Trumpiausioje kada nors rašytoje įžangoje į kompiuterinio žaidimo apžvalgą leisiu sau parašyti štai ką: turbūt niekas daugiau taip nekuria žaidimų, kaip „Witcher 3: Wild Hunt“ kūrėjai „CD Projekt“.

Nors asmeniškai man labai patiko pirmoji žaidimų serijos „Witcher“ dalis, kurią „CD Projekt“ studija sukūrė dar 2007 metais, trečias šios serijos žaidimas paprasčiausiai viską nušluoja. Ir jeigu 2011-ųjų metų „Witcher 2: Assassins of Kings“ buvo tikrai geras, bet ne be trūkumų, tai šių metų „Witcher 3: Wild Hunt“ perkopia bet kokius kritikos kriterijus ir paprasčiausiai nepalieka abejingų. Žaidžiant šį žaidimą galvoje nepaliauja kirbėjusi mintis: „Koks, jei štai taip atrodo vos trečias studijos žaidimas, bus „Cyberpunk 2077”?

Tačiau apie viską nuo pradžių. Žaidimas prasideda maždaug ten, kur pasibaigė pernelyg greitai nutrūkusi „Witcher 2“ istorija ir jau nuo pat pirmųjų akimirkų aišku, kad šioje dalyje bus visiškai išplėtotos nuolatinės pirmojo ir antrojo žaidimų užuominos apie Geralto praeitį, Raganiaus gerbėjų pamėgtus veikėjus ir, žinoma, Wild Hunt bei Ciri. Geraltas iš Rivijos savo paskutinį oficialų nuotykį kompiuterinių žaidimų pavidale simboliškai pradeda mokytojo Vesimiro draugijoje. Po daug žadančio sapno jiedu atvyksta į Baltosios Orchidėjos vietovę, kuri numatyta kaip pasirengimo tolimesniam žaidimui vieta. Jau joje žaidėjai praleis ne vieną valandą ir supras, kad „Witcher 3: Wild Hunt“ – siaubingai laiką ryjantis žaidimas, prieš kurį akimirksniu nublanksta ne tik pastaruoju metu žaisti įsimintini žaidimai, bet ir apskritai vieni įspūdingiausių RPG projektų.

Manau, šioje vietoje tradicinę apžvalgą apie „Witcher 3“ galima ir užbaigti, nes jei reikėtų rašyti apie šį žaidimą įprastai, tai užtruktų nežinia kiek puslapių. Taigi, kadangi žaidimas pernelyg didelis, rašysiu tokia minčių seka, kokia ir susidėliojo žaidžiant „Witcher 3“.

Ką turi „Witcher“, ko neturi niekas kitas?

Kodėl „Witcher“ žaidimai taip velka vakarų žiniasklaidą bei žaidėjus? Todėl, kad šioje serijoje žaidėjas nubloškiamas į taip mažai tyrinėtą, kine ir vaizdo žaidimuose rodytą bei žinomą slavų kultūrą viduramžiais. Tokia aplinka leidžia Raganiui tapti pionieriumi ir patraukti į savo pusę ypač tuos žaidėjus, kurie ieško kažko naujo arba mėgsta itin detaliai gilintis į įtikinamus žaidimo pasaulius, mitologiją ar įvairias smulkmenas. Be to, realios ar pagrįstos (taip pat ir įkvėptos) aplinkos yra daug labiau patrauklios nei išgalvoti pasauliai. Žinoma, ne visada, nes tai lemia ir kokybiniai kriterijai, bet tendencija tokia.

Kita vertus, Lietuvos žaidėjams „Witcher“ žaidimai yra artimesni ir mielesni dėl aibės kitų priežasčių (viena jų, žinoma, geografinė), tačiau tuo pat metu „Witcher 3“ išdidžiai pakyla virš visų iki šiol buvusių sėkmingų ar beveik sėkmingų mėginimų (norisi paminėti „S.T.A.L.K.E.R. seriją).

Kodėl „Witcher 3“ ryja laiką?

„Witcher 3“, kaip ir daugelis panašaus masto (ar net ir nepanašaus) RPG žaidimų yra rajus laiko atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad žaidžiant Raganių teks paaukoti daug valandų, bet tai, kad visas šiai neįkainojamai laiko aukai žaidėjas ryšis pats ir net ilgiau apie tai nesusimąstydamas. Taigi, kodėl? Todėl, kad „Witcher 3“ žaidimo pasaulis – tai gyvas voratinklis, kuriame spurdėte spurda aktyvūs šalutiniai veikėjai, iš pirmo žvilgsnio nepastebimi pavojai, kartais maskuojami šalutinių misijų ir daugybė mažų veiklos taškų. Visa tai įsiurbia, bet tu tam nesipriešini, nes kiekvienas šalutinis taškelis ar papildoma veikla yra puikiai išrašyti ir paruošti specialiai tam, kad nustebintų žaidėją, o ne bereikalingai apkrautų jį dar viena „nueik-parnešk“ tipo užduotimi. Taip pat „Witcher 3“ žaidimo pasaulis, nors ir didelis, bet tų visų aukščiau išrašytų veiklų pilnas beveik kiekviename žemėlapio lopinėlyje, t.y. viskas išdėliota proporcingai. Būtent šito iš „Witcher 3“ kūrėjų galėtų pasimokyti net meistrų meistras Hideo Kojima, kurio naujasis „Metal Gear Solid V: Phantom Pain“ žaidimo pasaulis, nors ir be proto detalus bei gražus, ryškiai stokoja.

