Iš žurnalo PC Klubas 2007/03. Autorius: Artojas

Nethergarde tvirtovėje virė darbas. Artėjo pusiaunaktis ir TAI galėjo prasidėti bet kurią akimirką. Ambasadorius Ardalanas stovėdamas šiauriniame tvirtovės bokšte nerimastingai žvelgė į Vakarus. Atrodytų, jis nė negirdėjo tvirtovėje kaukšinčių plaktukų ir meistrų, ruošiančių gynybinius įtvirtinimus, riksmų, atrodė, jis nė nematė virtinių Hordos ir Aljanso karių, judančių Šiaurės kryptimi, ir visiškai nepaisė milžiniškų raganių sambūrių bei vieno po kito atveriamų portalų, per kuriuos žengė didvyriai iš Kalimdoro. Jo akys ir mintys buvo sutelktos į vieną tašką. Į sunerimusį juodąjį portalą. Nežiūrint to, kad Demonai iš anapus jau kurį laiką skverbiasi į Azerotą, kelionė iš čia buvo pernelyg pavojinga, tad tiek Orda, tiek Aljansas sutelkė pajėgas labiausiai nuniokotose teritorijose ir stengėsi atremti demonų valdovų smūgius. Pranašai skelbia, kad būtent šiąnakt portalas atsivers, kad taptų pakankamai saugus patyrusiems kovotojams, ir persikėlimas į Outlandus prasidės. Taip, taip…

Nors paladinų ordinas Aljanso pusėje ar taurenai Ordos pusėje bandė įtikinti vadus ruoštis gynybai, buvo priimtas sprendimas atakuoti. Outlandai (tiksliau, tai, kas iš jų liko) — tai lyg ir savotiška Legiono bazė Azeroto puolimui. Jame sutelktos gamyklinės demonų stovyklos, ten šiuo metu gyvena ir kovoja tiek demonų viršūnėlės, tiek išdavikas Ilidanas. Ten liko Orkų gentys, kurios po pagrindinių dalinių permetimo į Azerotą liko kone bejėgės iš visų pusių spaudžiamos senų ir naujų priešų. Ten sukurti Kraujo Elfu išvykusių ieškoti Ilidano garnizonai bei po triuškinančio pralaimėjimo Kil Džadeno Orkams išprotėję Draenai. Tai žemės, kur elementalinės dalys tyresnės ir galingesnės nei Azertote, tai žemės, kuriose apsistojo Na‘aru pranašai. Tai žemės, kuriose prasidėjo ilga ir kruvina Orkų ir Žmonių karo istorija. Jokios kalbos apie gynybą būti negali. Frakcijų lyderiai išsiuntinėjo šauklius, kviečiančius visus didvyrius pakilti naujai kovai ir puolimui. Į šauksmą buvo atsiliepta…

Tvirtovės bokštui išmušus pusiaunaktį, Ambasadorius Ardalanas tvirčiau susisupo savo mantijoje ir pakartojo regą sutvirtinantį užkeikimą. Akylesnis stebėtojas galėjo įžvelgti nepastebimus pokyčius ambasadoriaus veide, lyg ir bylojančius „taip, tai prasidėjo, ir nieko nenumatyto neįvyko“. Ardalano stebimas tamsusis portalas pasidengė žalsvu švytėjimu, abipusiai vartai saugūs ir atverti.

Keista, kad portalo papėdėje susirinkę būriai dvejojo. Niekas nenorėjo tapti pirmuoju, tačiau tik akimirką… Netrukus raiteliai paragino žirgus ir lengva žingine pajudėjo portalo link. Žalia portalo šviesa vieną po kito prarijo kovotojus. Kontrataka prasidėjo…

Praėjus keletui valandų, Ardalanas grįžo į savo bokštą ir atidengęs krištolinį akmenį prabilo:

— Per portala žengė toli gražu ne visi, mano pone, tačiau karių kiekis kelis kartus didesnis, nei mes tikėjomės…

Naktį iš sausio 15 į 16–ąją (1:00 val. Lietuvos laiku) „Blizzard“ pradėjo „World of Warcraft“ papildymo „Burning Crussade“ pardavimus. Tąnakt šimtai parduotuvių visame pasaulyje atvėrė duris lankytojams, kad jie galėtų įsigyti taip trokštamą dėžutę. Šią fiestą apžvelgė užsienio žinių tarnybos, o filmuotą medžiagą panaudoję mūsų tautiečiai rado dar vieną progą papliaukšti apie žaidimų daromą žalą. Vien tai byloja, kad „Blizzard“ tikslas buvo pasiektas praėjus vos kelioms valandoms nuo žaidimo patekimo į lentynas. Pasaulis kraustėsi iš proto.

