį iš visų paskutiniu metu išleistų lenktynių simuliatorių. Bet Tu šio kameros vaizdo niekada nesirinksi.

Pagrindinė priežastis yra ta, kad nauja kameros perspektyva veiks tik tuo atveju, kai važiuosi rekomenduojama trasos linija ir šalimais nebus kitų automobilių. Kitu atveju, kai, pavyzdžiui, norėsi į posūkį įvažiuoti plačiau ar siauriau nei siūloma, kamera automatiškai nusisuks ne ten kur reikia ir nieko nematysi. Apie oponentų lenkimą iš vis galima pamiršti, nes dėl kvailų kameros užgaidų yra sunku nustatyti atstumą tarp savęs ir kito lenktynininko. Kamerą galima sutramdyti rankiniu būdu, bet atsiprašau, kam man to reikia? Aš geriau tiesiog įsijungsiu patogesnį kameros vaizdą. O jų tikrai yra. Ypač standartinė kameros perspektyva iš vidaus, kuri, mano nuomone, yra geriausia iš visų lenktynių žaidimų. Standartinis vaizdas iš vidaus „Shift 2“ nesuteikia tokių pojūčių kaip matymas iš šalmo, bet tai vis tik geriau nei pusę ekrano užimantis vairas ir spidometras žaidime „Forza Motorsport 3” ar išvis jokio vaizdo iš vidaus didžiojoje dalyje automobilių, kaip yra „Gran Turismo 5”.

Tikriausiai kameros iš vidaus nesirinksi dar ir todėl, kad „Shift 2” yra jau ir taip pakankamai sudėtingas žaidimas. Ir didžiausias išaugusio sudėtingumo kaltininkas yra valdymas. Prie jo reikia ilgai pratintis ir net po daugelio valandų praleistų su žaidimu, Tau jis vis tiek nepatiks. „Slightly Mad Studios“ taip stengėsi vairavimą padaryti tikrovišku, kad galiausiai jis pavirto nerealistiškai komplikuotu. Visą savo „Shift 2” karjeros pradžią praleidau kovodamas ne su konkurentais, o su savo automobiliu. Esu be išimčių žaidęs visus šiuolaikinius lenktynių simuliatorius, bet niekada neteko taip vargti vien tik bandant išsilaikyti ant kelio ir iškovoti prizinę vietą. Vienų automobilių valdymas yra pernelyg jautrus, kitų nerangus, treti iš vis sunkiai išvairuojami. Žaisti „Shift 2” su klaviatūra yra tiesiog neįmanoma, žaisti su pulteliu sudėtinga, o prisijungti vairą neverta – kils pagunda žaisti visai kitus lenkynių žaidimus.

Gera žinia yra ta, kad sudėtingiausia valdyti tik pačius pirmuosius ir paskutinius automobilius. Karjeros viduryje valdymas tampa netgi visai pakenčiamas ir savotiškai žavus. Bet tikrai ne kiekvienas kankinsis du trečdalius žaidimo vien tam, kad paskui valdymas imtų funkcionuoti prideramai. Vienintelis problemos sprendimas yra vairas. Iš bėdos pakaks ir pultelio.

Valdymas ir pats lenktynių procesas „Shift 2” pasunkėjo ir dėl didesnio tikroviškumo. Pagaliau juk arkadinių lenktynių mėgėjai gali žaisti „Hot Pursuit“, tad „Slightly Mad Studios“ galėjo drąsiai eksperimentuoti su realistiškumu. Nuo pirmosios dalies išliko visi tie skirtingi vairavimo modeliai, kurių sunkiausias skirtas lenktynių abiturientams, o žemiausias – lenktynių stimuliatorių pirmokams. Žaidėjui yra atrištos rankos reguliuoti anti-praslydimo sistemą, išjungti ABS, reguliuoti žalos modelį ir panašiai. „Shift 2” tikroviškumo prasme nebando siekti naujų aukštumų, bet paprasčiausiai išlaiko visus būtinus elementus lenktynių simuliatoriui.

Pagyrimo užsitarnavo žalos modelis, ar bent jau vizualinė jo dalis. Tu nepatikėtum, kaip „Shift 2” yra stipriai žalojami garsūs automobilių modeliai: nukrenta bamperiai, įlinksta priekinės bei galinės automobilio kėbulo dalys, nulūžta ratai bei galima „užkalti“ (perdeginti) variklį. Minusas yra tas, kad išskyrus pastaruosius du atvejus, automobilio žala nedaug te atsiliepia vairavimui. O ir pati žalos sistema veikia nevienodai: kartais avarijos metu ant automobilio kėbulo nelieka jokių žymių, o kitą kartą nuo nedidelio smūgio nulūžta ratas.

Skirtingų automobilių „Shift 2” siūlo beveik šimtą. Tai, palyginus su kitais stimuliatoriais, yra nedidelis asortimentas. Tai yra tarytum bazinė automobilių komplektacija, kurią privalo turėti kiekvienas lenktynių simuliatorius. Rasi visus gerai žinomus automobilius, tokius kaip Audi R8 4.2 FSI quattro, Chevrolet Corvette Z06, Ford GT, Nissan GT-R, Pagani Zonda F ir kitus. Gurmanams yra skirta ir keletas ne tokių žinomų modelių: Radical SR3 RS, Pagani Huayra, Gumpert Apollo Sport ir dar keletas. Vėl gi – tai nėra nieko įspūdinga. Tai yra tas pats, kas išlaikyti egzaminą minimaliam balui. Tu jį išlaikei, bet vien tik išlaikymas dar nieko nereiškia.

