2018 birželio 24, sekmadienis.   Games.lt naršo: 2   Registruotų vartotojų: 113129
              
El. paštas
Slaptažodis 
Prisimink  
  
Statusas: Skaitovas
Skaitovas *Nemiga* [326]
Reti įrašai
Įrašų: 139
Aplankė : 27129
Prenumeruoti blogo įrašus 

Žinau, užsiimu pavojinga veikla – tačiau mano ekranas šiuo metu atrodo taip: 



O ir kam reikalingas tas Wordas, kai reikia kažką pasakyti greitai?

Game On pristatyti turbūt nereikia nė vienam iš jūsų. Galiu pasakyti tik tiek: šiuo renginiu džiaugėsi ne tik lietuviai, kuriems ir taip trūko tokių pramogų, bet ir latviai bei estai – CS: GO finalą vedęs estas, su kuriuo netyčia susitikome lauke, sakė, kad tai yra nuostabus, grandiozinis renginys. Dar jis pasakojo ir apie tai, kaip pirmąją dieną jo kišenėje esantį Power Banką kai kurie palaikė boneriu. Bet tai jau kita istorija: tarp jo ir Power Banko.

Apie pirmą ar antrą dieną tiksliai kažko papasakoti negaliu, nes vis dar jaučiuosi kaip grįžusi iš alternatyvios realybės – realybės su daug energetinio, alaus ir draugiškų žmonių, kurie pasiruošę papasakoti apie tai, kuo jie užsiima. Ir kuo ne festivalis? Game On rengėjai, ilgasis Karklės savaitgalis nebeužimtas. Nieko per daug nesiūlau, na, bet tik šiaip turėkit omeny.

Šiemet beveik viskas buvo daug geriau nei pernai. Vieta nebe Siemens arena, kurioje bangos žmonių tiesiog sukosi ratais. Šiemet veiksmas vyko Litexpo, vadinasi, pramogoms, renginiams, turnyrams ir konferencijoms buvo skirtos atskiros salės. Kalbant apie konferencijas ir turnyrus: beveik visi gavo, kur atsisėsti, ir vien jau tai yra didelis pagerėjimas nuo pernai. 

Smagu, kad buvo daug indie kūrėjų ir Virtual Reality įrenginių. Turbūt labiausiai iš žaidimų patiko latvių kūrėjai, kurių darbai buvo paprasti, lengvai suprantami ir tiesiog atimantys iš tavęs laiką. 

https://www.youtube.com/watch?v=mvwMTyicIZA


Nesitikėjau pamatyt lietuvių Monster Buster. Jų žaidimas sėkmingai įrodė, kad tinka tiek vaikams, tiek suaugusiams – vos negavau į kaulus nuo pradinuko. 

Eilės prie VR buvo milžiniškos, tačiau situacija vis tiek geresnė nei pernai, kai neišbandžiau nė vieno žaidimo. Šiemet spėjau apeiti gal pusę įrenginių, o savanoriai buvo pasiruošę padėti ir atsakyti į visus rūpimus klausimus. Net jei ir gauna į kaulus žaidžiant jau minėtą Monster Buster. 

Game On turėjo ir savo minusų. Pavyzdžiui, nė vienam iš mano draugų, kurie irgi turėjo fano bilietą, nepavyko suprasti fano bilieto naudos: pernai marškinėlius dalino gražesnius ir noriau, o šiemet, atrodo, reikėjo pasijausti kaltai, kad jų paprašiau. Ir tai iš antro karto, nes pirmąjį prašymą užmiršo. Pliusas tas, kad pardavinėjami marškinėliai buvo gražūs ir kainavo tik 8 eur. Minusas – kad visa ši informacija buvo skelbiama Game On FB puslapyje ir į jį, būnant pačiam Game On, net nepagalvojau užeiti. 

https://www.youtube.com/watch?v=GOcj80j2zYA

Aišku, buvo ir ši katastrofa, o ne interviu. Jei ištversit peržiūrėt visą, sveikinu – jūs esat stipresni nei 90 proc. mano draugų ir Youtube komentatorių, kurie taip pat negalėjo iki galo pabaigt visko žiūrėt.

P. S. Vaikinukas video pradžioje, tai tas minėtasis estas su Power Bank boneriu.

Gal buvo ir kitų nesklandumų, bet nuoširdžiai jų nebepamenu, nes bendras – kažkodėl norisi sakyti festivalio – vaibas buvo toks teigiamas, kad važiuodama vėlai sekmadienį namo truputį liūdėjau, jog iki kito Game On liko dar metai.


Daug garso ir šviesų.




Gauti Game On fano marškinėliai.




Atitinkama vakarienė, po pirmosios nuotykio dalies pabaigos.




Dar daugiau garso ir šviesų.


O kas labiausiai patiko, tai kad šis renginys pažadino visų žmonių vidinius nerdus. Sutikau begales pažįstamų, kurie net negeimina, tačiau atėjo čia dėl atmosferos ir kad gerai praleistų laiką – tą jie ir padarė.