Nors „Blizzard“ ėmėsi visų įmanomų ir neįmanomų priemonių, kad nei vienas žaidėjas nepradėtų žaisti TBC anksčiau, nei suplanuota, akivaizdu, kad tokių gudručių buvo. Tiesa, vienetai. Tačiau jau 00:01 WOW laiku nemažas žmonių būrys žengė pro portalą. Praėjus dvidešimčiai minučių žmonių ženkliai pagausėjo. Ir tai nekeista. 20 minučių turėjo pakakti tam, kad grįžtum iš parduotuvės su WOW:TBC dėžute. 00:21 Moonglade serverio orda jau turėjo penkis paladinus. Liepsnojantis kryžiaus žygis oficialiai prasidėjo.

Ilgai mąsčiau, apie ką rašyti pristatant TBC. Juk didžioji dalis žaidimo galimybių jau daugybę kartų aprašyta tiek pagrindinio WOW apžvalgose, tiek apžvelgiant visas iki šiol išleistas pataisas. Žaidimo mechanika? Taip, ji pakito. Kažkas verkia, kažkas džiaugiasi ir, beje, visa tai laikina. Laiko praėjo dar nedaug ir jau kone visos klasės patyrė rewamp‘ų, nerf‘ų, tweak‘ų*… Kažkas, kas raudojo, dabar kikena, tie, kurie kikeno, rauda, o į duris netrukus (gali būti, kad tau skaitant šias eilutes tai jau įvyko) pasibels nauji pasikeitimai, paliesiantys warrior‘us, shadow priest‘us ir druidus. Finale supratau, kad šias naujoves galima apibūdinti vienu, gal dviem sakiniais. Bandau…

Išleisdami TBC „Blizzard“ pasistengė „pritempti“ universalias klases ir paversti jas labiau orientuotomis į konkrečius uždavinius (gydymas, tankinimas), dėl to tiek paladinai, tiek druidai tampa labai puikia alternatyva warrior‘ams ir priest‘ams. Deja, tuo pat metu „Blizzard“ pamiršo specifines klases paversti labiau universaliomis, priestam‘s tai nė motais dėl gebėjimų pereiti į šešėlių formą, o kariūnai skundžiasi sumažėjusia paklausa. Visa tai laikina. Viena kita pataisa, ir nė kiek nenustebsiu, jei verkiantys ir besidžiaugiantys eilinį sykį pasikeis. WOW kaip ir gyvenime niekada nebus taip, kad visi liktų laimingi. Daugiau apie klasių mechaniką ar talentus kalbėti nėra ką. Jie tiesiog natūraliai evoliucionavo, pasipildė naujais patraukliais gebėjimais, išsiplėtė galimų talent build‘ų kiekis**. Tad jei ne mechanika ir ne balansas, apie ką kalbėti? Pradėkime nuo naujų rasių. Draenai jau išsamiai pristatyti, o kraujo elfams skirsiu kelias eilutes.

Sin‘Dorei

Sinu a‘manore, skaitytojau. Leisk man pagrobti kelias akimirkas tavo brangaus laiko, kad galėčiau supažindinti tave su Kraujo Elfais. Priešistorę, neabejoju, jau žinai, ne taip jau seniai ją aprašiau, tad, ko gero, daug įdomiau sužinoti, kokie jie yra iš tiesų. Aš minėsiu žodelius, o tu dėliokis varneles… Arogantiški, pasipūtę, išpuikę, dviveidžiai, silpnavaliai gražuoliai. Tai mistinės būtybės, paveldėjusios pasakišką aukštųjų elfų grožį, Highbornes pasipūtimą ir galios troškimą, Nakties Elfų aroganciją ir žmonių nepastovumą. Tai Warcraft pasaulio žvaigždės ir paparacių svajonė. Tai būtybės, labiausiai vertinančios tuštybę, ir tai labai akivaizdu. Tik nemanykite, jog tai blogai. Jei jūs žaidžiate PvP ar PvE serveriuose, jų pasaulėžiūra neturės jūsų žaidmui jokios įtakos. O jūs patys galėsite mėgautis ištaigingomis ir prabangiomis Silvermoon aplinkomis. Išties…

Kraujo elfų modeliai prašmatnūs ir dailūs. Net stovėdami tarp kažkada WOW sekso simboliais laikytų nakties elfų, kraujo elfai atrodo pribloškiamai ir nepalyginamai geriau. Tačiau net ir jų pačių grožis nublanksta prieš miesto grožį, kuriame jie gyvena. Liauni ir kupini gracijos šviesaus akmens bokštai stiebiasi į padanges, kruopščiai puoselėjami miesto parkai ir fontanai, voratinklio plonumo šilkinėmis užuolaidomis išpuoštos parduotuvėlės ir savo didybe bei švara pribloškiantys bankai, aukcionai. Pažvelgus giliau, kraujo elfų stalai lūžta nuo prašmatnių valgių ir gėrimų, o miesto gyventojai puošiasi kaip įmanydami ir stengiasi nenublėsti prieš tą prabangą, kuria spinduliuoja jų namai. Tik kupinos tuštybės ir puikybės būtybės gali sau leisti tokį prašmatnumą tokiais pasauliui sunkiais laikais. Ir vis dėlto tai yra gražu… Ir mes tai priimame. Manau, visa tai bus labai paranku ir RP (vaidmenų) serverių žaidėjams, mat Silvermoon‘as atveria naujų galimybių visiems. Norite, mėgaukitės prabanga, o jei ji jus pykina… Prisijunkite prie piketuotojų.

