Baidausi didelių žaidimų, nes kad ir ką apie juos parašyčiau, tai vis tiek nei dydžiu, nei forma, nei kuo kitu neprilygs pačiam žaidimui, kuris, jau pasirodęs, gali būti traktuojamas iš n perspektyvų. Tiesa, kadaise ne tokiais dideliais žaidimais skaitėsi ir Naughty Dog kūriniai, tad apžvelgdamas „The Last of Us“ jaučiu kažkokią lyg ir tąsą, nes bent į vieną leidinį ar portalą esu parašęs bene visų šios studijos žaidimų apžvalgas. Bet tai ir viskas. Daugiau „The Last of Us“ yra tiesiog gana kolosalus ir ambicingas žaidimas, kuris kur tyčia, kur netyčia tiesiog žiauriai taikliai apibendrina viską, kas buvo ir už ką mes mylėjom septintą konsolių bei joms skirtų žaidimų kartą.

Visai neseniai veik visą populiariąją kultūrą buvo apėmęs vampyrų bei visko, kas su jais susiję, bumas. Laimei, su vampyrų tematika jau išsisemta, bet dabar užėjo zombių banga… O čia, kaip ir vampyrų atveju, galioja labai paprasta skirtis: 80% šlamšto, 19% laiko ir dėmesio vertų projektų ir 1% neprognozuojamo faktoriaus, kuris atsitiktinai arba planuotai sugeba viską apversti aukštyn kojom. Sutinku, dabartinėje zombių bangoje, įskaitant ne tik kelis kompiuterinius žaidimus, bet ir TV serialus, šis 1% yra kiek tampresnis ir apima toli gražu ne vieną pavadinimą, bet „The Last of Us“ neabejotinai puikuojasi pačiame šio vieno procento smaigalyje.

„The Last of Us“, jau pačiomis pirmomis žaidimo minutėmis mandagiai nusispjauna ant įvairių modernių zombių temos variacijų ir siužetą rutulioja gana senamadiškai, su, iš pirmo žvilgsnio, pakankamai tipiškais herojų tarpusavio santykiais, zombių pandemijos pasekmėmis, o viską lydi senamadiškai melancholiška nuotaika, be kurios, atrodo, šis žaidimas apskritai neveiktų. Tiesa, zombių atsiradimo priežastimi šįkart, pakankamai netradiciškai, tampa grybai, kurių sporos paplinta po pasaulį ir nuo kurių prasideda įvairios mutacijos, paverčiančios žmones į tai, ką mes iš kartos į kartą įpratome laikyti ir vadinti zombiais. Tačiau tuo pat metu kūrėjai atsiriboja nuo didesnių pačios pandemijos aiškinimų ar kažkokių teorijų kūrimo – visas dėmesys sutelkiamas į žmones bei tai, kaip ir kodėl jie elgiasi, kad išgyventų ir kokiomis prasmėmis nuo savo sąžinės dangsto įvairius savo ketinimus ar kėslus. Taip, primena „Walking dead“, bet čia slogiau, giliau, visai kiti mastai ir gal tik truputį per daug sveiko realizmo.

Centrinėmis „The Last of Us“ figūromis, be jokios abejonės (nors šitai išduoda pats žaidimo viršelis) tampa senas, patyręs ir pakankamai prisikentėjęs kontrabandininkas Džoelas ir gimusi jau postapokaliptiniame pasaulyje, maloniai atšiauri keturiolikmetė Elė. Abu šie veikėjai savo pirmojo susitikimo dieną gyvena jau 20 metų pavojingos mutavusių grybų pandemijos parklupdytoje Žemėje, o nuo šios dienos iki pat žaidimo titrų praeina nei daug nei mažai – lygiai metai. Per juos įvyksta daug šilto, dar daugiau šalto, kažkiek sunkiai protu suvokiamo ir truputį to, apie ką visi vienaip ar kitaip pamąsto, bet niekada tų minčių neišleidžia iš joms skirto narvo. Be kita ko tie virtualūs metai, kurie prabėga su „The Last of Us“ įprasmina ir iš karto visus keturis metų laikus taip, kaip jie ir turi būti sukurti save gerbiančiame septintosios kartos kompiuteriniame žaidime. Tekste aš kiek vėliau dar prie to sugrįšiu, bet nekantriausiems būčiau linkęs pasakyti jau dabar – kol nepamatysi ir neperžaisi pats, tol nepatikėsi turbūt net jei kas įkaitinta geležimi svilintų kulnus.

