2018 balandžio 21, šeštadienis.   Games.lt naršo: 3   Registruotų vartotojų: 113108
              
El. paštas
Slaptažodis 
Prisimink  
  
Statusas: Naujokas
Naujokas Strategos [5]
Stratego blog'as
Įrašų: 2
Aplankė : 1109
Prenumeruoti blogo įrašus 

Kuomet su raganiumi atkeršijom Jenny of the woods, tuomet su Raganiumi pajudėjome į Novigrad‘o miestą, į žaidimo ekonomikos ir kultūros perlą. Prieš tai trumpam buvome užsukę į Oxenfurt‘a, kuris atrodė gražiai, tačiau niekas neprilygo tokiam miestui kaip Novigrad‘as. Daug pirklių, raganų deginimo(dėl to nelabai su raganiumi buvome patenkinti) lankytinų vietų, barų  muštynių ir progų pažaisti Gwent‘ą.



Peasants and hookers..

Miestas mane su raganiumi sužavėjo, tačiau iki Novigrad‘o vartų, mes nelabai žaidėme Gwent‘ą, mini žaidimą Witcher III žaidime(gameception). Bandydami perprasti šį žaidimą White Orchid kaimelyje, sugebėjome pralošti beveik visus turimus pinigus ir parduoti paskutinius marškinius ant paskutinių Gwento raundų. Tačiau nuo White Orchid iki Novigrad‘o mūsų kelionė tęsėsi ganėtinai ilgai ir sugebėjome susitaupyti ne menką sumelę kirsdami monstrams galvas. Nors ir išsiderėdavome neblogas kainas iš nesipraususių kaimiečių už raganišką darbą(cho,cho..mužikai..) Novigrad‘e didžiąja dali tos sumos velgi prakišome žaisdami Gwentą ir suvokėme, jog reikia gauti daugiau geresnių kortų norint laimėti. Tad pradėjome su raganiumi prasinešti pro vietines Novigrad‘o smukles, pirkdami visas įmanomas kortas ir grįždami į kaimus, kuriuose mes jau buvome, kad surinktume visas Gwent‘o kortas. Surinkę pusėtinai gerą kaladę pradėjome kovoti su pirkliais ir vėliau su rimtais Gwent‘o žaidėjais išsibarsčiusiais po visą pasaulį. Visgi Gwent‘as užkabino. Susirinkę didžiąja dalį gerų kortų mes buvome pakviesti į Gwent‘o turnyrą, kuriame atsilošėm viską ką iki to momento buvome praradę vietiniams žaidėjams...
Gwent‘as yra smagus žaidimas šiek tiek primenantis Hearthstone ar Magic the Gathering. Genialus savo paprastume, ir sakyčiau, jog vertas atskiro mažo žaidimo ant mūsų telefonų ar „fapletų“.
Nors raganius ir aš pakankamai daug išlošėm iš Gwent‘o, mūsų nelaimei mes atradome Novigrad‘o viešnamius. Tad nors ir iki to laiko turėjome nemažai aukso, visas auksas sulindo į ... didelį pasirinkimą moteriškos ir elfių kompanijos . Kas penkiolika minučių tekdavo žiūrėti per petį ar niekas nespokso į ekraną kol netikėtai kirkiniesi su kokia stačiaausę elfę, o po visų nuotykių galvodavai ar raganius nepasigavo kokių utėlių nuo žvejo žmonos ar kojų neskutančių Succubus būtybių. Po hedonistinio Novigrad‘o gyvenimo žaisdami kortomis, gerdami baruose ir besimėgaujantys viešnamiais, su raganiumi nusprendėme, jog Novigrad‘as tapo mūsų mėgstamiausiu miestu visame pasaulyje.



Perku...VISAS!!!

