Džekas ruošiasi mirti neįprastame karste – automobilyje, kurį netrukus sutraiškys galingas presas. Taip jau nutinka, kai prisiskolini iš mafijos pinigų, o paskui jų nebeišgali grąžinti.

Tačiau guvusis Džekas atsisako susitaikyti su tokia tragiška lemtimi. Paskutinę akimirką jis išsilaisvina ir pasprunka. Džeko draugė vardu Sam jam pasiūlo išeitį: reikia laimėti grandiozines lenktynes nuo San Francisko iki Niujorko. Varžybų prizas – 25 mln. dolerių, kurių su kaupu užtektų atiduoti skoloms ir atgauti geram vardui.

Taip prasideda naujausias „Need for Speed“ serijos žaidimas „The Run“. Prie frančizės šturvalo grįžta senoji studija „EA Black Box“. Ši studija savo laiku iškėlė „Need for Speed“ į šlovės viršūnę su tokiais žaidimais kaip „Hot Pursuit 2“ „Underground 2“ ir „Most Wanted“, bet paskui ji vos neprivedė visos serijos prie išnykimo slenksčio pristačiusi tokį nevykusį žaidimą kaip „Undercover“. Prie „Need for Speed: The Run“ kūrėjai dirbo beveik tris metus, tačiau jų pastangos perpilti jau senstantį „Need for Speed“ kraują pasirodė esančios bergždžios – „The Run“ ne tik neatitinka serijos standartų, bet ir yra prasčiausias frančizės žaidimas nuo „Undercover“.

Vis dėlto, kuo jau kuo, bet naujovių trūkumu „Need for Speed: The Run“ neapkaltinsi. Didžiausia naujiena – visiškai kitokia karjeros koncepcija. Pagrindiniame žaidimo režime reikia laimėti 3000 km ilgio lenktynes nuo vakarinės JAV pakrantės iki rytinės. Šios gigantiškos lenktynės padalintos į daugybę smulkesnių atkarpų, kuriuose reikia aplenkti tam tikrą skaičių varžovų, taip pat dalyvaujančių varžybose.

Skamba įdomiai, ar ne? Deja, visa ši sistema neveikia taip, kaip buvo galima tikėtis. Esmė tame, kad visų lenktynių metu nesijaučia jų grandiozinio masto, neatrodo, kad lenktyniauji su daugiau nei dviem šimtais kitų dalyvių. Tau tiesiog liepiama tam tikrame lenktynių ruože aplenkti nurodytą skaičių varžovų, o tai visais atvejais reiškia, jog iki ruožo pabaigos turi nuvažiuoti pirmas. Kitaip tariant, per vieną varžybų etapą gali aplenkti tik iš anksto nustatytą skaičių konkurentų. Tarkime, varžybose privalu aplenkti 8 oponentus ir pakilti į 142-tą vietą. Aplenkęs tris ar keturis varžovus negalėsi tęsti lenktynių 147 ar 146 vietoje. Tau bus tiesiog liepiama tą lenktynių etapą kartoti iš naujo tol, kol neaplenksi nurodyto skaičiaus varžovų.

Viską sudėjus turime ne naujoviškas, bet standartines „Need for Speed“ lenktynes, kuriose, savaime suprantamai, nebeliko senųjų rato ir rato nokauto varžybų tipų. „The Run“ tarp lenktynių tipų yra klasikinis sprintas, varžybos siekiant įveikti ruožą per ribotą laiką, išgyvenimo lenktynės (reikia pasprukti nuo įkandin besivejančių piktadarių) ir bosų kovos (varžomasi prieš vieną arba prieš kelis priešiškus lenktynininkus). Taip pat „The Run“ pasižymi ir keletu naujų režimų, tarp kurių viename, pavadintame „Battle mode“, liepiama per trumpą laiką aplenkti varžovą ir išbūti priekyje, kol tas laikas pasibaigs. Įdomiausia, jog Džekas epizodiškai išlipa iš automobilio ir bėga arba nuo policijos, arba nuo mafijos smogikų.

Būtent pastarieji epizodai sukėlė nemenką ažiotažą tarp „Need for Speed“ fanų. Misijos su Džeku ne automobilyje sudaro mažiau kaip 10% viso žaidimo, o jų metu tiesiogiai pačio Džeko valdyti neduodama. Ekrane rodomas vaizdo intarpas ir reikiamais momentais prašoma nuspausti tam tikrus mygtukus. Skamba nuvalkiotai? Taip ir yra. Patiko tik tai, jog panašiai kaip kokiame „Heavy Rain“, kartais nespėjus nuspausti reikiamo mygtuko rodoma alternatyvi scena ir suteikiamas antras šansas pasitaisyti. Tačiau tai negelbsti padėties. Misijos su Džeku ne automobilyje erzina ir norisi jas kaip greičiau pereiti, kad galėtum vėl išvažiuoti į trasą.

