„Alpha Centauri“ yra vis dar drąsiausias iš Civilizacijos serijos žaidimų. Tiesa, jo pavadinime kaip ir nėra to kertinio žodžio, bet niekas savęs neapgaudinėja: tai – Civilizacija, bet kosmose. Žaidimo laimei, jis buvo gerokai didesnis, nei leistų manyti toks supaprastintas apibūdinimas. Keista, tačiau kitaip nei, tarkim, XCOM, jis nesulaukė krūvos imitatorių. Užpernai pasirodžius „Pandora“ tėra prasto biuždeto kopija. Žodžiu, mes taip ir likome be „Alpha Centauri 2“, tad labai džiaugėmės „Civilization: Beyond Earth“ anonsu. Kaip jau sakiau, niekas neapgaudinėja savęs.
Žodžiu, po tavo pergalės Civilizacijos kampanijoje… ar šiaip žmogiškoje ateityje, pasaulis buvo sumautas tiek, kad vienintele išeitimi liko apleisti Žemę ir įsikūrti kitoje planetoje. Ar bent pradžioje švystelėti ten keletą kolonistų. Jų tarpe, bent jau filmuke, labai išskirta viena arabiškų bruožų mergina, gal kiek turinti priminti Nobelio taikos premijai nominuotą mergaitę. Šiaip ar taip, kolonijinis laivas atkeliauja iki išrinktosios planetos, metas parodyti jai, kas čia viršininkas.
Ir nors tavęs prašys pinigų, kaip už pilną žaidimą, „Civilization Beyond Earth“ vis tiek jaučiasi, kaip daugiau mažiau Civilization V+, su savais privalumais ir trūkumais. Tačiau nėra kaip labai nusivilti, nes net ir kosmetinėmis vadinamos naujovės atrodo (nebūtinai yra) įdomios. Pavyzdžiui — ekspedicijos konstravimas prieš jai iškeliaujant. Pasirenki sponsorių (šalį), keleivius, krovinį, laivo įrangą – visus tuos punktus, kurie vienaip ar kitaip apibrėš tavo civilizaciją ir žaidimo pradžią. Geriau pradėt su būriu kareivių ar darbininku? O gal jau turėti pastatytą kliniką? Ilgainiui patyrę žaidėjai atsakys į šį klausimą, nes kiekviename žaidime, kuriame galima kažką rinktis, statyti ir vystyti, galiausiai yra vienas kelias, teisingesnis už kitus.
Nusileidus planetoje realiai žaidžiame tą pačią Civilizaciją, tik tiek, kad DI pradeda (nusileidžia) vėliau nei tu, ir visi pasiveikina vos nutūpę. O tu, tuo tarpu, statai monum… tpfu, „Senosios žemės artefaktą“, kad kultūrą generuotų. Kitaip tariant, kas moka važiuot dviračiu, tas nelabai susimėtys, jei tas bus chromuotas ir apklijuotas neoninėmis lempelėmis. Ir tikrai, daugumai žaidimo sprendimų ir įgūdžių užteks Civilizacijos pamokų. Net ir karui, net ir kovai su ateiviais: tiesiog laikykis toliau nuo krakenų ir „apgulties kirmelių“ (taip pavadintų ir taip atrodančių tam, kad Frenko Herberto teisių paveldėtojai teisman nepaduotų), ir pasieksi pergalę. Labai laisvai pasieksi pergale: Merkurijaus sudėtingumo lygio (kai nei tu, nei DI negauna jokių privalumų) karas niekad nebuvo grėsme, ateiviai greitai pasidarė ne ką grėsmingesni nei karvės, o paskutinius dvidešimt ėjimų (kol tiksėjo pergalės laikmatis) praleidau stengdamasis kuo greičiau spustelt „End Turn“ mygtuką. Žaidimas kalbėjo apie tai, kaip planetą drebins kataklizmai ir kaip ateiviški padarai elgsis agresyviai ir nenuspėjamai, tačiau per tą laiką gal tik užmušė vieną ARC (kitos tautos) artilerijos sistemą, bet nieko daugiau.
Didžiausiais „Beyond Earth“ žavesys, tad, yra daugiausiai kosmetiniuose dalykuose. Smagu matyti kitokius kareivius nei Civilization V, o su Affinity – tavo filosofijos, apibrėžiančios požiūrį į Žemę, naująją planetą ir žmonijos ateitį – besikeičiantys kariai suteikia tos įvairovės, kurios taip trūko didžiąjame žaidime. Labai gražiai atrodo per kalvas lakstantys ginkluoti kosmonautai. Tačiau čia yra ir dar viena problema: tavo žvalgas visą žaidimą nesikeičia, tad net jei tavo civilizacija visa apaugo žaliais biošarvais, tas vargšelis vis laksto su mėnuleigiu ir ant paprasto skafandro apsivilkęs lietpaltį (dėl neaiškios priežasties). Akį džiugina ir pasikeitęs interfeisas, ir politiką pakeitęs vertybių medis (dabar yra tik keturios šakos, su įvairiais privalumais). Technologijų „tinklas“ gal ir nėra labai revoliucingas, kiek primena „Endless Space“, tačiau smagus tuo, kad nebūtina išrasti absoliučiai viską viską. Tiesiog griebk neutralias bei tavo Affinity keliančias technologijas, ir viskas bus gerai.