Išskyrus raganų medžiotojus. Mes jų nemėgome iki pačios žaidimo pabaigos. Nemėgome jų dėl to, kad sutikę mūsų seną draugę Triss, nenorėjome, jog jie netyčia imtų ir sudegintų ją, taip įtaisydami mums ragus, o gal tiesiog jų uniformos, man ir raganiui kažkuo priminė gimp‘us. Tad pasitaikius progai, mes tiesiog kaip riešutus gliaudydavom šiems keistuoliams galvas. Ir iš dalies buvo gaila, kadangi pats negalėdavai savo noru sukelti didelių muštynių ar skerdynių su miestiečiais, galėdavai tik kumščiu pagrasinti jiems.  Visa tai nuliūdino, tačiau kas labiausiai buvo keista, jog mūsų arklys lyg magiškai negalėjo viršyti greičio mieste, kas erzindavo norint nusigabenti iš vieno miesto galo į kitą. Atsižvelgiant į tai, jog Novigrad‘e nemaža istorijos dalis trunka pačiam mieste, tai apsunkino žaidimo lankstumą.



P.S. Witcher III žiaurumas yra labai žiaurus. Yeay!

Bet nepaisant arklio greičio ribojimo, Novigrad‘as buvo puikus miestas, kuriame su raganiumi turėjome daug patirčių, tačiau supratę(*Minnor Spoiler Alert*), jog Ciri kitoje pilyje, sutvarkę reikalus mes nusprendėme keliauti į šaltą Skyrim vietovę kupina barbarų geriančių iš savo batų alų ir jodinėjančių ant lokių... t.y. į Skellige salas...



Kodėl vis dar nežaidi Witcher III? Nu žaisk, nebūk mužikas. O skaitei pirmą blog'ą? Perskaityk, tuomet tikrai nebūsi mužikas.



Žymos: Raganius, Party, Hard, In, Novigrad,


Prieš velnias žino kiek metų, Steam akcijos dėka nusipirkau Witcher II: Assassin of Kings. Tuo metu buvau nesenai įsigijęs naują PC ir norėjau pažiūrėti kaip tuo metu grafikos sritį išliaupsintas žaidimas išbandys mano kompą. Tačiau net nenuspėjau, jog žaidimas labiau išbandys labiau mano nervus negu naują mano dėžę. Žaisti Witcher II buvo malonu, tačiau tik iki to momento kai susidūriau su savo pirmuoju monstro kontraktu…
Žaisdamas Witcher II lengviausio lygio, lyg maža mergaitė nešanti rūteles, buvau  parklupdytas ir sudraskytas kokius 20 kartų Kayran’o(Didelio aštunkojo). Visa tai atrodė kaip keistas japonų anime. Po susidūrimų pylėsi lavinos keiksmažodžių einančių tiesiai į mano ekraną ir toks buvo mano pirmasis nervų išbandymas su Raganiumi, kurio nesugebėjau ištverti…
Dėl šitos patirtos traumos, aš taip ir neužbaigiau(tiksliau nepradėjau) Witcher II, o Witcher III per daug nelaukiau. Tačiau dabar jaučiau, jog visgi noriu RPG žaidimo kuris turėtų stiprią istorija ir būtų ne pats lengviausias. Raganius pasirodė kaip geriausias sprendimas, nepaisant mano prisiminimų apie antrąjį serijos žaidimą. Ilgai nesvarstęs pasinėriau dar kartą į Raganiaus pasaulį ir šį kartą buvau netikėtai sužavėtas.



Kayran'as arba dar žinomas kaip "Prepare ur anus"