Iš kitos pusės, „Shift 2” stulbina trasų skaičiumi. Skirtingų trasų yra daugiau kaip 70, o tai yra labai daug. Yra daugybė tiek gerai pažįstamų, tiek ir dar ankščiau nematytų trasų. Važiuoti pro tokias gerai žinomas trasas kaip Suzuka ar Mazda Raceway yra beveik tas pats, kas mylėtis su žmona: visi trasos iškylimai ir nuolydžiai žinomi mintinai, o įmanomi rekordai jau pasiekti pirmosiomis pažinties dienomis. Kitas reikalas yra ne taip dažnai video žaidimuose sutinkamos trasos įsikūrusios, pavyzdžiui, kur nors atokiai Šveicarijoje ar Pietų Italijoje. Lenktyniauti jose yra nelyginant parsivesti merginą namo po gero vakarėlio: neatsimeni kaip ji atrodo, tik žinai, kad Tau patiko. Lyginant su originaliojo „Shift“ trasomis, buvo žengtas milžiniškas žingsnis į priekį.

Dar daugiau: didžioji dalis trasų palaiko skirtingus paros laikus. Galima rinktis lenktyniauti dieną, pavakarę ar naktį. Naktinės lenktynės yra dar viena „Shift 2” naujovė. Lenktynės naktį yra sudėtingos tuo, kad sumažėja kelio matomumas ir gerai nepažįstant trasos, kai kurie posūkiai gali išdygti tiesiai prieš nosį. Tai yra tikrai geras sumanymas, papildomai generuojantis adrenalino, bet galutinis rezultatas gavosi toks pat, kaip ir su vaizdu iš lenktynininko šalmo: tai suteikia daugiau nereikalingo sudėtingumo, nei malonumo lenktyniauti.

Dalyvaudamas naktinėse lenktynėse pastebėsi, kad „Shift 2” atsirado tikroviškesni apšvietimo efektai. Apšviesti automobiliai ir objektai meta realaus laiko šešėlius, o iš galo važiuojančių konkurentų priekiniai žibintai tikroviškai apšviečia automobilio saloną. Panašūs efektai glosto akis ir važiuojant pavakarę, tik šį kartą pagrindinį vaidmenį atlieka besileidžianti saulė, sodriais raudonais tonais nudažanti visą aplinką. Tuo tarpu veiksmui persikėlus į dienos metą, nesunku prieiti išvados, kad „Shift 2” vizualiai atrodo labai tvarkingai. Kaip jau yra įprasta „Need for Speed“ žaidimams, „Shift 2” nė nebando iš ko nors atimti geriausios grafikos karūnos. Jis tiesiog stengiasi pasiekti ir išlaikyti konkurentų užkeltus grafikos standartus. Ir „Shift 2” tai pavyksta, kas yra tikrai įspūdinga turint galvoje standartus užkeltus tokių simuliatorių kaip „Forza Motorsport 3“ ir „Gran Turismo 5“.

„Shift 2” labiausiai skiriasi nuo kitų mano žaistų simuliatorių tuo, kad jis greitai nenusibosta ir nė kiek nevargina. Taip yra todėl, kad visa karjera yra suskirstyta taip, kad ilgai netektų daryti to paties. Pravažiuoji keletą lenktynių su Nissan GT-R ir jau žiūrėk netrukus su Mazda RX-8 dalyvauji drifto (šoninio slydimo) čempionate. Nespėji išgeri šampano už pergalę, ir vėl turi pirktis naują automobilį, ruoštis naujam lenktynių tipui ir visiškai naujoms trasoms. Tai yra tai, ko aš labiausiai pasigendu šiuolaikiniuose simuliatoriuose – įvairovės. Gal ir „Shift 2” karjera yra trumpiausia iš konkurentų, bet joje niekada nereikės daryti to paties per tą patį.

„Slightly Mad Studios“ kurdama „Shift 2” suprato tai, ko iki šiolei nesupranta „Turn 10” ar „Polyphony Digital“: tik maža dalis žaidėjų nori gadinti sveikatą valandų valandas kiurksant prie kompiuterio, kad vėliau už tai gautų virtualius pinigus, virtualią šlovę ir virtualų trofėjų, kuriuo galima girtis virtualiems draugams. Simuliatoriai neprivalo būti varginantys ir nuobodūs kaip realybė. Video žaidimų kūrėjams reikia prisiminti, dėl ko apskritai žmonės žaidžia video žaidimus. Video žaidimai praranda prasmę, kai jie pasidaro pilkesni už tikrovę.

Tai ar Tau verta pirkti „Shift 2 Unleashed”? Jei esi lenktynių stimuliatorių alkoholikas, Tau „Shift 2“ pasirodys silpnokas, kaip buteliukas „D-Light“. Jei esi lenktynių simuliatorių abstinentas, „Shift 2” atrodys toks pat sunkus, kaip 100 g degtinės gurkšnis. Jeigu laikai save esant tarpiniu variantu tarp tų dviejų ir dar jei turi pultelį ar net vairą, „Shift 2” išmėginti rekomenduoju.