Tau ir būriui geriausių tavo draugų

Svarbiausia naujiena, ko gero, bus ta, kad WOW lyg ir atsikratė kai kurių stereotipų, kurie pirmus metus buvo giriami, o vėliau peikiami. Tai masiškumas. Visi džiaugėmės galimybe žaisti su tūkstančiais žmonių ir keliauti į masinius 40 žmonių reidus. Ilgainiui daug kas pastebėjo, kad reidai jiems nėra pats patraukliausias laiko praleidimo būdas. Kažkam jie nepatiko, kažkas neturi tam pakankamai laiko (o jo reikia daug), kažkas neranda 39 žmonių, su kuriais būtų malonu, kažkam atsibodo eiti į vieną ir tą pačią vietą, kažkas… Galima būtų vardinti ir vardinti. Žinoma… Nepatinka? Neik, sakysite jūs. Tačiau senajame WOW ne viskas buvo taip paprasta.

Ilgainiui tarp einančių ir neinančių žaidėjų atsirado toks milžiniškas skirtumas, kad paėmus bendrai vienas reiduose dalyvaujantis žaidėjas nesunkiai susidorodavo su keliais nedalyvaujančiais (vienu metu). Be to… Pagrindinis „end–game“ (pasiekus 60 lygį) žaidimo turinys ir buvo generuojamas iš po reidų. Reidai atrakindavo naujų kvestų ir stipriai išplėsdavo reputacijos rinkimo galimybes. Grupėms iš 5–10 žmonių pasiekus 60 lygį ir pasitrynus mėnesiuką tiesiog nebelikdavo ką veikt. Atrodytų, „Blizzard“ suprato, kad daugiau nei 8 mln. žaidėjų negali būti bedarbiai geek‘ai, su TBC pasiūlė naujo tipo turinį. Šį kartą viskas apmąstyta daug geriau, o turinys paskirstytas tolygiai visiems žaidėjams, kad ir kokio tipo jie būtų. Skamba utopiškai? Galbūt, bet jei ir klystu, tai tikrai ne taip daug, kaip atrodo.

Pradėkime nuo to, kad raid zonose maksimalus dalyvaujančių žaidėjų kiekis sumažintas nuo 40 iki 25. Tai palengvina dalią daugumai mažesnių ar mažiau aktyvių bendruomenių. Be to, skirta daugiau dėmesio 5 žmonių požemiams, taip pat įvestas „Heroic“ režimas patiems „kiečiausiems“. Kovojant požemyje „Heroic“ režimu pirmiausiai jūs sutiksite didesnį pasipriešinimą, o požemio gale gausite ir geresnį apdovanojimą. Tačiau norint aptempti savo virtualų kūną dailesniais ir galingensiais rūbeliais, dabar jums nereikia net ir tų 5 žmonių grupės. Visa tuntą išties patrauklių ginklų ir rūbelių galima įsigyti naudojantis savo reputacija su atitinkamomis frakcijomis arba pasigaminti patiems. Ir abiem atvejais tikrai nebus būtini raid‘ai ar nuolatinis siautėjimas požemiuose. Viskas, ko reikės, tai šiek tiek kantrybės ir užsispyrimo klajojant po plačiuosius Outlands. Taip, nuo šiol jūs iš tiesų galite būti vienišius. Lengva nebus, tačiau bent jau galėsite išsikelti sau tikslus ir jų siekti. Kitais žodžiais tariant, turėsite, ką veikti. Tuo tarpu mėgėjams žaisti didelėje bendruomenėje ir dalyvauti milžiniškose batalijose „Blizzard“ pasiūlys keletą kvestų grandinių ir daug raid požemių. Iš esmės ir požemių planavimas pakeistas. Dabar vienoje vietoje rasite keletą skirtingų požemių, kurie nebebus tokie ilgi ir varginantys, kokius matėme WOW, tačiau jie ir netapo pernelyg trumpi. Smagioje kompanijoje per požemį iki paskutinio boso keliausite vidutiniškai valandą, gal dvi. Aišku, galima tai padaryti ir greičiau, o jei nesiseks, galite užtrukti ilgiau, tačiau vidurkis — pusantros valandos. Pats tas vienam vakarui!