Antra vertus, tie epizodai ant kojų yra labiausiai nuodijami ne pačios mygtukų maigymo konstrukcijos, bet veikiau jau bet kokiai fantazijai ir kūrybiškumui atsparaus siužeto. Pažaidus „Need for Speed: The Run“ norisi „Undercover“ įteikti Auksinę palmės šakelę, o „Most Wanted“ skirti Oskarą. „The Run“ siužetas primena penktokų užklasinės veiklos darbo vaisių. Veikėjai, tarp kurių yra Džekas, jo draugė Sam, piktas mechanikas rusas ir keli bosai, yra tokie paprasti, jog juos pamirši taip greitai, kaip kasdien atsikėlęs užmiršti ką sapnavai praėjusią naktį. Siužete praktiškai nėra jokių intrigų, netikėtų įvykių posūkių ar neplanuotų atomazgų. „The Run“ siužetas tiesiog šiukšlė, atrodanti prastai netgi ir mėgėjiškų scenarijų kontekste.

Ir netgi tai dar ne visi „The Run“ trūkumai, kurių net be padidinamojo stiklo galima pastebėti apsčiai. Automobilių gama visai plati, tačiau rinktis juos galima tik kartais, tiksliau – varžybų metu užsukus į degalinę. Įvertinus, jog tokia proga pasitaiko retai, visus etapus nuo San Francisko iki Niujorko nuvažiuosi pavairavęs tik keletą skirtingų automobilių. O jei degalinėje pasigriebei mašiną, kurią valdyti Tau per sunku ar ji per lėta, – gailėkis ir lauk, kol po kelių šimtų kilometrų privažiuosi kitą stotelę, kurioje vėl galėsi pasirinkti naują transporto priemonę. Žinoma, jeigu apskritai iki ten sugebėsi nusigauti su savo aplaidžiai pasirinktu automobiliu.

Beje, degalinėse leidžiama ir ant automobilių uždėti įvairius išorinės apdailos komplektus, tačiau jie neturi jokios įtakos valdymui ir atlieka tik griežtai estetinę funkciją.

Valdymas yra labai komplikuotas. Kodėl taip yra gerai iliustruoja iškalbingas faktas: vidutinis greitis „Need for Speed: The Run“ lenktynėse siekia daugiau kaip 200 Km/h. Naudodamas stabdžius ir derindamas beprotišką greitį su chirurgiškai kruopščiu vairavimu nieko nepasieksi. Turi ištisai laikyti nuspaudęs greičio pedalą ir metodiškai kartasi nuo karto spustelėti nitro mygtuką. O kai pasiekus devintą patirties taškų lygį leidžiama turėti 50% efektyvesnę nitro sistemą, „The Run“ lenktynės iš beprotiškai chaotiškų virsta panašiomis ne į lenktynių žaidimą, o veikiau į siurrealistinį paveikslą. Arba į „Midnight Club“.
Sprendžiant iš „EA Black Box“ pasisakymų, jie to ir siekė. Su chaosu išvien dirba ir daugybė iš anksto suplanuotų sprogimų, avarijų bei persekiojimo scenų. Kūrėjai tai vadina Holivudo filmo efektu, plačiai naudojamu populiariausiuose žaidimuose, tokiuose kaip „Call of Duty: Modern Warfare 3“ ir „Uncharted 3: Drake’s Deception“.

Taip, teisingai supratai – nuo šiol ir lenktynės „Need for Speed“ yra surežisuotas nuo pradžios iki pabaigos. Visos tos policijos gaudynės, – beje, nepalyginamai prastesnės nei „Hot Pursuit“, – visi tie persekiojantys mafijozai ar bosai visuomet, kad ir milijoną kartų kartojant tas pačias lenktynes, elgiasi vienodai, tiksliai taip, kaip buvo iš anksto kūrėjų sumanyta. Blogiausia, kad būna momentų, kai net pamiršti, jog žaidi „Need for Speed“. Dievaži, kartais dėl daugybės surežisuotų scenų „The Run“ tampa panašesniu į „Stuntman“ serijos atstovą.