Kad paskui nebesiblaškyti, parašysiu tuo pačiu ir tai, kad prie žaidimo kūrimo prisidėjo išties talentingi veikėjų garsintojai (ką jau ką, bet parinkti savo žaidimams aktorius Naughty Dog per tuos ilgus metus tikrai išmoko), todėl gali drąsiai tikėtis ne tik stiprių pagrindinių veikėjų, bet ir visų antraplanių ar trečiaplanių personažų, kurie paliks jei ne pėdsaką, tai bent garantuotą įspūdį. Pavyzdžiui vieną šalutinių veikėjų, Davidą, kuris pasirodo jau gerokai į antrąją žaidimo pusę, įgarsino ne kas kitas kaip Neitano Dreiko iš žaidimų serijos „Uncharted“ balsas Nolanas Nortas. Tokių bei panašių siurprizų yra ir daugiau, tačiau tuos, kas domisi plačiau, jie pasieks savaime. Žinoma, „The Last of Us“ negali pasigirti tokio kalibro aktoriais, kurie turi jau spalį pasirodyti visų taip pat labai laukiamame „Beyond: Two Souls“, bet jis ir nesistengia. Kažkaip viskas šiame žaidime nuteikia taip, kad tai, ką girdi ir ką matai yra visu šimtu procentu būtent taip ir būtent tai, ko tau gali einamą akimirką norėtis bei reikėti. Tiesiog susidaro toks įspūdis, kad buvo dirbta kaip niekad kryptingai, preciziškai ir gerai nutuokiant paskutinę savo darbo stotelę. Visas „The Last of Us“ yra tiesiog persmelktas to jausmo ir žaidžiant kartais sunku tuo patikėti, nors bent menkiausia abejonė taip ir nepasirodo.

Tavo priešininkai šiame žaidime dvejopi (turint omenyje ir tai, kad iš to vėliau seka dar daugiau porūšių): vienaip ar kitaip mutavę žmonės bei tie, kas išgyveno, bet bendrauti nėra nusiteikę. Su ne mutantais viskas kaip ir aišku – arba sėlinimas, arba susidūrimai kaktomuša žaidžiant „kas taiklesnis, to ir sūris“. Tuo tarpu su zombiais šį kartą reikalas slidesnis… Taip, iš esmės viskas kvepia beveik tipiniu „katės ir pelės“ modeliu, tik žaidime yra tokių zombių, klikerių, kurie nieko nemato, bet viską itin gerai girdi, todėl bent mažiausias trakštelėjimas paskatins juos mestis į tą pusę, iš kur atsklido garsas ir jei, nelaimei, toje pusėje tupi žaidėjas, žaidimas ties tuo akimirksniu baigtas. Kiek vėliau, tobulinantis Džoelą, galima tikėtis įvairių lengvatų, kurios leistų išvengti staigios mirties, bet paraleliai visuomet egzistuoja ir kitas faktorius: reikia taupyti savo resursus bei Džoelo sugebėjimus naudoti tikslingai, nes niekada nežinai, kas laukia už sekančio kampo. Žinoma, įsižaidus klikeriai nebedaro tokio įspūdžio kaip pirmąsias valandas po susidūrimo su jais, bet faktas, kad po „The Last of Us“ tam tikra žymė išliks, t.y. žaisdamas naujus, jau aštuntosios kartos žaidimus tikėsiesi kažko bent jau neprastesnio, nei matei šiame žaidime. Ir tai labai natūralu. Kiti priešai nenustebins, nors, po teisybei, to ir nereikės: antrojoje žaidimo pusėje visas stebinimas vyks priešų kiekiais, matomais ekrane bei jų išdėstymais tam tikrose, neįprastose vietose.