O likusieji? Grįžo namo, sėdo kažką geimint – nesvarbu, ar tai būtų stalo žaidimas, ar CS: GO – ir laukia kitų metų Game On. Ar bent jau aš taip dariau.





vvvvv---Atėję dėl apžvalgos, važiuokit į apačią.---vvvvv


Ar žinot tą jausmą, kai seki kokį nors Youtuber‘į nuo pat jo užgimimo, tačiau ilgainiui jis tampa žiauriai kietas, meta savo sukurtus projektus, kurie jį iškėlė, ir šauna tiesiai Holivudan? Net nežinau kodėl, bet šiandien prisijungusi prie games.lt, apie save pagalvojau lygiai tą patį. Na, išskyrus tas kietumo (that‘s what she said) ar Holivudo dalis.


Tiesą pasakius, prijungiau šiandien, nes galvojau parašyt šiokią tokią Tomb Raider: Underworld apžvalgą. Iš Artojo pirmumo teise nukniaukiau dėžę žaidimų dar mokslo metais, iškrapščiau ją skersai išilgai, bet kažką tikrai paimti į rankas prisiverčiau tik dabar. Nei man nesinori rašyt, nei jums turbūt nėra per daug užsidegimo skaityt apie random panos pasiteisinimus, kaip ji laiko neturėjo, tad net nebandysiu. Bet priežastis juk jau aiški.


O dabar sėdžiu prie juodu prakaitu uždirbto laptopo, kapoju tekstą jums pasimėgaudama ir bandau prisimint kaip čia taip gavosi, kad nuo šūdin... Ne, pala, išsireikšiu paprasčiau: nekokios ir beraštės bloger‘ės, skiedžiančios tarpais apie meilę, tarpais apie žaidimus, tapau žmogumi, kuris esu dabar.


Tada dar norėjau studijuoti žurnalistiką ir gerai, kad paklausiau Artojo bei Rezidento: anuomet dar šiek tiek skeptiškai, o dabar jau visai laisvai manau, kad žurnalistika yra toks dalykas, kurį galima daryti turint tik pakankamai užsidegimo. Net ne talento! Talento trūkumą galima užpildyti atidirbimu, kuris ir ateina iš mano minėtosios ugnelės.


Iš tos bloger‘ės buvo staigus perėjimas į games.lt komandą, į PC Gamer‘į, į Flintą, tada visko metimas, galiausiai vertimo studijavimas – vis dar nebaigtas – ir staiga vėl grįžau prie rašymo į Flintą, vertimo praktikos ir vertimo darbo <-- tikiuosi, tai paaiškina mano palaipsnį dingimą bei tą atmazą, kad, atseit, laiko neturiu.


Būtent ši mano gyvenimo vieta ir yra panašiausia į anksčiau minėtuosiuos youtuber‘ius: games.lt blog‘o ar žaidimų apžvalgų rašymas tiesiog nebėra tas dalykas, kuris išpildo mane kaip žmogų iki galo. Tekstų apie siaubo bei indie žaidimus, Minecraft dienoraščių, games.lt bei kitų tinklalapių įvykių aprašymų esu prikūrusi daugiau, nei kad eilinis žmogus galėtų patikėti. Net nežinodamas, kad esu mergina (iš FB grupės „Noriu pageimint, bet neturiu su kuo“ sužinojau, kad merginos, pasirodo, kažkaip kitaip geimina bei domisi IT).


Šiuo metu mano gyvenimo tėkmė yra vienu metu ir labiausiai nusistovėjusi, ir nuraučiausia nei kada nors anksčiau. Pradedant nuo to, kad būsiu jau ketvirtakursė studentė, šiaip taip dirbanti, pagaliau perėjusi visas metalo, japonų ir kitas fazes bei apsistojusi prie normalaus oldskūlinio roko. O baigiant ties tuo, kad pusę metų prasibasčiau Stambule, lakstau po koncus ir festus, stresuoju dėl magistro ir atlieku praktiką, kurioj labai tikiuosi pasilikti, baigusi mokslus.


Tai yra oficialioji nusistovėjimo-nurautumo versija, kuri yra tinkama viešumai – juk gyvenimas būtų ypač paprastas, jei lauktų vien tokios bėdos.


Vis tik dar jaučiu, kad noriu čia rašyti, tad gali būti, kad teks jums karts nuo karto pakentėti ir paskaityt svaisčiojimus apie mano gyvenimo bajerukus (ne, ne kaip aš bajerius skaldau, bet kaip gyvenimas juokiasi iš manęs), o, truputį rečiau, ir apie kažkuriuos žaidimus, kuriuos trauksiu iš lentynos.