Kelios valandos praleistos su Witcher III atrodė, jog didelių problemų neturėsiu su šia dalimi, bet atrodo, kad kaip kurie žaidimai tiesiog turi tave užgrūdinti, jog galėtum juos pamėgti. Su Witcher III, man teko keli geri “Rage Quit’ai”, kol supratau, jog jis man nesvietiškai patinka. Iki pirmo proto netekimo praėjo kelios geros žaidimo valandos kol sutikau didžiausią kalė žaidime – Jenny of the Woods. Pirmą kartą per plauką nužudžius Jenny su raganiumi buvome netikėtai užklupti banditų esančių netoliese. Jie paleido keletą strėlių į mano ir raganiaus kelius ir mūsų pergalę prieš jenny su buvo vėl atstatyta su senu checkpoint’u.
Tuomet pasijutau, lyg žaidžiu žaidimą iš gudžių RPG laikų, kuomet turėdavai išsaugoti žaidimą kas kelias minutes, žinodamas, jog trūksta nedaug kol koks netikėtas cikLopas išlindęs iš krūmų pradės tau kišti rožes į pasturgalį.
Bandžiau dar kartą ir dar kartą.. atrodo mane prakeikė visi įmanomi dievai, nes bjaurybė Jenny, lyg žinodama mano genialią taktika, pradėjo man priminti senus gerus laikus kai buvau prievartaujamas Kayran’o.
Ir atėjo Rage Quit’as. Kaip iš biblijos pasakęs visa litanija keiksmažodžių išjungiau raganiu ir maniau pasiduosiąs. Nežinau kodėl, tačiau padūmojęs ir apsiraminęs pradėjau istorija žaisti vėl iš naujo. Šį kartą atsargiai dėliojausi reikiamus įgūdžius, dariausi raganiaus šarvus ir ginklus, viriau alchemiko nuoviras tam, kad tai prakeiktajai iškarščiau kailį. Ir pavyko, mano didžiausias priešas žaidime jau buvo nugalėtas, o mane pražudžiusių banditų pasturgaliai padabinti ant kuolų. Tuomet su raganiumi atsisėdome ir pameditavome grožėdamiesi banditų pasturgaliais pakabintais ant baslių…



"Prakeiktos laumės.."


Jenny buvo šlykšti bjaurybė, tačiau nugalėjęs ją mano ir raganiaus istorija tik prasidėjo. Nors teko atsiminti ne pačius geriausius prisiminimus, viską tai išvalius iš savo sistemos ir pradėjus žaisti iš naujo Witcher III suvokiau, jog tai turbūt geriausias kada nors mano žaistas RPG žaidimas.
Antra kart žaidžiant, žaidžiau kardinaliai kitaip. Pirmas šešias valandas, buvau paskutinis lopas, visiems kurie mane sutiko. Kiekviena kart kam nors myktelėjus, greitai krisdavo jų galvos, dėka dviejų kardų esančių ant Geraldo nugaros. Ir negaliu sakyti, iš dalies buvo smagu taip žaisti.
Tačiau žaidžiant antrą kart, pasirinkau būti geresniu Raganiumi. Ginčus stengiausi atidėti, elgtis kaip žėntėlmenas. Turiu pasakyti, nors teko pirmą kart žaisti tik keletą valandų, žaisdamas antrą kartą visiškai kitaip, turėjau visai kitokį rezultatą. Tai mane ypač nustebino ir parodė, jog žaidimas turi išties didelę peržaidžiamumo vertę. Ne gana to, visa mūsų kelionė su Gerardu atliekant visas pašalines užduotis, kontraktus, lobio ieškojimus ar aplankant įvairias vietoves su istorija truko maždaug apie 100 valandų.
Šis žaidimas turi begalę daug gero turinio, nepaisant fakto, jog su laiku gauni virš 16 nemokamų DLC ir ateityje laukia dar du papildymai, kurių bendra laiko suma gausis dar apie 30 valandų. Žaisdamas Witcher III niekada nepajaučiau, jog CD Project Red kūrėjai tiesiog kažkurioje vietoje patingėjo. Viskas ką siūlo Witcher III yra kruopščiai nušlifuota ir nublizginta, lyg viskas būtų padaryta rankų darbo, o nesugeneruota kompo. Kiekvienas kontraktas monstrų yra visiškai kitoks, istorija įdomi, o dialogai parašyti kone tobulai, kaip žaidimui. Kartais, net pašalinės užduotys pralenkia pagrindinę istorija, o vykdydamas jas daugiau sužinai apie žaidimo pasaulį ir žaidimo veikėjus.

Tad po didelių iššukių ir sunkių prisiminimų Witcher III prilipo prie manęs, kaip joks kitas RPG žaidimas, o baigęs nuotykius Velen teritorijoje su raganiumi pajudėjome Novigrad‘o link...



O kokie jūsų pirmieji Witcher III: Wild Hunt įspūdžiai?




Puslapiai: 1 
Blog‘o įrašai: