Po to kai perėjau ketvirtąją „Call of Duty“ dalį ir iš susižavėjimo nusprendžiau dar kartą tai padaryti, iškart mintyse pagalvojau apie sekančią žaidimo dalį. Žinoma, tuo metu ji dar nebuvo oficialiai anonsuota, bet kas gi galėtų patikėti, jog „Activision“ taip imtų ir staiga nutrauktų tokią pelningą seriją. Niekas nepatikėjo ir gerai, nes labai greitai buvo anonsuota, kad „Call of Duty“ grįžta į senuosius laikus. Aš beveik esu įsitikinęs, jog didžioji dalis žaidėjų tuo metu labai rimtai susimąstė – ar verta grįžti į laikus, apie kuriuos žaidimų yra prikurta tiek daug, jog kažin ar būtų įmanoma juos visus išvardinti. O ir šiaip, Antrojo pasaulinio karo istorija jau buvo galima išmokti tiesiog žaidžiant žaidimus.



Bet „Activision“ kartu su „Treyarch“ studija (kuriai dabar pagal eilę atiteko kurti žaidimą) nusprendė, jog kitoje pasaulio pusėje vykęs mūšis yra ne ką mažiau svarbus. Būtent naujasis žaidimas persikelia į Ramiojo vandenyno veiksmų frontą ir žada kiekvienam suteikti unikalią patirtį kovoje su Japonijos imperijos kariais. Galbūt šie žodžiai gali nuskambėti gan pompastiškai, bet man bandant žaidimą Leipzige didžiausia įspūdį būtent paliko priešininkai (ir dar liepsnosvaidis), bet apie viską pradėkime nuo pradžių.



Iškart prisipažinsiu, jog esu didelis „CoD“ serijos fanas, bet taip išėjo, jog penktoji dalis buvo vienas paskutiniųjų žaidimų žaistų parodoje. Taip tikriausiai atsitiko dėl itin įtempto pirmosios dienos tvarkaraščio, bei velėsnių eilių prie „Call of Duty“ stendo. Tereikia tik įsivaizduoti, ką reiškia praleisti 3 valandas eilėje, kad gautum 15 min. pažaisti. Laimei, mums šiuo atveju pagelbėjo „Activision – All Access“ kortelė, suteikusi galimybę viską pažaisti be jokių eilių. Taigi, sulaukę savo momento galiausiai galėjome išbandyti šį vieną laukiamiausių žaidimų. Kaip minėjau, stende kiekvienam žaidėjui suteikiamas laikas yra ribotas ir siekia apie 15 minučių, per kurias galima pereitii apie pusę vieno pilno žaidimo lygio. Tas pats lygis buvo demonstruojamas ir per „Activision“ spaudos konferenciją, tad bent jau kažkokių siurprizų patirti neteko. Užtat turėjau šansą labiau įsigilinti į patį žaidimą (ir neaikčioti pamačius tanką).

Bet parodoje, kartu su žaidimu buvo galima išbandyti ir naująjį bendradarbiavimo režimą. Na juk žinote, kaip dabar populiaru siūlyti žaidėjams co-op ir garsiai reklamuoti, jog vietas kurių nesugebėjote pereiti vienas, bus galima pabandyti dar kartą įveikti su savo draugais. „Call of Duty 5“ nusprendė nepūsti prieš mados vėją ir savo žaidėjams taip pat pasiūlyti šį naują stebuklą. Būtent parodos stende ir buvo galima išbandyti ne tik naują lygį, bet ir co-op. Man žiauriai pasisekė, kadangi buvau pasodintas į vieną komanda ne tik su dviem kitais vokiečiais (nes kaip žinia, mano vokiečių kalbos žinios apsiriboja keliais žodžiais), bet ir su kolega Ričardu iš PC Gamer. Tai va mes ir parodėme ka reiškia tikras co-op, jau vien todėl, kad galėjome vienas kitam davinėti įvairiausius nurodymus.

Pirmas įspūdis iš šio režimo – dabar kampanijos režimas turėtų būti žymiai įdomesnis. Visų pirma galėsime išmesti iš galvos kvailus DI, kurie tik bėgioti nežinia ko aplinkui sugeba ir šiaip maišytis. Štai ir žaidime pastebėjau, jog mūsų būrį sudarė gal 8 žmonės (ankstesniuose „CoD“ grupelės būdavo tikrai mažesnės), kartais prisijungiant keliems papildomiems. Keturi iš jų buvo valdomi tikrų žaidėjų. Tai juos tik ir mačiau dalyvaujant mūšiuose ir atliekant kažkokius realius veiksmus. Likę DI nebent už taikinius tik buvo. Mes su Ričardu vieną kartą netgi užpuolėme vieną bunekrį pasinaudoję apėjimo taktiką (na vienas atitraukia visą ugnį į save, kitas apeina – ir bang). Kitas įdomus momentas – draugo atgaivinimas. Dabar kai būsite nušautas, dar šiek tiek laiko galėsite gulėdami šaudyti iš pistoleto ir būsite gyvas. Tuo metu jūsų draugas turi ateiti ir atgaivinti jus. Jeigu jam to nepavyksta padaryti, tuomet mirštate visam laikui ir misiją galite pradėti iš naujo.