Tomb Raider: Underworld apžvalga


Žaidimas iš tiesų labai patiko. Laros Kroft šikna tikrai gera, ypač kai plaukioja. Užduotys nėra per daug sudėtingos, tačiau kai kurios taip įstrigdina, kad galima praleist iš tiesų nemažai laiko. Yra kelios vietos, kurias galima praeit nežinant vienaip, atsižymėt checkpoint‘e, o tada jos yra sugadintos. Bet visada (bent jau aš radau) yra būdų, kaip po to tą vietą praeiti kitaip.


Tačiau užduotys pradeda labai kartotis ir šiaip žaidimas pradeda nusibost (bet ne Laros Kroft šikna). Iš pradžių drąsiai būčiau davus 8 ar net 8.5, tačiau dabar balas ryškiai krenta link 7. Jau esu (bent jau nujaučiu) prie pat pabaigos, tad tikiuosi, kad nebespės nukristi dar žemiau. Kita vertus, žaisti vis tiek rekomenduoju.


 


Jau visų pamiršta tradicija, bet pabaigai – daina, nes labai nemoku atsisveikinti. Ba. – Benas Aleksandravičius. Labai kietas bičelis ir jo pasirodymo Karklėje laukiu turbūt labiausiai. Ar bent jau su HIM‘ais eina koja kojon. 








  





Mažai į games.lt teužklystu. Graužia sąžinę. O dabar labiau graužia sažinę, nes ateinu tik užmirštų dalykų iš savo blog'o susirast. Dėl to ir džiaugiuosi, kad  tiek metų rašiau: visi kvaili nusišnekėjimai, už Salomėjos Nėries net skaudenės eilės, o ir piešiniai su nuogu Naruto - visa jau taip toli, tad smagu prisiminti. 

Vienintelis pasiteisinimas, kodėl nebesilankau čia - tai išvyką į saulėtąją Turkiją. Ir man pavyko nugalėti Erasmus dievus, tad rudenį pusmečiui vyksiu teroristaut. Tfu, turistaut, turėjau omeny.

Tam, kad patekčiau, teko ir mokslų atžvilgiu daug paplušėt, ir freelancint bei dirbt pasitaikančius darbus, kad bent bilietus ar pasą įpirkčiau (reikia turėt omeny, kad vizos sistemos dar ir dabar iki galo nesuprantu, bet pasas - būtinas, o draudimas - privatus). Žinoma, neišsiplėsiu, papasakosiu daugiau nuvykusi. Tikiuosi neprašvaistyti dar ir tų menkų smegenų likučių, besilaikančių po aktyvaus studentavimo Lietuvoje.

Per tą laiką, kol nesimačiau su Jumis, teko ir pakeliaut, ir namie sėdėt. Buvo pykčių, džiaugsmų, depresijų, bet mažiausiai buvo geiminimo. Paskutinis normalus žaidimas buvo DS3, po to tik CSS ir Minesweeper. Na ką padarysi, jei kabliuoja.

Turbūt svarbiausias paskutinių dienų įvykis, tai pasibuvojimas The Killers konverte, kuris vyko Rygoje. Na, dabar jau aš susitvardžiusi ir bandau racionaliai Jums pasakyti, kad tai vienas geresnių įvykių mano gyvenime. Tikrai, nuvažiuoti į mėgstamiausios grupės koncertą yra kažkas TOKIO. Galiu pasakyt tik tiek, kad jei jūsų grupė groja bent 500 km spinduliu ir patys turit savo pajamų - go tiktais!

Tikiuosi, bent kiek aiškiau, kodėl paskutiniu metu nelabai randu laiko ir žaidimams. Ypač, jei nuskils su darbu, į kurį pretenduoju šiuo metu. Laikau kumščius ir tikiuosi, kas daugiau belieka daryti?

P.S. Šiais mokslo metais turėjau labai įdomų dalykų apie apokalipsę. Reikėjo ir man sukurti istoriją. Jei kada ją pataisysiu, o ji praeis draugių išbandymus - būtinai įkelsiu, kad įvertintumėt ir jūs!





Visuomet man tradicijos reiškė gal kiek daugiau nei kitiems: tradiciškas susėdimas prie Kūčių stalo su šeima, tradiciškai ant palangės univere susėst ir su grupiokėm plepėt. Tokie maži ritualai kažkodėl užima gana nemažą vietą mano gyvenimą. Ir, jau trečius metus iš eilės, didelę vietą užima ir Dead Space žaidimas patį viduržiemį.

Teisybę pasakius, tai viskas prasidėjo nuo Karlotiko blog'o apie pirmąjį Dead Space ir nuo nepakartojamo filmuko-šedevro, kurį žiūrint dabar jau vien malonumo banga pereina per kūną. 










Ir galbūt todėl, po tų geiminimo metų ir praleistų žiemų su dead space, taip skauda širdį žiūrint šitą filmuką. Iš tiesų, tai šiuo įrašu ir nuoskaudą noriu išlieti savo jaunoms dienoms ir kaip tada viskas buvo geriau. Ne prie ruso, bet vis!

Galbūt tai ir išankstinis pasiteisinimas, kodėl negalėsiu šio žaidimo vertint tikruoju balu, kuris jo vertas. Nes, pripažinkim. Lyginant tiek su pirma, tiek su antra dalimis, nebėra žaidimo dvasios. Gal ir nuvalkioti žodžiai, bet po velniais, daugiau ir nėra ką pasakyti! Žiūrint kaip atskirą žaidimą - tarkim, neturėtų tokios puikios ir įdomios priešistorės - jis vertas aštuoneto, gal kiek mažiau. Tvarkingas veiksmo žaidimas ir tiek. Be siaubo.

Dead Space man tapo kaip iš vaikystės laikų atėjusi Red Alert serija. Būtent dėl to RA3 ir pasirodė įdomus. Daug kas šaiposi ir iš to, kad Agentas: ypatinga užduotis, suteikia malonu daugiau, nei turėtų. Bet vėlgi - tai pirmasis mano gautas, nuosavas žaidimas. Kaip jis gali man nepatikti?

Bet baisiausia, kad mylimas žaidimas turi tęsinį, kuris yra nevertas ankstesnės dalies. Kažką labai pamėgau antroje DS dalyje, kas privertė jaustis grįžus namo. Trečioji dalis to nesitikia ir liūdžiu. Argi nenusipelniau, kad, beveik metusi žaidimus, galėčiau pasimėgauti savo mylimuku? Kažko trūksta ir tiek.

Aišku, kalbėčiau ir kalbėčiau, tačiau įdomu ir jūsų nuomonė apie trečiąją dalį (turėkit omeny, kad vis tik bus skaudu, jei labai su žemėmis trypsit)? Ir jūsų didžiausi nusivylimai žaidimų tęsiniais?

Keep on rocking, dudes! 

 




Jau seniai ėmiausi savo klaviatūros, kad papildyčiau blog'ą naujais įrašais. Nesakau, kad nebuvo apie ką rašyti, tiesiog galbūt nebuvo per didelio noro. Tačiau vakar toks noras vis tik atsirado, ir atsiranda man visada, kai klausimas kyla dėl žmogaus moralinių vertybių. O tiksliau, kokia yra riba, kai galima toleruoti žmonių nuomonę bei jų vertybes, o kada turi pasakyti STOP ir išvadinti jį proto invalidu?

Iš tiesų, tai mano asmeninė patirtis prasidėjo tuo, kad išgirdau pokalbį apie ginklų laikymą namuose. Žinoma, visi sutiko, kad ginklą laikyti yra dalykas atsakingas, žmogus turėtų būti patikrintas prieš leidžiant jam nusipirkt šaunamąjį ginklą, taip pat turi būti užtikrintas jo saugumas namie. Tačiau iškilo kitas moralinis klausimas: jei Tavo namuose būtų plėšikas ir taikytųsi į Tavo vaikus ar kitus artimus žmones, o Tu turėtum galimybę sulaikyti jį pašaudamas, ką darytum? Man tuomet išvis atrodė, kad tėra vienintelis atsakymas: sušaudyčiau tą homoseksualų asmenį (nenoriu nieko įžeisti, tiesiog kaip nors reikėjo pakeisti lietuvišką žargoną) taip, kad gyvenime nebesugebėtų įsilaužti į kitų namus. Tačiau! Yra kitas atsakymas: žiūrėti, kaip žudo Tavo šeimą, nes tokia yra Dievo valia.

Tik jau nepulkit piktintis, jei iškart pamanėte, kad netikiu Dievu. Esu agnostikė, tad tam tikrą Dievo formą pripažįstu, be to, puikiai pažįstu Bibliją ir joje yra daug puikių minčių apie moralines vertybes. Kita vertus, ne apie tai norėjau parašyti.

Tokia yra Dievo valia. Šie žodžiai tampa keiksmažodžiu. Iš pradžių nuo žmonių deginimo, skandinimo, dabar iki abortų naikinimo, leidimo kitiems žudyti savus. Dievas - šaunus vyrukas, bet ką iš jo padarė religija? Kartais tokie religiniai fanatikai primena Klonio gatvės dramos apsėstas davatkas. 

Suprantu, kad Religija yra puikus moralinis pagrindas. Beje, tai vienas iš tų dalykų, kuris vienyja (bent jau to pačio tikėjimo) žmones, panašiai kaip ir muzika ar knygos, ar filmai. Karai, beje, būtų dar viena puiki iliustracija pasakymo "Tokia yra Dievo valia." Be abejo, kas daugiau?


Toks atsidavimas religijai, kad ne Tu nulemi savo likimą, o kažkas kitas, atrodo kaip pasidavimas ir silpnumas. Juk politeizmo pagrindas ir buvo paaiškinti viską, ko žmogus nežinojo ir negalėjo suvaldyti. Kartais taip džiaugiuose, kad maniškio Dievo ir mano santykiai yra tokie puikūs ir nepriklausomi.