Jei lenktynės klostysis ne taip kaip planuota, bet kuriuo metu galėsi atsukti laiką atgal ir grįžti į paskutinio atskaitos taško vietą. Priklausomai nuo sudėtingumo lygio duodamas atitinkamas grįžimų atgal skaičius. Kartais laiko atsukimas atgal įvyks automatiškai, pavyzdžiui, patyrus rimtą avariją arba netyčia išvažiavus už trasos ribų. Kitais atvejais laiką atsukinėti galėsi kada tik panorėjęs, pavyzdžiui, užsigeidęs tam tikrą trasos vietą įveikti greičiau.
Laiko atsukimo atgal funkcija naudotis nėra malonu, nes ji veikia ne taip sklandžiai kaip „Dirt“ ar „Forza“ žaidimuose. Paspaudęs mygtuką turi atkentėti gana flegmatišką krovimosi ekraną, kuris neišpasakytai įkyri. O jį teks matyti pakankamai dažnai, todėl kad „Need for Speed: The Run“ lenktynėse yra gausu vietų, kai važiuodamas ne taip, kaip buvo kūrėjų surežisuota, patirsi fatališką autokatastrofą. Tai neapsakomai pykdo. Bet dar labiau nervina krovimo laikai tarp lenktynių, kurie yra tiesiog kalendoriškai ilgi. Kokios jie trukmės? – klausi manęs. Atsakysiu kitu klausimu: kiek laiko užtrunka paruošti tešlą ir iškepti kugelį?

Šiaip ne taip atkentėjęs krovimo laikus, išmokęs mintinai visas surežisuotas scenas ir aplenkęs visus 150 varžovų, pamatysi, jog su „Need for Speed: The Run“ praleidai apie 6 ar 7 valandas. Dar maždaug tiek pat laiko iš Tavo gyvenimo atims iššūkių režimas, kuriame yra dar beveik 70 papildomų lenktynių.
Po to liks daugelio žaidėjų režimas, kuris nėra nė per pus toks smagus, koks buvo pernykščiame „Need for Speed: Hot Pursuit“. Iš esmės dabar tinklo režimas skirtas tik dviem dalykams: patirties taškų rinkimui ir naujų automobilių atrakinimui. Pats tinklo režimas nėra prastas, tiesiog jis neteikia daug malonumo, jam smarkiai trūksta režimų su policija ir bėgliais, buvusių „Hot Pursuit“.

Užbaigęs reikalus su tinklo režimais, būsi apturėjęs viską, ką Tau gali suteikti naujasis „Need for Speed: The Run“. Nejaugi viskas jame blogai? Tikrai ne. Jeigu „Need for Speed: The Run“ būtų mergina, galėtum pasakyti, kad ji buka, bet pasakiškai graži.

„Need for Speed: The Run“ yra pirmasis lenktynių žaidimas naudojantis „Frostbite 2“ grafinį variklį – iki šiol juo buvo varoma tik pirmo asmens šaudyklė „Battlefield 3“. „The Run“ veikėjų lupų sinchronizacija su balsu košmariška, patys veikėjai atrodo lyg atkeliavę iš „PlayStation 2“ laikų, automobilių modeliams stinga detalių, o tolimoje esantys medžiai kartais pasirodo esantys dvimačiais. Bet net įvertinus tai, lekiant 200 Km/h greičiu viskas regisi pribloškiamai gražiai. Kaip teigia kūrėjai, „The Run“ yra pirmasis „Need for Speed“ žaidimas, kuris vyksta neišgalvotose vietovėse. Važiuojant nuo vieno vandenyno skalaujančio JAV iki kito, galėsi mėgautis neprilygstamai dailiai sukurtais spygliuočių miškais, snieguotais šlaitais, smėlėtomis dykumomis, skaidriais ežerais ir dangaus skliautą remiančiais kalnais. Lenktynės vyksta dieną ir naktį, lyjant ir šviečiant saulei, sningant ir viesuluojant smėlio audrai, neįžengiamuose nacionaliniuose parkuose ir tankiai apgyvendintuose metropoliuose. Maršrutų įvairove „Need for Speed: The Run“ pranoksta, ko gero, 17 iš 18 iki šiol išleistų „Need for Speed“ žaidimų.

Bet nebūkime naivūs – visa tai tik žėrintis popierėlis, po kuriuo turime prastą lenktynių žaidimą su galimai labiausiai nevykusiu scenarijumi šiemet. Net ir nekreipiant dėmesio į graudžiai apgailėtiną siužetą, „Need for Speed: The Run“ yra lenktynių žaidimas, pernelyg suvaržantis žaidėją ir per dažnai nurodinėjantis, kaip reikia žaisti. Į bet kokį bandymą elgtis savaip „The Run“ atsako įskaitydamas Tau pralaimėjimą. „Need for Speed: The Run“ užuot leidęs manipuliuoti jo turiniu, pats įtemptai stengiasi manipuliuoti žaidėju. Video žaidimų pasaulyje tai labai ydinga praktika.