Brangiausia naujovė

Pati brangiausia naujovė, kurią aš išties labai vertinu, tai nauji kvestai naujose teritorijose. Visų pirma, leiskite pastebėti, kad Outlandai savo grožiu ir lygių dizainu stipriai pranoksta tai, ką matėme Azerote. Zonos tapo didesnės tiek į ilgį, tiek į plotį. Tačiau tai ne vienintelis matavimo vienetas. Daugelis Outlands teritorijų sukonstruotos taip, kad jose susidarytų savotiški aukštai. Juos atstoja kalvos, kalnai ir įvairiausi tarpekliai, vietomis sujungti tiltais. Keliaujant žeme neretai tam, kad iš taško A patektumėte į šalia esantį tašką B, tenka apjoti pusę zonos. Vėliau, pasiekęs 70 lygį, galėsite įsigyti skraidančią transporto priemonę ir žaidimas eilinį sykį įgaus naują prieskonį. Skristi, nors ir lėtai, yra daug smagiau, maloniau ir patogiau, nei greitai, labai greitai joti.

Taip, 70 lygis pasiekiamas ne per valandą ir iki jo teks pasikankinti? Tikrai ne. Outland‘ai grūste prigrūsti puikių kvestų. Atrodo, jau padarei viską, ko prašo, gali leistis į kelionę kitos zonos link, kai dalis iki šiol nekalbėjusių NPC staiga pasipuošia geltonais šauktukais ir puola dalinti naujas užduotis. Dauguma TBC kvestų susieti su jūsų reputacija ar progresu zonoje. Seniau pagrindinė sąsaja buvo žaidėjo lygis. „Tas tai taip, bet tos atnešk tą, nunešk aną ir užmušk 30 priešų užduotys mane jau užėdė“, — sakysite jūs. Galbūt… Mano galva, WOW kvestai ir taip nebuvo nuobodūs (nors yra žmonių, kurie su manimi nesutiktų), tačiau tai, ką išvydau TBC, pranoko visus mano lūkesčius. Kvestų grandinės pailgėjo ir tapo painesnės, tačiau tuo pat metu ir turtingesnės, mat mums pasakojamos nuoseklios istorijos. Apie Azerotą mes žinojome ir taip nemažai. Dauguma esame žaidę strateginius „Warcraft“ žaidimus, o „Outlands“ mums daugiau ar mažiau naujovė, tad pažintiniai kvestai išties įdomūs ir daug ką paaiškina.

Tačiau ne tik tai pakito. Kvestų užduotys įgavo daugiau gyvumo ir interaktyvumo. Vykdydamas užduotis aš spėjau ir panardyti, ir paskraidyti, aš sėdėjau dėžėje ir klausiausi demonų pokalbių (visai kaip „Metal Gear Solid“), pasivertęs į žiurkėną šmirinėjau po Ogrų bazę ir nuodyjau jų alų. Paprašytas goblino, aš vedžiau jo demoną pasivaikščioti, šėriau jį šerniena ir, nemalonu prisipažinti, kuičiausi jo išmatose ieškodamas rakto, kurį jis vakar prarijo, o šiandien mums jo taip reikia. Aš medžiojau žvėris ir jų mėsa šėriau badaujančius Nether slibinus, skyniau žoles sergančiai Orkų motinai, lydėjau Thrall‘ą į Outlandus. Aš buvau šalia, kai jis pirmą sykį įkvėpė gimtinės oro ir petys petyn su Rexxaru koviausi su kalnų milžino Gruul sūnumi. Aš dienų dienas ieškojau supuvusio Arakoa kiaušinio vien tam, kad jį gavęs Draenas apsivemtų ir susargdintų pusę Shattrath miesto (sirgo visi šalia buvę personažai — tiek žaidėjai, tiek NPC). Aš „išmušinėjau“ skolas iš prasilošusių Shattrath gyventojų ir tuo pat metu koviausi dėl jų Auchindown prieigose. Aš jau nebedariau to, ką taip įpratau daryti Azerote. Aš nenešiojau meilės laiškų ir negėriau kibiro kavos bandydamas užmušti 158 652–ąjį šerną norėdamas išlupti jam akį. TBC užduotys įdomios ir įtraukiančios, o jei reikia kažką iš kažko atimti, tai nevirsta kankyne, reikalaujančia 7 kartus iš eilės išnaikinti visą kažkokios rūšies populiaciją.

Panašu, kad WOW vėl tapo žaidimu. Prisipažinsiu: buvo momentų, kai atrodė, kad WOW virsta darbu ar nuobodžiu ir tuščiu laiko gaišinimu. Tačiau TBC išsklaidė abejonių debesis ir viskas vėl stojo į savas vėžes. Šiandien galiu drąsiai kaip ir daugiau nei prieš porą metų pasakyti. WOW:TBC yra tikras Wow!