Tad galiu pasakyt tik tiek: nors ir esu super tolerantiška, bet vis tik būna riba, kai savo kategorišką nuomonę reikia pasilaikyti sau ir nevadinti kitų idiotais, jei jie sugebėtų sušaudyti tą, kuris įsibrovė į Tavo namus. Well, because we can. 

 

P.S. Jei sutinkate su šita demotyvacija, tai jūs turbūt jau esate įsižeidęs, tad jums skiriamas paveiksliukas kiek žemiau:

 




Po atostogų pasikeitė tvarkaraštis ir teko nutarti, kad ketvirtadieniai ir penktadieniai - vienintelės dienos, kai būna bendros paskaitos - iš tiesų yra chujoviausios dienos visoj savaitėj. Daugiausiai paskaitų, jos sunkiausios, prasideda anksčiausiai (šiandien nuo aštuonių!!!) ir jau būna savaitės galas, kai tikiesi kaip tik atsigaut. Fakin karma už nuostabų pirmo pusmečio tvarkaraštį.

Truputį gyvenimiškos ironijos - Nemiga būna pikta, kai neišsimiega. Soul sister iš univero - irgi. Penktadieniais paskaitos nuo aštuonių. Ir mes paneigiam teoriją, kad du minusai sudaro pliusą. Gal iš šono neatrodo taip baisiai, kaip jaučiamės, bet mirimas dvasiškai vyksta ir progresuoja link dienos galo.

Šiandien jau antra diena kaip bandėm gelbėtis nuo Viduramžių literatūros, kuri yra tragiškiausiai neįdomiausias dalykas gyvenime, kurį įmanoma sukurti. Nors ir smagiai atrodo, kai pasakau, kad dėsto Ateities būrimo mokytoja (iš Hario Poterio! Dešinę ranką prie širdies dedu), bet ji yra pure evil person. Dėl šito ir laiduoju.

Į išmanųjį įsikėliau Hostel'io pirmą dalį, tai visai prakrizenom/sėdėjom užsidengę burnas, laukėm kol bus.... Dabar galvoju, kiek moralės man trūksta ir ar galiu rašyt labai negražiai. Ok, rašau gražiai. Iškastravimo scenos laukėm. Nesulaukėm, tai kitą savaitę bandysim antrą dalį žiūrėt. Filmas rimto žiūrėjimo nevertas, prasukinėjom, kad pamatytum tik šlykščias vietas.

Vienžo, tokias dienas kaip ši ir vakarykštė, galima vadinti savotiškom Dievo pagiriom, kai jis yra blogos nuotaikos ir smaginasi žiūrėdamas, kaip karma atlygina dvasiškai.

Ir išvis, po mėnesio virš gerokai per ilgų atostogų jaučiasi tik miego stygius, o atsigavimas tik po dešimtos vakaro. Po tos prakeiktos velnio valandos galima bandyt užmigt tik chloroformo pagalba.

P.S. šiandien pagalvojau, kad full rezonansas truputį kraupina. Keista sutikti žmogų, su kuriuo ne tik galvoji taip pat tokiu pačiu metu, bet net ir atsikeli šeštą rytą iš lempos vienodai. O anksčiau dar galvojau, kad žinojau, kas yra rezonansas. Noūp! 

P.P.S. labai įsiminė citata "Kas mūsų nenužudo, tas padaro mus invalidais." All copyrights belong to grupiokės draugė. 










P.P.P.S. Labai užsikabliavau Star Wars'us pažiūrėt. Žiūriu penktą epizodą, bet trečias vis tiek geriausias, kol kas. Paskutinė scena ištaško visais atvejais. Highground > underestimated power!




Jei supratot, kad čia nauja nemigos rūšis, kuri gali jus kankinti naktim, tai noūp, deja, bet ne. Kažkaip pagalvojau, kad metas ir man pasigirti, jog įstojau į išmaniųjų android'ų būrį ir pasitaupius nusipirkau Samsung Galaxy S Plus. Labai gaivi atmaina po mano kelerius metus turėto LG KP 500. Tik gal kiek pikta, kad jau prasideda: tai va, aš ne toks/tokia, kad man rūpi kaip telefonas atrodo, ne taip kaip Tu. Ir jie drįsta tai sakyti žmogui, kuris dar dabar nešiojasi Nokią, kuri turi žibintuvėlio funkciją. Seems legit.

Labiausiai patinka tai, kad pagaliau galiu ne tik seilę varvint, bet ir pati visokius žaidimukus bandyt. Be to, savo grupiokus į tiesos geiminimo kelią vedu ir vis supažindinu tai su Assassin's Creed, tai Dead Space. O pradėjo tai nuo Angry Birds ir Bloxorz (iš tiesų, tai mūsų su viena grupioke šitas kol kas mėgstamiausias, 24 lvl taškom).

O Dead tai atradau iš naujo. Net nesitikėjau, kad telefone gali būti toks kokybiškas žaidimas. Pure awesomeness. Tikrai kažką rašysiu, kai pereisiu. Kol kas tik šeštas chapter'is, bet one does not simply play Dead Space during lectures.