Be visų šių įspūdžių norėjau pabandyti dar vieną dalyką su co-op, tačiau tuo metu mums pasakė – jūsų laikas baigėsi. Desperatiškas bandymas parodyti kortelę nieko negelbėjo, tad dabar belieka papasakoti kitus įspūdžius. Pirmiausia – ginklai. Šiaip žaidusiems bet kokią šaudyklę apie Antrąją Pasaulinį karą, amerikiečių ginklai bus visiškai pažįstami ir neturėtų kilti jokių papildomų problemų. Tiesa, yra viena išimtis – liepsnosvaidis. Tai naujas ginklas amerikiečių arsenale ir galiu iškart pasakyti – labai galingas. Tiesa, didžiausias jo minusas – ribotas atstumas, tad atviruose laukuose jo panaudojimo galimybės išties sumažėja ir norint naudoti jį efektingai reikia draugų paramos. Bet artimose aplinkose – tai nenugalimas ginklas. Man teko galimybė su juo išvalyti keletą namų ir galiu patvirtinti, kad nieko linksmiau ir paprasčiau dar nebuvo. Verta tik užsiminti, kad jis labai greitai perkaista ir visą laiką leisti į priešus ugnies liepsnas nepavyks.



Galiausiai jokių būdu negalima pamiršti ir priešininkų, kurie dabar nebus tik statistiniai vienetai jūsų ginklų bandymams. Tiesa, aš kol kas nepastebėjau kad jie elgtųsi ypatingai protingai ar sudarytu jums didesnių problemų, bet esmė yra jų kovojimo stiliuje. Iš istorijos pamokų tikriausiai žinote, kad japonų kareiviai pasižymėjo labai dideliu savo nuožmumu ir visišku nesiskaitymu su gyvybėmis. Žaidime visa tai atkurta labai realiai. Štai su ginklu rankoje jus puolantis japonas bus ne retenybė, o kasdienybė. Vien man teko patirti keliolika tokių atakų, kurios norom nenorom priverčia jus persimesti į artimą kovą su ginklais. Atrodytu beprotiška taktika, tačiau ji žaidime veikia išties žiauriai. Užtenka užgaišti kelioliką papildomų sekundžių, nubėgti šiek tiek į priekį arba nuklysti nuo savo grupės, nespėti užsitaisyti ginklo ir japonų kareivis jau bus išdaužęs jums dantis su buože.

Kitas japonų kareivių aspektas – jų sugebėjimas slėptis ir pulti iš pasalų. Baigėsi tie geri laikai, kuomet priešo kareiviai išduodavo apie save šaudydama iš toli, arba bent jau iš atstumo, kuomet jūs dar galite sureaguoti. Dabar karas pasikeitė. Persikėlimas į Ramųjų vandenyną nereiškia tik dekoracijų pasikeitimą. Keičiasi pats kariavimo būdas. Štai mes einame džiunglėse. Aplink – tanki augmenija ir įžiūrėti ką nors yra praktiškai neįmanoma. Priėjus atsišakojimą, į mūsų pusę pasipila ugnis iš džiunglių gilumos. Iš pradžių sunku suvokti, kas į ką šaudo, bet po kelių kritusių kovos draugų galiausiai sugebame susigaudyti ir pradėti atsišaudyti. Tačiau didžiausias siurprizas dar prieš akis. Staiga prieš mus iš krūmų, prie kurių mes ką tik stovėjome ir šaudėme, iššoka japonų kareiviai ir pradeda barškinti mums dantis (žr. aukščiau). Ir štai tokią akimirką tu nežinau: šaudyti toliau ir tikėtis, kad tavo kovos draugai esantys nuošaliau pašalins šią staiga atsiradusią grėsmę, arba bandyti pačiam ją įveikti, bet tokiu būdu atidengiant save iš toliau atskriejančioms kulkoms. Spėju, jog tokių dilemų žaidime bus nemažai. Tuo labiau, kad džiunglių kovų nusimato tikrai daug. Kitas įdomus dalykas – japonų maskuotės. Kiek vėliau teko pamatyti, jie ne tik krūmuose sėdi, bet ir palmes įlipa. Iš pradžių aš netgi nesupratau, kas čia mane iš viršaus puola.

Apskritai, žvelgiant į tai, ką pavyko pamatyti parodoje, esu daugiau nei patenkintas nauju žaidimu. Prieš kurį laiką, kada sužinojau, jog būtent „Treyarch“ kurs penktąją dalį, aš šiek šiek nusivyliau. Man teko žaisti trečiąją dalį ir sakykime, kad ji tikrai nebuvo geriausia iš visų. Taigi, „Treyarch“ pasodinimas prie projekto kiek sutrikdė mane, bet atrodo reikalai turėtų pasitaisyti. Tikiuosi, jog „Infinity Ward“ pamokė savo kolegas kaip reikia kurti gerą „CoD“ serijos žaidimą ir pasakė: jokiu būdu nesusimaukit ir patys pradėjo kurti šeštąją dalį. Tikėkimės.