„The Last of Us“ žaidimo procesas yra specifiškai brutalus, bet tuo pačiu atitinka bendrą, nuo pat pradžių kuriamą nuotaiką. Prie šios nuotaikos tarsi tapatinasi ir visi kiti žaidimo elementai: dinamiška sėlinimo sistema (veikėjas negali priglusti, kaip kituose žaidimuose, prie priedangos; tik slėptis tupėdamas už jos), kuria pats žaidėjas, visiškai savarankiškai, remiasi pereidinėdamas lygius, būtinybė pačiam iš surinktų žaliavų gamintis ginklus bei vaistinėles, karštligiškos įvairių slaptaviečių paieškos ir t.t. Tiesa, net žaidžiant „hard“ sudėtingumo režimu, labai desperatiškai stengtis pereiti žaidimą nereikės – susirinkus atitinkamus ginklus ir gerai įvertinant turimus resursus, žaidžiant kartais pavyks netgi visai atsipalaiduoti (patikrinta), bet tiems, kas mėgsta medžioti trofėjus, nuo „The Last of Us“ ilgainiui gali atsirasti nemalonus skonis burnoje, nes norint surinkti juos visus, žaidimą gali tekti pereiti kokius tris (jei viską itin gerai apskaičiuoji) ir penkis ar net daugiau (jeigu apsiskaičiuoji) kartų. Na, bet vėlgi: išsisuksiu nuo tam tikrų žaidimo proceso dalių aprašymo motyvuodamas tuo, jog „The Last of Us“, viskuo, yra pakankamai individualus nuotykis, todėl tikrai nepakenktų jo išbandyti su minimalia informacija pačiam. A, tiesa, dar parašysiu vieną mintį, kuri man kilo praėjus jau kokiems dviem mėnesiams po to, kai perėjau žaidimą: „The Last of Us“ galėtų duoti vertingų patarimų žmonėms iš „Rockstar“ dirbusiems prie „Manhunt“ serijos. Hm, kažkodėl pagalvojau, kad daug ką šokiravę „Manhunt“ žaidimai, galbūt, taptų prieinamesni platesniam ratui žaidėjų tiek morališkai, tiek iš pramoginės pusės, jeigu kadaise būtų pateikti taip, kaip tam tikrus dalykus Naughty Dog pateikė „The Last of Us“.

Itin didelę „The Last of Us“ įspūdžio dalį užima aplinkos bei stulbinančiai detalus JAV, po kurią ir blaškosi pagrindiniai veikėjai, pateikimas. Be to, tai pirmasis žaidimas iš visų, kuriuos yra tekę žaisti (taip pat prie to paties priskirčiau ir filmus), kuriame postapokaliptinis pasaulis perteikiamas ne vien kadaise įspūdingų pastatų griuvėsiais ir žole apaugusiomis miestų liekanomis – „The Last of Us“ per gerokai apniokotos JAV prizmę nusinešą žaidėją per visą paletę pokatostrofinio pasaulio spalvų, pradedant visiems jau įprastais griuvėsiais ir baigiant apleistais bunkeriais, priemiesčiais, žaislų parduotuvėmis, užtvankomis, kalnų nameliais, nedideliais tarpekliais, terasomis prie ežero, ligoninėmis ir… ne, tai bergždžias reikalas. Neabejotinai iš viso šio kokteilio, kurį „PlayStation 3“ žaidėjams paruošė Naughty Dog kiekvienas pasiims kažką individualaus. Pasiėmiau ir aš. Manau, nesumeluočiau pasakęs, jog man iš viso žaidimo labiausiai įsiminusia aplinka tapo rytų Kolorado valstijos universitetas su visa savo teritorija, po kurią buvo leista jodinėti arkliu ir net pasikarstyti po jau apleistą studentų bendrabutį. Galbūt todėl, kad tai man tebėra aktualu, o gal dėl to, kad viskas itin kruopščiai perteikta, ši vieta man paliko nemenką įspūdį. Beje, tokius pat įspūdžius po teisybei palieka net patys mažiausi pasikalbėjimai ar tiesiog apsikeitimai keletu žodžių tarp Džoelo ir Elės. Iš tokių tarpo taip pat turiu labiausiai įsiminusį, bet neišduosiu ir pasilaikysiu sau. Tu, esu visiškai tikras, mano vietoje padarytum tą patį.

O reziumuoti kalbą apie „The Last of Us“ yra turbūt tas pats, kas reziumuoti visą septintąją konsolių bei joms skirtų žaidimų kartą. Akivaizdu, kad naujausias Naughty Dog žaidimas savyje talpina visas esmines sudedamąsias dalis, kuriomis išdidžiai puikavosi geriausi šios kartos žaidimai, bet tuo pačiu visas tas dalis pateikia taip, kad nepadarytų gėdos net geriausiems visų laikų žaidimams. „The Last of Us“ yra puikus atsisveikinimas su septinta karta ir vargu ar beatsiras žaidimas, geriau tinkantis šiam simboliniam veiksmui. O būtent dabar, kol dar rezerve turi keletą pilnavertiškų vasaros dienų, gali drąsiai pasidovanoti sau neužmirštamą žaidimą arba pasidžiaugti juo dar kartą, jei praleidai su juo tam tikrą dalį savo vasaros.