Šiaip jei dar turit kokių pasiūlymų, ką galima sulošt, tai Your comments are welcome, dabar pas mane būsena yra 'Play ALL the games!' Nes turiu tą gėrį tik dvi savaites dar. Bet tikrai nesigailiu. Suprantu, kad gal ir buvo galima už panašią kainą ką nors naglesnio nusipirkt, bet oh well. Šitą patėvis už 850 parovė. Nenaudotas, iš salono. Win.

In general, tai nieko naujo daugiau naujo. Kažkaip tik neseniai pagalvojau, kad kaip aš galiu vadintis klausančia roko (na, iš dalies tai indie roko mano atžvilgiu), jei beveik neklausau Led Zeppelin. Tai dabar kablį pagavau, pure awesomeness. 

Atsimenu, neseniai su draugu buvom Džem pub'e (kauniečiai turėtų žinot) ir pakalbėjom, kad roko sąvoka šiais laikais išvis gana keista. Vien elektroninės muzikos klausytojai arba facebook duckface'o aukos galvoja, kad čia vos ne sielą pardavęs velniui esi ir kas vakarą rakini su grandinėm jį prie lovos naujam fetišui.  YEAP, paklausius Stairway to Heaven tikrai taip ir atrodo. O kai pasakau, kad Rammstein'us paklausau kartais, tai žodį kartais pakeičia visada ir tada esi neformalumo viršūnėj. Ok. Tai visa laimė, kad pas mane chebra susirinkus, kurios panašus stiliukas į mano.

Tai be to, kad rekomenduojamų žaidimukų įkelsit, parašykit, kokios muzikos jūs klausot? Įdomu, visada pacheckinu ir gal atrasiu ką naujo. Peace out! 

And: better run, better run, outrun my gun. Lyrics are fucked up, srsly.













Turbūt nenustebinsiu prakalbus apie S.O.P.A. Beveik savaitę visas internetas ūžė žiniomis apie Amerikoje Lamar S. Smith'o paskelbtą bilį, kuris turėjo sutrukdyti autorinių teisių pažeidinėjimą. Viso pasaulio akys ten ir tebuvo: kas buvo už, kas buvo prieš. Obama, kaip daugelis turbūt jau žinot, buvo prieš. Praktiškai dėl to SOPA ir buvo sustabdyta, nors prieš tai ir spėjo uždaryti MEGAUPLOAD bei panašius tinklalapius. Tam pasipriešino grupė pavadinimu ANONYMOUS.

Tokia tat trumpa istorija. Iš tiesų, norėjau rašyti apie kai ką kitką, bet, dabar prašnekus, parašysiu ir trumpą savo nuomonę apie SOPA. Negaliu vienareikšmiškai sakyti, kad tai vien blogas ar vien geras dalykas. Aišku, labiau blogas, nes tokių kraštutinumų imtis tikrai nėra gerai. Kita vertus, iš dalies geras, bet tik labai truputį : D 



Pažiūrėkime iš geimingo pusės. Visi galime sutikti, kad žaidimai žaidžiami Facebook'e, tokie kaip Farmville, Zynga Poker ir etc. sulaukia labai daug populiarumo. Jie yra nemokami, tačiau pritraukiantys, tad jiems žmonės išleidžia daug daugiau pinigų nei AAA žaidimams. Iš Linokomanijos parsisiuntęs ir nusicrack'inęs žaidimą gali gauti maximumą, tačiau Farmville'yje Tau būtinai reikia virtualių pinigų, kad nusipirktum Kalėdinio sniego ant eglės. Paprasta logika.

Tad ir kūrėjus galima suprasti, kurie remia SOPA. Jei jiems Farmvillių kūrimas yra pelningesnis, tai why not? Net ir pats Nintendo, žlugdydamas vaikystes, rėmė SOPA.



SOPA yra tik viena dalis. Kol pasaulis nukreipė akis į Ameriką ir jau didžiausiu šiknium 2012 tituluotą žmogų, Europoje savo darbą daro ACTA. Gal ir nebūčiau rašiusi, nes SOPA sustabdyta, kas čia tokio. Tačiau Twitter'yje užmačiau, kad ryt Lietuva Japonijoje (Japonijoje! O kažkada aš ją mėgau! You know why? Because fuck you) pasirašys šį susitarimą. 

Kol kas apie ACTA ne per daugiausiai žinau, nežinau, kuo ji skiriasi ar nesiskiria nuo SOPOS. Tačiau keista, kad nevyksta jokių protestų, peticijų, pasipriešinimų. Dar labiau įdomu kaip pasikeis ar nepasikeis gyvenimas po sutarties pasirašymo. 

Šiuo klausimu ypač įdomu išgirsti Jūsų nuomones, nes esu kol kas skaičius tik 9gag material, tad įdomu išgirsti viską iš fellow Lithuanians. : )

Ir, tradiciškai, įdėsiu dainą, kol dar YouTube veikia:








 





Paskutiniu metu, ypač per šias atostogas, atsitiko tiek man dar keistų dalykų, kad pagalvojau, jog viskas, atėjo metai, kai jau senstu.