Yennefer ar Triss?

Tai klausimas, kuris kankina nemažą dalį žaidėjų. Ir vien faktas, kad toks klausimas apskritai egzistuoja, reiškia labai daug. Visų pirma, kūrėjai sugeba žaidime sukurti įtikinamus konfliktus, kuriuose žaidėjas pradeda mąstyti kūrėjų iš anksto numatytais scenarijais ir, dėl to, papuola į savotiškus spąstus. Pagrindinės dvi moteriškos lyties veikėjos, kaip ir didelė dalis kitų „Witcher 3“ personažų, yra gyvos, savo sprendimais ar poelgiais verčia keisti nuomonę apie jas, sukelia lengvą sąmyšį, bet, svarbiausia, pradeda tau rūpėti. Kaip ir sprendimas, kurią pasirinkti – raudonplaukę ar juodaplaukę, kai gerai žinai, kad šį kartą pasirinkimą lemia visai ne plaukų spalva? „Witcher 3“ savo veikėjais niekada nebūna vienakryptis – vien kertinė idėja, kad Raganius niekur nesivelia ir turi išlikti pilkas, tačiau žaidimas nuolat stato žaidėją į tokias situacijas kai ne tik turi rinktis, bet ir daryti milžiniškas pasekmes viskam, kur ar į ką įsiveli. Tai ir yra šios žaidimų bei knygų serijos žavesys. Kaip ir pats Raganius, kuris įgarsinimu bei sakomomis eilutėmis lenkia kitą garsų žaidimų serijos protagonistą iš MGS V.

Atskiros pastraipos verta Ciri, bet ji TOKIA gera kaip veikėja, kad nerašysiu apie ją daugiau nė sakinio: lai ši „Witcher 3“ dalis išlieka kuo individualesnė.

Ar neatsibos?

„Witcher 3“ yra taip subalansuotas, kad jame veiklos surasi absoliučiai visi žaidėjai, nuo kolekcininkų (tų, kurie renka kiekvieną blizgutį) iki mėgstančių žaidimus pereiti greitai, bet ir kažką iš jų pasiimti. Čia praeitų dalių žaidimą kauliukais pakeičia Gwentas – paprastas, bet nesunkiai įtraukiantis kortų žaidimas, kuriam retesnių kortų imi ieškoti it akis išdegęs (vien apie šį žaidimą galima būtų prirašyti puslapį). Taip pat „Witcher 3“ tiesiog prisotintas šalutinėmis istorijomis, kurias vykdant kartais atrodo, jog jos geresnės net už pagrindinę siužetinę liniją. Kertu lažybų, kad kiekvienas žaidėjas galėtų sudaryti savo mėgstamiausių šalutinių misijų penketuką ir jis nebūtinai sutaptų su kito žaidėjo favoritais – tiek „Witcher 3“ platus ir turiningas. Maža to, žaidime galime tiesiogiai įsijausti į įprastą Raganiaus darbo dieną – monstrų, kurių medžioklei raganiai ir buvo sukurti, gaudimas ir/ar likvidavimas. Ši žaismo dalis primena detektyvą – pėdsakų sekimą, skirtingų dėlionės dalių radimą, o sudėjus visą vaizdą – kartais netikėtą atsakymą bei, dažniausiai, kovą su antgamtine būtybe, kurios tikrai nenugalėtų paprastas žmogus.

Apskritai žaismo dalių, kurių sintezė ir yra varomoji „Witcher 3“ jėga, yra daug ir kiekvienas žaidėjas garantuotai į visas jas įsitrauks, nes žaidimas, vėlgi, tarsi voratinklis, kuriame kiekvienas virptelėjimas susijęs su kitu bei turi įtakos visai visumai.

Geriausias kompiuterinis žaidimas?

Manau, vertinant daugeliu skirtingų kokybinių aspektų – „Witcher 3: Wild Hunt“ tikrai nesunkiai būtų tituluojamas kaip geriausias iš visų. Šiame žaidime pernelyg gerai pagalvota apie daugelį dalykų (netgi tų, apie kuriuos žaidėjas galbūt net nesusimąstydavo), o visas įgyvendinimas kvepia išbaigtumu nuo pradžios iki galo – čia nėra nė vienos pusiau iškeptos ar nepabaigtos daryti vietos, visas žaidimas yra kokybiškas ir išbaigtas kaip vienis. Net kalbant apie pabaigas, kurių kiekviena bent kažkiek simuliuoja žaidėjo pasirinkimus bei žaidimo stilių – prikibti paprasčiausiai nėra prie ko.

Ar tai – geriausia, ką šiai dienai galima sukurti kompiuterinių žaidimų rėmuose? Manau, kad jei ir ne geriausia, tai labai labai arti to. Žaidimo kūrėjai įrodė, kad galima vienu metu visas žaidimo dalis bei puses sukurti kokybiškai ir dar – absoliučioje dermėje. Ar „Witcher 3“ yra būtinas žaidimas visiems, kas žaidžia (dažnai ir nedažnai)? Neabejotinai. Tuo pat metu tai – žingsnis į priekį ir kokybės standartas bei kartelė visiems artimos (ir tolimos) ateities žaidimams. Tačiau net ir žaidžiant būsimus žaidimus, „Witcher 3“ išliks vienu geriausių kada nors sukurtų žaidimų.