Pasidžiaugiu ir grynai psichologiniais dalykais. Pavyzdžiui, populiacijos nuotaiką pervadino į sveikatą, ir iš karto tapau daug atlaidesnis. Šiaip raunies plaukus: o kodėl tie skaitmeniai idiotai tokie nepatenkinti, kai aš imperiją statau? Su sveikata viskas kitaip: visgi tavo menami žmogeliai yra kitoje planetoje, uždarose, izoliuotose erdvėse ir, galiausiai, ligos nėra valingo priešgyniavimo pasėkmė. Tuo tarpu antras pėstininkų tipas, esantis „ranged“ (vadinasi, gali atakuoti ne tik gretimus, bet ir vienu langeliu nutolusius priešus) žaidime pateikiamas kaip palaikymo ginklų būrys: sunkieji kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, raketos. Kaip ir realiame gyvenime, stiprūs, šaudo toli, bet geriau laikyti pridengtus kietesnių dalinių (kad ir paprastų pėstininkų).
Tad tiek daug žavesiu besiremenčiam žaidimui nuostolinga yra tai, kad jo veikėjai neturi jokios asmenybės. „Alpha Centauri“ žaidėjai atsimena Deidre Skye, Proctor Zakhaew ir kitus ekspedicijos lyderius, nes kiekvienas jų skyrėsi, tiek požiūriu, tiek išvaizda, nuo savo kolegų ir varžovų. Įsimintini vardai ir gerai parinktos citatos (nuskambančios išradus vieną ar kitą technologiją) labai padėjo, net ir netiesiogiai, vystyti juos kaip asmenybes. Juk viena svarbiausių fikcijos taisykliu yra tai, kad tavo veikėjai turi būti ryškūs: skaitytojas/žiūrovas/žaidėjas neturi tiek laiko, kad susipažintų su jais plaipsnius ir po truputį. Todėl jie turi šviesti ryškiai kaip krentančios žvaigždės!
Tačiau „Beyond Earth“ ateitis yra kultūrų katilo ateitis, o kultūrų katile veikėjai, atrodo, susivirė į vieną masę. Todėl juos, visų pirma, sunku skirti vardais, ypač kai skaitomos jų citatos. Be to, „Alpha Centauri“ kiekviena iš jų skambėjo ją parašusiojo balsu, o čia viską įgarsina ta pati jau minėta mergaitė. Negana to, net sunku jausti tuos charakterio ir pažiūrų skirtumus: ARC direktorė ir Pan-Azijos kolektyvo lyderės yra beveik identiškos. Diplomatinis bendravimas situacijos nepagerina: visi naudoja tas pačias frazes, kad pasmerktų tavo pasirinktą Affinity kelia, palydovų leidimą šalia jų teritorijos ar šiaip tavo tautą. Nieko specifiško, nieko įdomaus, nieko įsimintino.
Trukdo ir tai, kad pati planeta neturi charakterio. „Apha Centauri“ buvo sudėta tiek daug pastangų, kad nupieštų mums nelinijinę kolonizacijos istoriją. Ir kiekviename žingsnyje jautei pačią planetą kaip dar vieną žaidžiančią pusę. Plito grybiena, masavosi kirmėlės ir planeta jautėsi daug gyvesnė. O čia laksto žali, Spore suprojektuoti ateiviai, šiek tiek erzina, ir nieko kito. Planeta neturi vardo ar kanoninio žemėlapio, nes ją išsirenki civilizacijos kūrimo pabaigoje, ir jos landšaftas yra atsitiktinai sugeneruotas. Ir taip vėl žaidžiame Civilization, tik kosmose.
Apibendrinus, aš sakyčiau, kad Civilization: Beyond Earth pateikia per mažai už tą kainą, kurios prašo. Ilgainiui jis gal apaugs DLC ir modais (jau ir dabar yra modifikacijos, žaidimo ekrano viršuje rodančios laikrodį ar sustiprinančios žvalgus), bet pradinėje stadijoje yra klaidų, DI nelabai deda pastangas į pergalę, ateiviai yra daugų daugiausiai pasyviai agresyvus ir „apgulties kirmėlė“ daugiausiai žalos pridaro todėl, kad judėdama sunaikina tai, kas buvo jos užimtame langelyje.
Iš čia ir mūsų vertinimas. „Beyond Earth“ greičiausiai taps nauju lapu serijos istorijoje, bet tik po vieno ar dviejų savarnkiškų išplėtimų, kurių metu bus suteiktas veidas planetai, arba bus peržiūrėta nepriklausomų stočių reikšmė, arba sugalvos dar kokį velnią. Ne kartą gavom įsitikint, kad „Firaxis“ tai moka, bet žinant tai nori nenori turi pasilikti erdvės ir aukštam vertinimui.