Ne, ne dėl fizinės būklės, nepagalvokit, man netoli devyniolikos dar tik. Tačiau jau kai buvę klasiokai ženijasi, o panos, po atestatų teikimo apsivedę, laukiasi, jauti, kad ir Tavo gyvenime kažkas keičiasi.

Išvis, šie mokslo metai man buvo labai labai permainingi. Supratau, kad įstojusi į anglų filologiją padariau žingsnį, kurio absoliučiai nesigailiu. Ne tik patinka pats mokymosi procesas, bet ir supratau, kad žmonės, kuriuos ten sutikau, man bus artimi ne tik šitus ketverius metus.

Tapau labiau toleratiška. Kai draugai iš buvusios mokyklos puolė smerkti tas paneles, kad gadinasi jaunystę, aš supratau, kad skirtingus žmones skirtingi dalykai daro laimingais.  Ne kiekvienam žmogui skirta džiaugtis aukštojo mokslo vaisiais. Jei nejauti malonumo mokantis - nesimokyk. Ir darydamas dalyką, kuris Tau patinka, daug geriau atrasi save. Pavyzdžiu galiu paimti vieną pažįstamą merginą: jai nelabai sekėsi mokslai mokykloje, tad po dešimties ar po kiek ten klasių įstojo į kulinariją ir tiesiog sužydėjo. Užsidirba, keliauja, tūsina, kažkiek mokosi ir visa žydi.

Dabar praėjo aukštųjų mokyklų mugė ir vėl kilo daug klasimų iš pažįstamų abiturientų. Tam, kad būtum laimingas, nereikia pasirinkti specialybę, kuri yra populiari, tačiau nemiela Tau. Žinoma, kartojuosi, bet, vėlgi, pavyzdžiai iš asmeninio gyvenimo:

Viena mano gera draugė pasirinko studijuoti prancūzų filologiją VU. Jai patinka mokytis, matosi, visa spindi MOKSLO METØ VIDURY. O, pvz., mergina, kuri įstojo į mediciną, nors to nenorėjo, miršta ir sako, kad nekenčia to instituto. Ok.

Viena mergina įstojo į teisę, nes daugiau niekur nesugalvojo, kur stot. Kala, kenčia ir gailisi. Kita pažįstama įstojo į teisę ir nors sakoma, kad be pažįstamų neprasimuši, tačiau ji labai savo darbą ir studijas mylėjo, tad kiek dabar žinau, viskas jai yra labai labai OK.

Po tokių jaučiasi kitoks požiūris į gyvenimą. Išvis, paskutiniu metu pradėjau galvot, kad tik aš stoviu vietoj, o kiti čia draugauja, čia ženijas, čia tuokias. Tai ar aš blogai gyvenu, ar kiti per daug skuba? : D

Dar vieno klausimo sulaukiau: VU ar VDU? Na, aš stodama vienareikšmiškai norėjau įstoti į VU. Žinoma, nepasisekimo atveju tikinau save, kad ir VDU viskas normaliai. Vėlgi, viskas priklauso nuo nusiteikimo. Jei žmogus labai stengiasi būdamas VDU, jis tikrai pralenks žmogų iš VU.

Va, ir prisiminiau paną iš mano univero: ji išsirinko specialybę prieš trejus metus tam, kad išsirinktų ir dabar sako, kad gailisi savo tų praleistų metų. Gaila, iš tikrųjų.

Iš tiesų, prieš pradėdama rašyti norėjau kalbėti apie kai ką kitą. Tačiau universitetas šiais metais iš manęs vėlgi padarė visiškai kitokį žmogų. Prieš gerus metus gal nebūčiau patikėjus, kad tokia būčiau, gal net nelabai būčiau mėgus tokį žmogų, nežinau. Bet kol kas nesigailiu, džiaugiuosi praėjusia sesija ir vakarais vis ilgiau užgeiminu, nes ko ko, bet jau panoulaifinimo pasiilgau labiausiai. 

Cheers, my dear gamers!








 






Tai jau ne paslaptis, kad šie metai ir man buvo lemtingi. Buvau abiturientė, sėkmingai įstojau ir radau savo vietą po saule. Tačiau dar daugybė tūkstančių žmonių, net įstojusių, neranda savo vietos ir blaškosi. O aš jaučiuosi gana ramiai. Kodėl? Galbūt todėl, kad susidėliojau galvoje tvirtą savo nuomonę, susiradau daug argumentų ir jau ne kartą esu dėl to kalbėjusi su skirtingais žmonėmis.

