Rimantas Remeika yra šiuo metu Seimo narys ir Lietuvos Respublikos Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas. Šis komitetas yra atsakingas už įvairių teisės aktų (taipat ir įstatymų) rengimą, susijusių su kompiuriais ir internetu. Todėl nusprendėme jį pakamantinėti daugeliui žaidėjų (ir netik) rūpimais klausimais.

Mek: Kadangi šį intervių greičiausiai skaitys žaidžiantys kompiuterinius žaidimus, pradėkime nuo esminio klausimo: koks mėgstamiausias Jūsų žaistas kompiuterinis žaidimas? Kodėl?

R. Rimeika: Heroes – kurį esu žaidęs ir retkarčiais dar pažaidžiu. Man patinka. Tai lengvas, atpalaiduojantis strateginis žaidimas.

Mek: Paprastai vienokie ar kitokie mūsų pomėgiai atsiranda aplinkos veiksniams arba įvairiems objektams mus įtakojant. Ar žaidimus galima laikyti kai kurių mūsų pomėgių priežastimi? Ar pats save laikote įtakotu kokio nors žaidimo?

R. Rimeika: Galima, nes ilgai (nuolatos) žaidžiantys kompiuterinius žaidimus, kuriuose lenktyniaujama automobiliais, motociklais ar kitomis priemonėmis, o ypatingai smurtinius, žmogus susitapatina su herojais, o ilgainiui pradeda nebesuvokti ribos tarp žaidimo ir realaus pasaulio. Mes jau matome, kai dažnai pasaulyje ir Lietuvoje savo problemas žmones pradeda spresti žaidime įprastais metodais, o tada atsitinka žiaurios nelaimės.
Aš nesu įtakojamas jokio žaidimo, nes žaizdamas praleidžiu, gal tik kokius 0,01 procento savo laisvalaikio.

Mek: Ar žaidimų įtakai reikia numoti ranka? Ar reikia kažkaip tai kontroliuoti?

R. Rimeika: Numoti ranka negalima į jokias problemas. Šiandien Lietuvoje tai labai aktuali problema. Pirmiausia pati šeima yra atsakinga kaip, kada, kas ir kokius žaidimus gali žaisti. Valstybė turėtu tik pradėti žaidimų ženklinimą pagal jų pavojinguma žmonių psichikai, bet čia atsiremiama į “piratavimo” problemas. Suženklinus žaidimus visiems galima butu lengviau atsirinkti ir kontroliuoti, o ypač interneto kavinėse. Išsprendus piratavimo problemas, suženklinus žaidimus ir perkėlus atsakomybę interneto tiekėjams bei aktyviai apie tai informuojant visuomenę galima būtų dalinai spręsti šias problemas.

Mek: Yra manančių, kad žaidimų kontrolės klausimą galima būtų išspręsti tik pirmiausia pakeitus daugumos žmonių požiūrį į originalaus produkto pirkimą, nes kol tėvai mokys savo atžalas siųstis žaidimus per visokius torrent’us, dc++, eMule tol jokia kontrolės sistema neduos apčiuopiamos naudos. Ar tai reiškia, kad abu šie klausimai (piratavimas ir kontrolė) turi būti sprendžiami vos ne kartu?

R. Rimeika: Pilnai su tuo sutinku.

Mek: Turbūt daugelis kompiuterių vartotojų ir ne tik yra girdėję apie tokias organizacijas kaip LATGA, ANVA. Jos teoriškai turėtų ginti autorių teises, mažinti piratavimą. Nemaža dalis kūrėjų mano, kad šios organizacijos labiau vykdo veiklą tik dėl viešų, mažai duodančių naudos akcijų, todėl patys kūrėjai turi galvoti kaip gintis. Tuo tarpu torentų portalų prižiūrėtojai juokiasi, iš šių organizacijų nemokšiškų bandymų (kitaip tariant bandydami tai daryti, ką nelabai supranta), nutraukti nelegalios produkcijos platinimo veiklą. Ar tai reiškia, kad iš tokių organizacijų jokios naudos? Ar valstybė turi jas remti?

R. Rimeika: Mano manymu, iš šių organizacijų mažai naudos, nes jos nesuinteresuotos kovoti su piratavimu. Valstybė (tai jau bus pradėta daryti) turi finansuoti per konkursines programas kovotojus su piratavimu.

Mek: Tai kaip išspręsti piratavimo klausimą? O gal reikėtų kaip kokioje Prancūzijoje atjungti pirataujančius žmones nuo interneto?

R. Rimeika: Manau, kad tai gali buti viena iš išeičių, bet valstybė turi aiškiai reglamentuoti vartojimo procesą ir atsakomybę perkelti ant interneto tiekėjų. Žaidimų pardavimą įvairiose laikmenose kontroliuoti yra daug paprasčiau.

Mek: Korėja galima vadinti internetinių žaidimų lydere. Būtent dėl šių žaidimų realybėje dažniausiai ir kyla vienokios ar kitokios aistros. Kai kurios iš jų baigiasi tragiškai. Pavyzdžiui draugas draugą nužudo dėl kažkokių virtualių šarvų. Ir tokie įvykiai laikas nuo laiko pakliūna į jų spauda. Niekas dėl to jau per daug nesistebi. Tuo tarpu neseniai ir Lietuvoje įvyko vienas įvykis, kurio metu vienas L2 žaidėjas užkapojo žiauriai kirviu šunį vien dėl to, kad buvo išmestas iš klano. Ar tai reiškia, kad po kurio laiko ir Lietuvoje nusikaltimai susiję su žaidimais taps gana įprasti visuomenei? O gal mums pavyks to išvengti?

R. Rimeika: Lietuva yra atvira pasaulio dalis ir viskas kas vyksta pasaulyje anksčiau ar vėliau, vienokia ar kitokia forma ateina ir į Lietuvą. Mums nepavyks išvengti ir smurto, įtakoto žaidimų, pasireiškimo mūsų visuomenėje. Mes, tik suvienije suinteresuotų visuomeninkų, autorinių teisių gynėjų, vaiko teisių gynėjų, interneto tiekėjų ir valstybinių kontrolės institucijų veiklą, galime amortizuoti žiaurias žaidimų priklausomybės pasekmes.

Mek: Tas prastai „pasižymėjęs“ L2 veikėjas buvo jau 27 metų amžiaus. Tokiam amžiui jokie reitingavimai juk nebeturi įtakos. Kaip reikėtų apsaugoti visuomenę, kad tokie įvykiai nepasikartotų?

R. Rimeika: Šiuo atveju yra šeima. Pats žmogus gali nesuprasti, kad jis jau yra priklausomas nuo žaidimo todel šalia esantys šeimos nariai turetu kreiptis pagalbos į atitinkamas psichologines tarnybas.

Mek: Grįžkime prie Korėjos. Korėja yra kol kas viena iš šalių, kurioje tinklo žaidimuose yra mokesčių tikrai valstybei sistema. T.y. bet kokios žaidimuose operacijos su realiais pinigais yra apmokestintos. Ar Lietuvai tai būtų naudinga?

R. Rimeika: Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti į šį jūsų klausimą, bet manau, kad tai svarstytina įdėja.

Mek: Teko girdėti istorijų kaip SMS žinutėmis Lietuvoje kai kurie žaidėjai per mėnesį išleidžia po kelis ar daugiau šimtus litų vien tam, kad įsigytų kokių nors virtualių batų, šarvų, šalmų. Dėl pilnamečių dirbančių žaidėjų kaip ir nėra ką sakyti – juk jie masto savo galva. Bet pasitaiko taip, kad kai kada nepilnamečiai pradeda išleidinėti kur nors paslėptas tėvų santaupas. Tėvai dažniausiai apie tokie išleidimus sužino tik tada kai „šaukštai jau po pietų“. Ar valstybė turėtų kištis į šį klausimą?

R. Rimeika: Šiuo atveju visgi šeima ir tėvai turi prisiimti daugiau atsakomybės. Tėvams reikėtų rasti laiko bendrauti su savo vaikais ir žinoti kokiais finansiniais resursais jie disponuoja.

Mek: Kol kas visi klausimai – buvo vienaip ar kitaip susiję su žaidimais ir su jais susijusiais nusikaltimais, blogu elgesiu… Kad nepasirodytų visiems, kad su žaidimais gyvenimas yra labai blogas, turiu kelis klausimus apie žaidimų naudą. Kaip manote ar žaidimai turėtų būti naudojami mokyklose kai kurių dalykų mokymuosi? Kaip manote ką mokantis būtų didžiausia iš jų nauda? Kodėl?

R. Rimeika: Žaidimai, dėl juose esnčios informacijos, gali buti geriausia mokomoji priemonė. Jau ir dabar mokyklose žaidimai naudojami istorijos, matematikos, vairavimo įgūdžių mokymui.

Mek: Besėdint posėdžių salėje ir beklausant nuobuodžių diskusijų turbūt tenka kartais pamatyti, ką kiti Seimo nariai pažaidžia… Koks dažniausiai žaidžiamas jų žaidimas?

R. Rimeika: Diskusijos Seimo posėdžiuose nėra nuobodžios gal tik kartais kai kam per sunkios ir nesuprantamos, gal beprasmes… Man neteko matyti žaidžiančių posėdžiuose seimo narių, gal dėl to, kad mes visą laiką esame filmuojami ir niekas nenori atrodyti idiotiškai.