Būtent šiais metais skaičiau daug straipsnių apie tai, kad OTUDIEVEŠVENTAS, avdrug pasiimsi teisę vietoj savo svajonių karjeros, tai jau žlugęs žmogus būsi. Ir mokslininkų, ir psichologų, ir studentų tyrimai rodo, kad tiesiog negalima stoti ten, kur nenori. Pirkau net "Kuo būti", o ne "Kur stoti", kad tik pažiūrėčiau, ką rašo tie laimingieji, savo svajonių gyvenimo kelią pasirinkę. Ir ką? The same bullsh*t everywhere. 

Ne, aš neskatinu stoti į visų mylimą ekonomiką, teisę ar mediciną, jei to paprasčiausiai nenori. Tiesiog siūlau atskirti ribą tarp karjeros ir hobio. Tarp dalyko, kurį Tu dirbsi užaugęs, ir dalyko, kurį gali pasilikti ateityje kaip malonumą. 

Ir labai džiaugiuosi, kad šią ribą aš atskyriau pačiu pačiausiu laiku. Kad supratau, jog dailė gali likti kaip hobis ir nereikia man studijuot dėl to kaip pastatyti įdomaus dizaino namą. Kad rašyt ir jausti malonumą galiu nebūtinai lendant kažkam per giliai, nesikišant į Kubiliaus naglus reikalus ar Zvonkės nepagimdytą vaiką.  

Jau ne kartą yra tekę įsitikinti, kad tas svajonių darbas, kurį vėliau dirba žmonės ir dieną, ir naktį, nebūtinai yra geriausias dalykas, kuris atsitinka Tavo gyvenime. Netgi labai puikus pavyzdys yra mano patėvio sesuo su šeima. Jau matau agoniją jos akyse, kai ji linksmo vakarėlio metu sulaukia skambučio iš kliento.

O stojimai į tas naglas specialybes (menų industrija, menų vadyba, intelektulieji mokslai, kurie traukia pinigus ir yra tik Vilniuj) ir BÛTINAI tik vilniuj taip pat yra šlamštukas. Suprantu, gyveni kažkokiam Kalabybiškio kaime Šiaurės Vakarų Lietuvoje, kur susisiekimas su kitais miestais yra absurdiškas. Tada visiškai suprantu, kad reikalingas gyvenimas kitam mieste ir dėl to tik užjaučiu tuos, kurie turi trenktis į kitą Lietuvos galą, kad galėtų studijuoti. Tereik tik dėkot Dievui, kad Lietuva maža ir susisiekti galima per 2-3 valandas. 

Tačiau tie, kurie gyvena didmiesčiuose ir, negražiai tariant, išsipi..., tai jau tikrai kvankšt. Gerai gerai, suprantu, nėra Tavo mieste tokios specialybės. Tada suprantu. Tačiau papasakosiu atsitikimą, kuris kaip tik čia tiks:

Viena mano pažįstama (aišku, vardų neminėsiu) nutarė stot į kažkokias tais kūrybines industrijas. Sakau aš jai(tarkim jos vardas bus Agnė):
-Agne, taigi Kaune yra lygiai tokia pati specialybė, tam pačiam VU KHF ar VDU, net mano draugė norėjo stot.
-Ai, Živile, suprask, kad ir kaip myliu Kauną, tačiau jaučiu, kad mano vieta Vilniuje.

Srsly... Are You fakin' kiddin' me?! O tai kad jos šeima turės vargt dėl jos tokios užgaidos, tai jai labai labai giliai. Oh well (mes šiaip tai iš Kauno).



Nemažai mano draugų dabar ruošiasi stot, nervinasi, isterikuoja ir aš juos tikrai suprantu. Nes abejonių ir pasikeitimų turėjau tiek, kad nuo architektūros nuvariau iki anglų filologijos. Kaip viena draugė sako:
-Bepigu dabar Tau sėdėt ir patarinėt, kai nemokamoj vietoj sėdi.

Taip, bet ir prisimenu, kiek aš striokavau. Tad mano patarimas: nebūtinai vadovaukitės mano logika. Aš invidualiai radau sau viduriuką: kaip reikia nesipykti su tėvais, studijuoti įdomią profesiją ir kartu likti prie savo hobių. 

Aišku, moralo jokio aš nepasakysiu, mano idėja ir yra tokia, kad reikia pačiam pirma susistovėt, o nepult klausinėt visų, ką daryt. Jei esi dešimtoj klasėj, tai nereiškia, kad jau nieko nebegalėsi pakeisti ateinančius dvejus metus. Hey, look at me: vienuoliktoj istos A neturėjau, dvyliktoj pasiėmiau ir gavau 90. So it turned out pretty well, I guess. 

Tad mano vienintelis patarimas: atsiskirkit savo būsimą specialybę ir hobį į dvi dalis. Aišku, ne visai skirtingas, kiek susiliečiančias, kad jaustum malonumą studijuodamas. Tačiau būkim biedni, bet teisingi: gera alga visą laiką irgi pravers, tad reikia ieškot perspektyvaus IR patinkančio darbo.

Tad su artėjančia Rugsėjo pirma, kolegos! Daina vasaros pabaigai :)










 





Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 »» 
Blog‘o įrašai: